Pasak jo, per daugiau nei tris mėnesius trukusias įnirtingas kovas Rusijai nepavyko užimti nei Ukrainos sostinės Kyjivo, nei antrojo šalies miesto Charkivo. Mariupolio uosto užėmimas kainavo miesto sulyginimą su žeme.
Kasdien daugėja įrodymų apie Rusijos karių žiaurumus prieš Ukrainos civilius gyventojus. Žmonių aukų skaičius jau skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių, dar daugiau žmonių nukentėjo.
Susilpnėjusi Rusija
„Strateginiu požiūriu V.Putino puolimas prieš Ukrainą sugrąžino Rusiją į silpniausią padėtį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Ukrainiečiai parodė, kad yra pasirengę kovoti ir mirti ir kad niekada nesutiks su marionetiniu Rusijos režimu.
Geriausiu Kremliui atveju Rusija galiausiai kontroliuos Rytų Ukrainos teritorijas, įskaitant sausumos koridorių iš Rusijos į Krymą, todėl jos pajėgos galės toliau kelti grėsmę Ukrainos Juodosios jūros pakrantei ir šalies centrui“, – mano L.Kimas.
Tačiau, pasak autoriaus, net ir tokia padėtis vargu ar pagerintų Kremliaus padėtį, palyginti su ta, kuri buvo prieš invaziją, kai Rusija jau buvo okupavusi Krymą ir įsukusi ukrainiečius į įšaldytą karą Donbase.
„Strateginiu požiūriu status quo buvo palankus Rusijai, nes toks konfliktas eikvojo ribotus Ukrainos išteklius ir stabdė jos siekius įstoti į Europos Sąjungą ir NATO.
Vokietija ir Prancūzija, pasirašiusios įstrigusį Minsko susitarimais grindžiamą taikos procesą, nebuvo suinteresuotos didinti įtampą su Rusija dėl Ukrainos – kaip ir Jungtinės Valstijos.
Pradėjęs eiti pareigas prezidentas Joe Bidenas bandė pataisyti santykius su Maskva, kad galėtų sutelkti dėmesį į savo pagrindinį užsienio politikos prioritetą – Kiniją.
Mažų, nesaugių regiono valstybių narystė NATO padarė Rusijos vakarinę sieną stabiliausia, kokia kada nors buvo.
J.Bidenas surengė aukščiausiojo lygio susitikimą su V.Putinu, atsisakė pateikti Ukrainai aiškesnes gaires dėl narystės NATO ir ignoravo raginimus taikyti sankcijas Rusijos dujotiekiui „Nord Stream 2“, – tikino autorius.
Pasak jo, prieš invaziją amžinas taktikas V.Putinas galėjo susidaryti įspūdį, kad jam pavyko pasiekti pergalę Rusijos „artimajame užsienyje“.
2020 metais Baltarusijoje, įsiterpusioje tarp Lenkijos, Baltijos regiono ir Rusijos, prasidėjo masiniai protestai, ir V.Putinas pasiūlė diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai finansinę paramą ir riaušių policiją.
Tais pačiais metais įsiplieskus įnirtingam Armėnijos ir Azerbaidžano teritoriniam konfliktui, Kremlius įsitraukė į kovą ir į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną išsiuntė Rusijos taikdarius.
Sausį Kremlius trumpam pasiuntė Rusijos greitojo reagavimo pajėgas į Kazachstaną, kad padėtų draugiškam režimui sustiprinti savo valdžią, vykstant antivyriausybinėms demonstracijoms ir riaušėms.
Tačiau, nors visos šios šalys yra priklausomos nuo Rusijos, nė viena iš pastaruoju metu Kremliaus paramą gavusių valstybių neatsilygino aktyvia parama kare prieš Ukrainą.
Rusijos izoliacija
V.Putino išpuolis prieš Ukrainą skirtingu mastu sukėlė sukrėtimus visose buvusiose sovietinėse respublikose, nes Rusija pasirodė esanti nenuspėjama, revanšistinė galia.
„Rusijos izoliacija jos pačios kaimynystėje niekaip nesusijusi su NATO. Tikrų sąjungininkų trūkumas yra strateginė katastrofa, kurią visiškai sukėlė pats V.Putinas.
Atsižvelgiant į jų, kaip sovietų vasalų, istoriją, buvusių Varšuvos pakto šalių noras prisijungti prie NATO buvo suprantamas ir, atsižvelgiant į tai, kas vyksta Ukrainoje, visiškai protingas. Prieš tris dešimtmečius išėjusios iš už geležinės uždangos, šios šalys neturėjo prabangos laukti ir žiūrėti, ar jų buvusi valdovė pirmiausia taps taikia ir demokratiška kaimyne“, – rašo L.Kimas.
Pasak jo, tai, kad Rusijos politinis elitas dar iki V.Putino atėjimo į valdžią priešinosi NATO plėtrai, taip pat suprantama, prisimenant ankstesnį Rusijos dominavimą Vidurio ir Rytų Europoje.
„Ironiška tai, kad mažų, nesaugių regiono valstybių narystė NATO padarė Rusijos vakarinę sieną stabiliausia, kokia kada nors buvo. Nors V.Putinas piktinosi dėl JAV priešraketinės gynybos įrenginių Rumunijoje ir Lenkijoje, neaišku, kaip jie turėtų neutralizuoti didžiulį Rusijos branduolinį arsenalą, didžiausią pasaulyje.
Tiesą sakant, prieš Rusijai 2014 metais pradedant pirmąją invaziją į Ukrainą, Jungtinės Valstijos mažino savo karinį buvimą Europoje ir bandė pasukti į Aziją“, – rašo autorius.
Pasak jo, Ukrainos atvejis yra akivaizdžiausias pavyzdys, kaip Rusijos poimperiniai nuogąstavimai aptemdė Kremliaus strateginį mąstymą.
Ukraina, turinti glaudžius kultūrinius, kalbinius, ekonominius ir religinius ryšius su Rusija, turėjo būti natūrali sąjungininkė. Nors dauguma ukrainiečių didžiavosi savo savita tapatybe, iki 2014-ųjų jie apskritai buvo palankiai nusiteikę Rusijos atžvilgiu ir labai nevienareikšmiškai vertino NATO.
Pats Aljansas buvo susiskaldęs dėl Ukrainos narystės būtent dėl gilių šalies ryšių su Rusija.
„Net kai prieš aštuonerius metus V.Putino įvykdytas Ukrainos užpuolimas paskatino Jungtines Valstijas, Jungtinę Karalystę, Kanadą ir Vokietiją siųsti karius į NATO sąjungininkes Rytų Europoje, tai nesustiprino paramos Ukrainos narystei Aljanse.
Kai V.Putinas vasarį įsakė surengti plataus masto invaziją, Ukraina nebuvo daug arčiau prisijungimo prie NATO nei 2008 metais, kai šis klausimas kartu su Kremliaus vadovu buvo karštai svarstomas kasmetiniame NATO aukščiausiojo lygio susitikime“, – tikino L.Kimas.
Nuo 2014 m. pasikeitė tai, kad dauguma ukrainiečių pritaria narystei NATO ir neabejoja, jog Rusija tapo jų mirtinu priešu. Savo ruožtu tokios NATO valstybės narės kaip Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė pradėjo ginkluoti ir mokyti Ukrainos kariuomenę.
V.Putino baimė dėl didesnio JAV buvimo Ukrainoje – ir Rytų Europoje plačiąja prasme – tapo savaime išsipildžiusia pranašyste.
„Rusijos reputacijai padaryta žala, kurią sukėlė V.Putino karingumas, yra stulbinanti. Suomija ir Švedija siekia narystės NATO, net Šveicarija nutraukė savo tradicinį neutralumą ir palaikė ES sankcijas Rusijai. Vokietija, kadaise buvusi ištikimiausia Rusijos partnerė Vakarų Europoje, yra pasiryžusi nebepriklausyti nuo jos gamtinių dujų ir nutraukti Šaltojo karo metais užsimezgusius energetinius santykius.
Pasitikėjimas ir ekonominė sąveika, kurią reikėjo kurti dešimtmečius, buvo paaukota dėl V.Putino apgaulingo karo“, – mano teksto autorius.
Žiaurus V.Putino išpuolis prieš Ukrainą užtemdys atminimą apie Rusijos didvyriškumą Antrajame pasauliniame kare ateinančioms kartoms.
Kremlius gali atsakyti, kad turi draugų kitose pasaulio dalyse. Tačiau net Jungtinėse Tautose Rusija buvo atstumta, o didžioji dauguma šalių ragina Maskvą nutraukti puolimą Ukrainoje. V.Putiną aiškiai palaikė tik Baltarusija, Sirija, Eritrėja ir Šiaurės Korėja, o Kinija ir Indija susilaikė.
Pasak L.Kimo, V.Putino Rusijos izoliacija susijusi su šalies nesugebėjimu suformuluoti patrauklią žinią apie tai, ką ji reiškia, išskyrus tai, kad ji yra savotiškas Jungtinių Valstijų antipodas. Bent jau Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga buvo galingos ideologijos, kuri rado pasekėjų visame pasaulyje, nešėja.
Per du savo valdymo dešimtmečius V.Putinas iššvaistė Rusijos švelniosios galios galimybes. Turėdamas tik nedidelę dalį Rusijos papildomų naftos pajamų, jis galėjo sukurti pasaulinį institutų tinklą, panašų į Vokietijos Goethe ar Ispanijos Cervanteso institutus, kad būtų pasinaudota visuotiniu susidomėjimu Rusijos kultūra.
Vietoj to, jis sutelkė dėmesį į Rusijos kietąją galią, paversdamas Sovietų Sąjungos pergalę Antrajame pasauliniame kare režimo ideologiniu pagrindu.
„Neapsakomos žmonių aukos Antrajame pasauliniame kare buvo Sovietų Sąjungos, kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės ir garbingos JAV varžovės, legitimumo šaltinis.
Neišprovokuotu karu prieš Ukrainą V.Putinas atsisakė paskutinio moralinio pranašumo, kurį Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, turėjo būdama pagrindinė koalicijos, nugalėjusios Hitlerį, narė.
Žiaurus V.Putino išpuolis prieš Ukrainą užtemdys atminimą apie Rusijos didvyriškumą Antrajame pasauliniame kare ateinančioms kartoms“, – rašo teksto autorius.
2005 m. gegužę daugiau kaip 50 šalių, tarp jų JAV ir Ukrainos, vadovai dalyvavo Pergalės dienos iškilmėse, skirtose 60-osioms nacistinės Vokietijos pralaimėjimo metinėms paminėti. Nuo to laiko užsienio svečių skaičius mažėjo atvirkščiai nei didėjanti V.Putino agresija.
Praėjusiais metais tik Tadžikistano vadovas suteikė jam garbę dalyvauti jo parade. Šių metų gegužės 9 d., kaip ryškus Rusijos izoliacijos simbolis, neatvyko nė vienas užsienio svečias.
„Net jei V.Putino generolai Ukrainoje pasieks tam tikrų laimėjimų mūšio lauke, jie nesugebės pakeisti strateginio Rusijos silpnumo. Naujoji rusų karta turės atlyginti žalą už karą prieš Ukrainą, atkurti kaimynų pasitikėjimą ir pagerinti Rusijos padėtį pasaulyje“, – įsitikinęs L.Kimas.
