Niekas nežino, kiek ilgai tai tęsis, sako Amerikos ir Europos diplomatai bei kiti pareigūnai. Tačiau praėjus 100 dienų po konflikto, daugumos pagrindinių veikėjų vertinimu, Iranas stumia savo statytinius, kad šie sukeltų problemų Amerikos kariuomenei ir darytų spaudimą Izraeliui bei Vakarams Irake, Sirijoje, Libane ir Raudonosios jūros laivybos keliuose, kartu dėdamas visas pastangas, kad neišprovokuotų didesnio protrūkio.
Tai pats subtiliausias šokis, kuriame gausu subtilių signalų, atakų ir gudrybių, teigia NYT.
Nors Teheranas pastarosiomis savaitėmis smarkiai padidino urano gamybą, taip dar labiau padidindamas nuogąstavimus, kad jis gali vėl paspartinti kelių branduolinių ginklų gamybos procesą, jis atsargiai laikosi vos žemiau ribos, nuo kurios gali būti gaminamas bomboms tinkamas kuras. Ši riba laikoma raudona linija, dėl kurios gali būti imtasi karinių veiksmų prieš požeminius branduolinius kompleksus.
Kai sausio 2 d. Izraelis smogė Beiruto priemiesčiui, siekdamas nužudyti „Hamas“ lyderį, jis surengė labai tikslią ataką – visiškai priešingą savo kampanijai Gazos Ruože – kad nepakenktų netoliese esantiems „Hezbollah“ kovotojams. Tai leido Izraelio pareigūnams aiškiai parodyti Irano finansuojamai ir ginkluojamai teroristinei grupuotei „Hezbollah“, kad Izraelis nėra suinteresuotas eskaluoti atsakomųjų smūgių Libano pietiniame pasienyje. (Po šešių dienų Izraelis nukovė „Hezbollah“ elitinių pajėgų vadą Wissamą Hassaną Tawilą, kuris yra aukščiausio rango „Hezbollah“ karininkas nukautas iki šiol).
Kai prieš kelias dienas Jungtinės Valstijos Jemene sunaikino husių paleidimo įrenginius, radarus ir ginklų sandėlius. Jos smogė naktį, aiškiai pranešusios apie savo ketinimus, ir vengė taikytis į husių vadovybę, vykdžiusią išpuolius prieš laivybą Raudonojoje jūroje.
Kad ir kaip Irano vadovai džiaugtųsi galėdami kaitindami aistras Artimuosiuose Rytuose, plataus masto karas neatitinka šalies, kurios vyriausiasis lyderis yra silpnos sveikatos ir kurios gatvėse pastaraisiais metais gausu protestuotojų, interesų. Irano vadovybei labiausiai rūpi „režimo stabilumas“, – sakė buvęs JAV diplomatas Ryanas C. Crockeris.
Jungtinės Valstijos taip pat stengėsi suvaldyti kovas.
Tačiau istorijoje gausu nesėkmingų pastangų neįtraukti Amerikos karių į konfliktus kitoje pasaulio pusėje, kurie vėliau tapo nekontroliuojami, kaip tai parodė JAV įsitraukimas į Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m., Antrąjį pasaulinį karą 1941 m., Korėją 1950 m. ir Vietnamą 1960-aisiais. Nelaimingi atsitikimai, žmogžudystės, nuskendę laivai ir sugedusios valdymo sistemos – visa tai gali sužlugdyti kruopščiausiai suplanuotą strategiją, rašo NYT.
Tačiau Ukrainoje, praėjus beveik dvejiems metams, panašūs, neišsakyti suvaržymai suveikė – net artimiausių prezidento Joe Bideno padėjėjų nuostabai. Pradžioje J.Bidenas nurodė kariuomenei daryti viską, kas įmanoma, kad paremtų Ukrainą, svarbu tik, kad amerikiečių pajėgos nesiimtų tiesioginių veiksmų prieš Rusiją sausumoje, ore ar Juodojoje jūroje. Jis taip pat įpareigojo ukrainiečius nenaudoti amerikietiškų ginklų prieš taikinius Rusijos teritorijoje, nors išlieka nuolatinis nerimas dėl to, kas nutiks, jei Rusijos raketa pataikys į kaimyninę NATO šalį.
Tačiau Maskvą ir Vašingtoną siejo beveik 80 metų trukusi Šaltojo karo signalų siuntimo istorija, kuri po Kubos raketų krizės pasipildė karštosiomis telefono linijomis. Su Iranu nėra nei istorijos, nei tiesioginio ryšio, kuris užtikrintų, kad kontroliuojamas eskalavimas išliktų kontroliuojamas.
Duodami interviu Amerikos žvalgybos pareigūnai teigia, kad jie ir toliau mano, jog Iranas nėra suinteresuotas platesniu karu, nors ir skatina husių operacijas Raudonojoje jūroje. Jų teigimu, visas Irano statytinių tikslas – rasti būdą smogti Izraeliui ir Jungtinėms Valstijoms nesukeliant karo, kurio Teheranas nori išvengti.
Jie teigia, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog aukšto rango Irano vadovai – elitinių „Quds“ pajėgų vadas ar aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei – įsakė neseniai įvykdyti husių išpuolius prieš laivus Raudonojoje jūroje. Tačiau nėra abejonių, kad Iranas rėmė husių veiksmus, o žvalgybos vertinimuose teigiama, kad Irano pareigūnai mano, jog dėl eskaluojamo konflikto padidės išlaidos Vakarams, tačiau nerizikuoja pradėti platesnio masto karo, sakė JAV pareigūnai.
Baltieji rūmai išslaptino informaciją, kuri, pasak jų, rodo, kad Iranas tiekia husiams ginkluotę, nors vis dažniau atrodo, kad husiai gali patys pasigaminti daug ginklų, įskaitant dronus, surinktus iš dalių, gautų iš Kinijos ir kitų tiekėjų. JAV pareigūnai mano, kad Irano laivai ir orlaiviai tiekia taikinių duomenis. Tačiau Amerikos šnipinėjimo agentūros mano, kad husiai yra nepriklausoma organizacija ir kad Iranas nediktuoja jų kasdienių operacijų, penktadienį sakė JAV pareigūnai.
„Viso to esmė yra tokia: kiek šių statytinių veiksmai yra nukreipti iš Irano, o kiek tai yra vietinės iniciatyvos?“ – sakė R.C.Crockeris, garsus buvęs Amerikos diplomatas, dirbęs Libane, Irake, Afganistane ir Pakistane.
„Vis dar neturiu tinkamo atsakymo, – sakė jis viename interviu. – Galima tikėtis, kad kontrolė ir vadovavimas grupuotei „Hezbollah“ yra didesni nei yra ar buvo „Hamas“. Tačiau jis sakė manantis, kad visiems įgaliotiniams " bent strateginiu lygmeniu vadovauja Teheranas“.
Jis teigė, kad Irano vadovybei labiausiai rūpi „režimo stabilumas“, nes aukščiausiasis lyderis yra 84 metų ir serga.
Kai 2020 m. prezidentas Donaldas J. Trumpas įsakė nužudyti generolą majorą Qassimą Suleimani, „Quds“ pajėgų vadą, „Irano atsakas į savo nacionalinio didvyrio nužudymą buvo labai pamatuotas“, – pažymėjo Adnanas Tabatabai, Artimųjų Rytų politikos ekspertas, daugiausia dėmesio skiriantis Irano ir Saudo Arabijos santykiams.
Po to, pasak A.Tabatabai, „Iranas patyrė rimtą atgrasymo krizę, nes ypač per kitus dvejus metus Izraelis vykdė labiausiai žeminančias operacijas Irano teritorijoje“. Tarp jų buvo sabotažas Natanzo branduolinio sodrinimo objekte ir mokslininko, kuris yra branduolinės programos pagrindas, nužudymas nuotoliniu būdu.
Tačiau per ketverius metus nuo to laiko Iranas sustiprino ir smarkiai patobulino savo statytinių pajėgas, aprūpindamas jas naujos kartos ginklais, suteikdamas galimybę pačioms susirinkti ginklus ir daugiau mokymų.
Gali būti, kad iš visų statytinių pajėgų būtent husiai jaučiasi laisvesni, nes Iranas jų neprižiūri. Jie neturi gilių ryšių su Teheranu, kaip „Hezbollah“. Be to, jie įrodė, kad turi didžiulius gebėjimus trikdyti pasaulinę prekybą. Dėl husių jau dabar „Tesla“ ir „Volvo“ laikinai pritrūko dalių, be to, jie didina energijos kainas.
Nors amerikiečių ir britų pajėgos Jemene sunaikino kelias dešimtis husių naudojamų objektų, Pentagono pareigūnai penktadienį sakė, kad grupuotė išsaugojo maždaug tris ketvirtadalius savo pajėgumų apšaudyti Raudonąja jūra plaukiojančius laivus raketomis ir dronais. Neaišku, ar dabar tai ją atgrasys, ar ji mano, kad privalo imtis atsakomųjų veiksmų.
„Jemeno pasipriešinimo bombardavimas neatlaisvins jokių Amerikos strategijos mazgų, kaip neatlaisvino mazgų Vietname ir Afganistane“, – pusiau oficialios Irano naujienų agentūros „Fars News“ skiltyje rašė konservatyvių pažiūrų analitikas Mohammadas Imani, pavadinęs smūgius „pokštu“.
Irano atstovai ir toliau kalba apie husių judėjimą. Sekmadienį Irano prezidentas Ebrahimas Raisi savo kalboje gyrė juos kaip „drąsius, galingus ir bebaimius“ už tai, kad jie gina „engiamą Palestinos tautą“. Ir jis pasinaudojo ataka, kad pabandytų paskatinti kitas šalis paremti palestiniečius, pats neprisiimdamas jokių įsipareigojimų, pareikšdamas: „Jei islamo šalių žmonės gaus progą, pamatysite armijas, pasirengusias būti pasiųstas į Palestiną.“
Diplomatai Artimuosiuose Rytuose sako esantys susirūpinę, kad griežtosios linijos Izraelio vyriausybė kur kas mažiau nei J.Bideno administracija siekia suvaldyti konfliktą. Kai kurie spėja, kad ji gali įžvelgti naudą smogdama Irano įgaliotiniams ir labiau įtraukdama Jungtines Valstijas.
„Iranas bandė perkelti konfliktą į užsienį, – sakė Londone įsikūrusios tyrimų organizacijos „Chatham House“ Irano ekspertė Sanam Vakil. – Irano raudonosios linijos yra Irano sienos. Šiuo metu jis labai nori lošti regione, bet ne namuose.“
Vis dėlto ši strategija kelia riziką Iranui. J.Bideno galimybės kalibruoti JAV atsaką taptų kur kas ribotesnės, jei amerikiečių kariai ar samdiniai žūtų per statytinių ataką, o taip vos neatsitiko per kelis pastaruosius incidentus. Jei amerikiečiai žūtų, spaudimas nukreipti atakas į Iraną smarkiai padidėtų, pripažįsta pareigūnai.
„Iki šiol iraniečiams tai buvo labai naudinga, bet dabar tai tampa labai rizikinga“, – sakė Irano ir husių santykius tyrinėjantis Jemeno analitikas Rainamas al-Hamdani. Jis pridūrė: „Vienas klaidingas vieno iš šių statytinių žingsnis, jei jis pataikys netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, iš tiesų gali sukelti regioninį karą.“
