„The Guardian“ – apie popiežiaus norą, kad Ukraina pasiduotų: tai suteiktų Rusijai žalią šviesą nesibaigiančiam karui

Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas Ukrainai „išdrįsti“ iškelti „baltą vėliavą“ ir derėtis dėl susitarimo su Rusija (kitaip tariant, pasiduoti jai) labai sukrėtė Kyjivą ir jo rėmėjus. Suprantama, kad Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pasipiktinęs atsakė, kad vienintelė vėliava, kurią Kyjivas iškeltų, yra jo paties: geltonai mėlyna Ukrainos vėliava.

„Kai kas gali manyti, kad popiežiaus žodžiai neturi reikšmės šio karo eigai. Tai ne pirmas kartas, kai popiežius Pranciškus atvirai demonstruoja prorusiškas simpatijas, o Vatikano tarpininkavimas, pavyzdžiui, dėl Rusijos pagrobtų ukrainiečių vaikų išlaisvinimo, iki šiol nebuvo sėkmingas. Tad kas bus, jei popiežius vėl pasisakys apie karą, turint omenyje, kad jo pažiūros jau žinomos, o praktinės pastangos spręsti humanitarinius karo aspektus žlugo?“ – klausia apžvalgininkė.

„Vis dėlto popiežiaus žodžiai yra itin aktualūs, ir pavojingi. Pirma, jie suteikia moralinę priedangą neabejotinai prokremliškam požiūriui, kuris kai kuriuose Vakarų sluoksniuose, pradedant Donaldo Trumpo respublikonais JAV ir baigiant nacionalistine dešine bei populistine kairiąja Europa, yra giliai įsišaknijęs, o tokiose šalyse kaip mano gimtoji Italija yra beveik pagrindinė srovė. Teiginys, kad karas gali baigtis tik Ukrainai pasidavus, yra būtent tai, ką Vladimiras Putinas skelbia jau daugiau nei dvejus metus. Tai, kad tokia religinė institucija kaip Vatikanas laikosi tos pačios linijos, suteikia neįtikėtinos politinės amunicijos Kremliui ir jo palaikytojams Europoje ir už jos ribų“, – sako „The Guardian“ žurnalistė.

„Antra, popiežiaus žodžiai svarbūs, nes atspindi Pasaulio Pietuose paplitusias pažiūras. Iš tikrųjų popiežius išreiškia ne prorusiškas nuotaikas, o giliai įsišaknijusį antivakarietiškumą. Dėl to jo aiškinimas apie karą, kuriame akcentuojama numanoma NATO kaltė ir Vakarų karo pramonės darbotvarkė, yra suterštas. Tai, kad Vakarai nesugeba įtikinamai pateikti savo argumentų Pasaulio Pietuose, yra jų problema, ypač todėl, kad šiandieniniuose tarptautiniuose santykiuose vis didesnę reikšmę turi pietų šalių nuomonė ir balsai. Šią problemą labai paaštrino JAV ir Europos nenoras sustabdyti katastrofišką Izraelio karą Gazoje“, – pastebi apžvalgininkė.

Pasak jo, būtent todėl, kad popiežiaus žodžiai yra svarbūs, svarbu pasakyti, kodėl jis klysta. „Manau, kad jis klysta dėl praeities, dabarties ir, galbūt svarbiausia, dėl ateities. Pripažindamas ir nutylėdamas popiežius išduoda savo pagrindinius įsitikinimus dėl praeities karo priežasčių. Praėjus dvejiems metams nuo invazijos pradžios, Ukraina, kaip dabar visuotinai pripažįstama, susiduria su problemomis fronte. Kai kas galėtų teigti, kad popiežiaus raginimas pasiduoti yra nulemtas vien tik atsainaus politinio realizmo (galbūt keista teorinė tradicija religiniam autoritetui, bet vis dėlto), todėl geriau pasiduoti dabar nei atkakliai kęsti pralaimėjimą.

Tačiau jei popiežius iš tiesų vadovaujasi realizmo principais, kodėl jis neragino Rusijos pasiduoti ir pasitraukti, kai pirmasis bandymas pavergti Ukrainą žlugo, o Ukraina atgavo maždaug pusę teritorijos, kurią prarado per pirmąsias kelias invazijos savaites? Kai popiežius kalba apie tai, kad Ukraina iškeltų baltą vėliavą, visiškai neužsimindamas apie Rusiją, jis iš tikrųjų iškreiptai kaltina Ukrainą (ir Vakarus) dėl to, kad išprovokavo Rusiją karui (pavyzdžiui, siekdama įstoti į NATO), visiškai nekreipdamas dėmesio į imperines ambicijas, kurios paskatino Kremlių įsiveržti į Ukrainą. Vis dėlto praeitis yra praeitis, ir tikriausiai niekas negali pakeisti tvirtai įsišaknijusių įsitikinimų dėl karo priežasčių. Tie, kurie, kaip ir popiežius, mano, kad dėl visko kalti Vakarai, tikriausiai ir toliau taip manys, nepaisydami pateiktų įrodymų, liudijančių priešingai“, – sako Nathalie Tocci.

„Tačiau pontifiko klaidos neapsiriboja vien tik karo priežastimis. Dabartinė karo dinamika ir ypač Ukrainos problemos fronte kyla dėl to, kad popiežiaus smerkiama Vakarų karo pramonė padarė per mažai, o ne per daug. Ne Vakarų gynybos pramonė kursto karą, o Ukraina pastaruoju metu patiria nuostolių dėl to, kad jai trūksta darbo jėgos ir ypač ginklų, kad galėtų atremti Rusijos invaziją. Europos gynybos pramonė nebuvo pastatyta ant karo pagrindo (priešingai nei Rusijos), o JAV Kongresas vis dar laiko 60 mlrd. JAV dolerių karinę pagalbą Kyjivui vidaus politinių ginčų įkaitu“, – akcentuoja žurnalistė.

Pasak jos, karo baigtis, kaip užsimena popiežius, nėra iš anksto nulemta: jei Ukraina ir pralaimi, tai tik dėl to, kad jos artilerijos ugnis yra mažesnė nei praėjusią vasarą. Kol Vakarai dvejoja, Rusija papildė savo karines atsargas, o Šiaurės Korėja atsiuntė Maskvai apie 1,5 mln. šaudmenų.

„Ukrainai reikia ginklų ne „tik“ ginti savo fronto liniją, bet ir apsaugoti civilius gyventojus, kurie turėtų būti brangūs popiežiui. Būtent dėl Vakarų oro gynybos Ukraina gali apsaugoti savo piliečius ir civilinę infrastruktūrą visoje šalyje nuo Rusijos dronų ir raketų smūgių. Be to, Vakarų karinių pajėgumų dėka Ukraina išstūmė maždaug trečdalį Rusijos Juodosios jūros laivyno, užtikrindama, kad grūdai ir toliau galėtų plaukti į Pasaulio Pietus, nepaisant to, kad Rusija praėjusiais metais pasitraukė iš Juodosios jūros grūdų iniciatyvos“, – pastebi apžvalgininkė.

Žvelgdamas į ateitį, popiežius daro prielaidą, kad Ukrainos kapituliacija užbaigtų karą, tikriausiai sudarius susitarimą, pagal kurį Rusija galėtų išlaikyti penkių neteisėtai aneksuotų Ukrainos regionų ir galbūt dar kelių (pavyzdžiui, Odesos) kontrolę. „Tokių sąlygų tikriausiai norėtų ir Donaldas Trumpas. Žinoma, niekas neturi krištolinio rutulio. Vis dėlto, jei V.Putino elgesys praeityje ką nors rodo, nėra jokių įrodymų, kad tai reikštų stabilią karo baigtį“, – sako N.Tocci.

„Popiežius pamiršta, kad tai ne pirmas karas, kurį V.Putinas kariauja Europoje: 2008 m. jis kariavo Sakartvele, o 2014 m. – Ukrainoje. Kiekvieną kartą, kai Vakarai nustumdavo į šalį ir sumenkindavo Rusijos grėsmę, Maskva sugrįždavo ir atkąsdavo didesnį kąsnį. Taip pat popiežius nekreipia dėmesio į Rusijos karinių pajėgų stiprinimą, kuris, Europos žvalgybos teigimu, po kelerių metų gali kelti tiesioginę grėsmę NATO.

Trumpai tariant, net ir tuo atveju, jei popiežiaus žodžių būtų paisoma ir Vakarai paaukotų Ukrainą, visi signalai rodo, kad tai nepadės užtikrinti taikos Europoje. Labiau tikėtina, kad tai atvertų žemyną dar pavojingesniam ir mirtinam šio neteisingo karo etapui“, – įspėja apžvalgininkė.