Kodėl V.Putinas, rodos, užmiršta ir savo politinio išgyvenimo galimybes ir nesibaimina, jog kylančių kainų akivaizdoje jis neteks sukaupto šalies gyventojų pasitikėjimo? Kad suprastume, kaip dabartinis Rusijos lyderis iškilo į valdžią, reikia žvelgti į jo pirmtako klaidas.
Tapęs pirmuoju nepriklausomos Rusijos prezidentu Borisas Jelcinas apsupo save intelektualais – politikos ir socialinių mokslų specialistais, ekonomistais, žurnalistais. Bet nesugebėjimas įgyvendinti savo progresyvios programos ir vos nepralaimėti 1996 metų rinkimai privertė B.Jelciną ieškoti naujų žmonių.
Žmonių, kurie sugebėtų suvaldyti siautėjančią korupciją, augančias ekonomines ir socialines problemas. 1997 metais B.Jelcinas nusprendė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovu skirti mažai kam žinomą buvusį KGB agentą Vladimirą Putiną. Šis žmogus galėjo prižiūrėti valdžios pinigų srautus ir valdininkų veiksmus.
Kitas saugumo specialistas, generolas Nikolajus Patruševas (dabartinis Rusijos saugumo tarybos sekretorius) po metų pakeitė V.Putiną šiame poste. Tais pačiais metais generolas Nikolajus Bordiuža (dabartinis Kolektyvinės saugumo tarybos generalinis sekretorius) tapo B.Jelcino administracijos vadovu.
B.Jelcinas tikėjo šiais žmonėmis ir manė, kad jie taps apsauga nuo korupcijos, tačiau viskas pasisuko visiškai kita linkme. Šie buvę saugumo tarnybų darbuotojai patys pasikinkė korupciją savo naudai. 1999 metų rugpjūtį B.Jelcinas paskyrė V.Putiną šalies premjeru, o galiausiai ir pasitraukė iš savo posto, atverdamas patikėtiniui kelią į režimo aukštumas.
Matydamas, kad jis tampa valstybės simboliu ir ima galią telkti į savo rankas, jausdamas, jog rusai tapatina jį su visuotine valdžia, B.Jelcinas suprato grėsmę ir atsistatydino. Tuo tarpu V.Putinas buvo pasiruošęs tapti valstybe viename asmenyje.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje V.Putinas kalbėjo apie tokį patį ekonomikos augimą ir Rusijos galios atstatymą, kurį pabrėžė ir buvusieji vadovai. Jis ne tiek daug ir skyrėsi nuo B.Jelcino, taip pat pašiepiamas dėl savo pusnuogių viešųjų ryšių triukų, kaip ir jo pirmtakas Vakarų spaudos buvo pajuokiamas dėl girtavimo.
Tiesa, du Rusijos vadovus skiria jų požiūris į valstybę. Matydamas, kad jis tampa valstybės simboliu ir ima galią telkti į savo rankas, jausdamas, jog rusai tapatina jį su visuotine valdžia, B.Jelcinas suprato grėsmę ir atsistatydino. Tuo tarpu V.Putinas buvo pasiruošęs tapti valstybe viename asmenyje.
2012-ųjų pavasarį, švęsdamas pergalę prezidento rinkimuose, V.Putinas pabrėžė, kad tai pergalė prieš visus Rusijos priešus, kurie bando sužlugdyti valstybę. „Mūšis dėl Rusijos tęsiasi. Pergalė bus mūsų!“, – skelbė jis susirinkusiems šalininkams.
Nepaisant karingos retorikos, reikia pripažinti, kad 2012-ųjų metų rinkimai nebuvo sunkiausias išbandymas V.Putinui. Su juo konkuravo surinkta lojalių varžovų grupė, tačiau po rinkimų jis grįžo kupinas mesianistiškų nuotaikų, pasirengęs susikauti su visais.
Galbūt taip įvyko todėl, kad keturis metus V.Putinui teko praleisti savo patikėtinio Dmitrijaus Medvedevo šešėlyje. Nors neoficialiu Rusijos lyderiu vis dar buvo laikomas premjeru tapęs V.Putinas, tačiau V.Putinas nesijautė saugus būdamas antruoju.
Rusijos vadovui turėjo nepatikti ir tai, kad D.Medvedevo susitikimuose su JAV prezidentu Baracku Obama ir Vokietijos kanclere Angela Merkel pastarieji akivaizdžiai demonstravo šiltesnį bendravimą. 2011 metais Hanoveryje A.Merkel netgi tiesiogiai leido suprasti, kad D.Medvedevas jai žymiai mielesnis nei pirmtakas.
Tai buvo labai blogas laikas priversti V.Putiną suabejoti savo galia. Matydamas, kaip Artimuosiuose Rytuose vienas po kito iš valdžios sostų krinta buvę galingi lyderiai, o spalvotosios revoliucijos šluoja valdžias net ir buvusiose sovietinėse valstybėse, tokiose kaip Ukraina ir Gruzija, jis akivaizdžiai sustiprino gniaužtus opozicijos atžvilgiu.
Racionalesnis lyderis būtų pasirinkęs stiprinti šalies ekonomiką ir burti aktyvių šalininkų gretas. Bet V.Putinas didžiausia Rusijos bėda laikė Vakarų kišimąsi. Jo manymu, būtent Vakarai buvo atsakingi dėl spalvotųjų revoliucijų visame pasaulyje, kaip ir dėl 2011-2012 metų žiemos protestų Rusijoje. Tik atėjęs į valdžią jis iškart apribojo nevyriausybinių organizacijų finansavimą iš Vakarų.
Racionalesnis lyderis būtų pasirinkęs stiprinti šalies ekonomiką ir burti aktyvių šalininkų gretas. Bet V.Putinas didžiausia Rusijos bėda laikė Vakarų kišimąsi. Jo manymu, būtent Vakarai buvo atsakingi dėl spalvotųjų revoliucijų visame pasaulyje, kaip ir dėl 2011-2012 metų žiemos protestų Rusijoje.
Šiandien Rusija darosi tik dar uždaresnė. Ponui V.Putinui esmine kova atrodo pasipriešinimas Vakarų primetamoms taisyklėms. Pasipriešindamas Vakarų sankcijoms, jis primeta rusams karo meto mentalitetą. Ekonominės problemos pagrindžiamos pasipriešinimu JAV, kova su tariamu Ukrainos fašizmu ir Rusijos, kaip pasaulinės galios, pripažinimu.
Kodėl rusai taip lengvai pasiduoda V.Putino kerams – atviras klausimas. Aišku, kad jam tikrai pavyko suvelti rusų supratimą ir panaikinti jų gebėjimą kritiškai mąstyti. Niekas nežino, kiek ilgai ši strategija veiks, tačiau aišku, kad jam pavyko vienas dalykas – rusai įtikėjo, jog V.Putinas įkūnija kilnius tikslus.
„Kol yra Putinas – yra ir Rusija“, – teigė Kremliaus administracijos vadovas Viačeslavas Volodinas. „Jei Putino nebus, nebebus ir Rusijos“, – dėstė lyderiui atsidavęs pareigūnas.
Galbūt vieną dieną Rusijos žmonės nubus iš juos apėmusio letargo miego ir supras, kad valstybė ir ją valdantis lyderis nėra tas pats, komentarą viltingai užbaigia M.Trudoliubovas.
