Maskvos Carnegie centro 2015 m. tyrimas – „Ar rusai nori karo? — parodė, kad tarp Rusijos modernios visuomenės narių yra mažai entuziazmo „tikram“, didelio masto karui (pastarųjų metų šalies karinės operacijos Sirijoje ir Rytų Ukrainoje nebuvo vertinamos kaip tikri karai).
Kariniai veiksmai Donbase 2014 metais, vykę Krymo užgrobimo fone, Rusijos visuomenės buvo vertinami labai teigiamai. Tačiau vos tik paaiškėjo, kad Donbasas yra kitokia operacijos forma nei Krymas (kur kas kruvinesnė ir destruktyvesnė), viešoji nuomonė perėjo į gynybą: „Rusija su tuo neturi nieko bendra, kaltos JAV ir Ukraina.“
Tačiau ir toliau rusai neigė, kad Donbase vyksta karas.
Labai panašios nuotaikos vyrauja ir šiandien: neseniai atlikta apklausa parodė, kad 50 procentų respondentų dėl blogėjančios padėties Ukrainoje kaltina JAV ir NATO (16 procentų kaltina pačią Ukrainą). Tik 4 procentai mano, kad Rusija yra atsakinga už įtampos eskalavimą
Krymo okupacija Rusijoje skatino pasididžiavimą ir kelerius metus buvo savotiška kompensacija už rusų patiriamus socialinius ir ekonominius sunkumus. Rusai karinius veiksmus vertino kaip pagrįstus, gynybinius arba prevencinius.
Kariniai veiksmai Donbase 2014 metais, vykę Krymo užgrobimo fone, Rusijos visuomenės buvo vertinami labai teigiamai.
Rusijos televizijos reportažuose nebuvo kalbama apie žiaurią ir kruviną ginkluoto konflikto tikrovę.
Tačiau visuomenės nuotaikos pradėjo keistis 2018 m. Jei 2014 m. 26 procentai respondentų teigė, kad „Rusiją iš visų pusių supa priešai“, tai 2020 m. tokiai nuomonei pritarė vos 16 procentų.
Daugybė rusų manė, kad priešų ieškoti beprasmiška, nes problemas kelia pačios Rusijos klaidos. Pritariančių tokiai nuomonei per tą patį laikotarpį išaugo nuo 17 procentų iki 25 procentų.
Krymo „susigrąžinimo“ ir simbolinė valstybės institucijų galia išliko, tačiau jos prarado galią mobilizuoti visuomenę. Karas pradėjo gąsdinti žmones.
„Statistinis“ rusas pavargo nuo savęs apgaudinėjimo ir įtikinėjimo, kad jei kils karas, jis nepaveiks nei jo, nei šeimos narių gyvenimų. Žinoma, rusų konformistai tradiciškai yra karingi žmonės, bet jie yra veikiami propagandinių televizijos pokalbių laidų, neapykantos, skleidžiamos internete.
Net ir tokiu atveju jokie konformistai nenori didelio masto konflikto: šaukimas į karą jiems neatrodo socialinio susitarimo dalimi, ypač spartėjančios infliacijos ir ekonomikos sąstingio metu.
Valstybinė propaganda išnaudojo savo mobilizacijos potencialą. Vietoj mobilizacijos ji sukūrė pasaulinio karo baimę.
66 procentai rusų nuo 18 iki 24 metų turi teigiamą arba labai teigiamą požiūrį į Ukrainą.
2018 metų pabaigoje 56 procentai „Levada“ centro apklausos respondentų Rusijoje teigė, kad iš kitų šalių kyla didelė karinė grėsmė.
Šiais metais pasaulinio karo baimė smarkiai išaugo ir pasiekė solidžią antrąją vietą svarbiausių rusams nerimą keliančių problemų „Levados“ centro sąraše.
Kitos baimės, iškilusios lygiagrečiai su karu, yra vis griežtėjantis politinis režimas, masinės represijos ir autoritarinis valdymas.
Rusijos visuomenės nuotaikų blogėjimas ėjo koja kojon su prezidento ir apskritai pritarimo valdžiai reitingų kritimu ar stagnacija.
2018-ieji buvo esminis šio proceso lūžio taškas. Didžiąja dalimi būtent pensinio amžiaus didinimas sugriovė klasikinį Vladimiro Putino laikų socialinį kontraktą: „jūs aprūpinate mus, o mes balsuosime už jus ir nesidomėsime jūsų vagystėmis ir kyšių ėmimu.“
Didelė parama V.Putinui 2018 metų prezidento rinkimuose valdžios klaidingai buvo interpretuota kaip tikras politinis nuopelnas, o ne abejingumas ir dažniausiai simbolinis pasitikėjimas.
Pandemija tik patvirtino šį visuomenės požiūrio į valdžią susiskaldymą: „mes palaikome simbolius – vėliavą, himną ir V.Putiną kaip mūsų geopolitinės galios išraišką– bet nepasitikime konkrečiomis iniciatyvomis ir vyriausybės veiksmais įvairiose srityse.“
Toks nebylus nepasitenkinimas buvo matomas per 2021 m. Valstybinės Dūmos rinkimus, kai žmonės balsavo už komunistų partiją kaip abstrakčią alternatyvą dabartinei valdžiai.
Didelė parama V.Putinui 2018 metų prezidento rinkimuose valdžios klaidingai buvo interpretuota kaip tikras politinis nuopelnas.
Kai Rusijos žmonės kalba apie karą, jie dažniausiai galvoja apie konfliktą su Ukraina.
Žinoma, jei kils karas, valstybinė propaganda įtikins daugumą rusų, kad tai būtina ir „Rusija iš tikrųjų išvaduoja savo brolius ukrainiečius nuo svetimos valdžios“.
Visa tai įvyks nepaisant to, kad 2021 metais 23 procentai rusų manė, kad Rusija ir Ukraina turėtų būti draugiškos kaimynės, bet vis tiek turėti savo sienas: tik 17 procentų respondentų palaikė dviejų valstybių suvienijimą.
Karas – jaunų žmonių ir šauktinių reikalas. Tačiau 66 procentai rusų nuo 18 iki 24 metų turi teigiamą arba labai teigiamą požiūrį į Ukrainą. Taip yra nepaisant to, kad per valstybinę televiziją nesiliaujama kartoti, kad Ukraina yra veikiama išorės jėgų ir dėl kylančios grėsmės Rusija privalo imtis gynybinių priemonių.
