„Nė vienas Vakarų žurnalistas nepasivargino paimti interviu iš kitos šiame konflikte dalyvaujančios šalies prezidento Vladimiro Putino, – sakė T.Carlsonas. – Dauguma amerikiečių neturi jokio supratimo, kodėl V.Putinas įsiveržė į Ukrainą ir kokių tikslų jis dabar siekia. Jie niekada nėra girdėję jo balso. Tai neteisinga.“
T.Carlsonas melavo
Tačiau „The Washington Post“ žurnalistas Adamas Tayloras sako, kad būtent T.Carlsonas čia klaidino savo žiūrovus. Savo tekste jis prisiminė Lietuvos okupaciją 1939 m., V.Putino teiginius apie tai ir dabartinę karo su Ukraina situaciją, kuomet jam nereikia Tuckerio Carlsono, kad perduotų savo žinią.
„Rusijos prezidentui netrūko progų išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl jis nusprendė įsiveržti į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. Iš tiesų jis ne kartą pateikė išsamius šio mistifikuojančio sprendimo paaiškinimus. Jei T.Carlsonas jų anksčiau negirdėjo, vadinasi, jis nesiklausė“, – sakė žurnalistas savo komentare.
Nuo tada, kai beveik prieš dvejus metus jo kariai surengė plataus masto invaziją į Ukrainą, Rusijos prezidentas nedavė Vakarų žurnalistams interviu. Paskutinį kartą jis tai darė 2021 m. spalį, kai CNBC korespondentas 20 minučių kalbėjosi su V.Putinu energetikos konferencijos Maskvoje kuluaruose.
Tačiau tokį pasirinkimą padarė ne žurnalistai, o Kremlius. „Per pastaruosius 18 mėnesių Kremliui pateikėme kelis prašymus, – atsakydamas į T.Carlsono vaizdo įrašą rašė BBC Rusijos redaktorius Steve'as Rosenbergas. – Visada mums buvo atsakyta.“
Vėliau pats Kremlius paneigė T.Carlsono teiginį. „Ponas T.Carlsonas klysta, – trečiadienį per kasdienį naujienų brifingą sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. – Gauname daugybę prašymų duoti interviu prezidentui.“
Kodėl V.Putinas kalbėtųsi su užsienio žurnalistu? – klausia „The Washington Post“ žurnalistas. Rusijos prezidentą remia didžiulė valstybės finansuojama žiniasklaidos imperija, kuriai priklauso anglų kalba leidžiamas „Russia Today“ ir daugybė draugiškų privačių žiniasklaidos priemonių. Jis gerai žinomas dėl savo ilgų klausimų ir atsakymų sesijų: paskutinė iš jų truko daugiau nei keturias valandas, į ją buvo įtraukti ir užsienio žurnalistų klausimai.
Gruodžio pabaigoje vykusioje sesijoje jis pareiškė, kad Rusijos karo tikslai nepasikeitė: „denacifikacija, demilitarizacija ir neutralus Ukrainos statusas“. Jis pakartojo savo teiginį, kad problemos su Kyjivu prasidėjo nuo „valstybinio perversmo“ 2014 m. prieš promaskvietišką politiką Viktorą Janukovyčių, ir pateisino Krymo užgrobimą, sakydamas, kad tai „istorinė nesąmonė“, jog jis kada nors buvo Ukrainos dalis.
Žinutė ne taip jau daug skyrėsi nuo tų, kurias jis paskelbė 2022 m. vasario mėn. Tuomet savo sprendimą įsiveržti į Ukrainą jis apibūdino neva kaip paskutinę pastangą atremti Vakarų agresiją, kuri apėmė ir NATO plėtrą. „Sovietų Sąjungos žlugimas lėmė pasaulio persidalijimą, – pareiškė V.Putinas. – Tai apima pažadus neišplėsti NATO į rytus nė per colį. Dar kartą pakartosiu: jie mus išdavė, arba, paprasčiau tariant, mus apgavo.“
V.Putinas žodžiais bando pateisinti būsimus užgrobimus: prakalbo ir apie Lietuvą
Pasak „The Washington Post“, kartais V.Putinas, aiškindamas savo pasaulėžiūrą, remiasi paranojiškomis teorijomis: 2022 m. liepos mėn. kalboje jis pakartojo nuorodą į „auksinį milijardą“ – neaiškią apokaliptinę teoriją, kurioje aprašomas sąmokslas prieš Rusiją, kurį organizuoja turtingas Vakarų elitas. Dar gerokai prieš invaziją į Ukrainą jis apskritai atmetė ukrainiečių nacionalinio identiteto idėją. „Žodis „ukrainietis“, sprendžiant iš archyvinių dokumentų, iš pradžių reiškė pasienio sargybinius, kurie saugojo išorines sienas“, – rašė jis 2021 m. liepą.
Rusijos vadovas dažnai istoriją naudoja savo pasaulėžiūrai skleisti. 2020 m. jis paskelbė 9 000 žodžių apimties rašinį, kuriame teigė, kad 1939 m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Latvijos, Lietuvos ir Estijos aneksija buvo įvykdyta „su išrinktos valdžios pritarimu“. Pasak „The Washington Post“, tai istorinis teiginys, kuris, žvelgiant iš laiko perspektyvos, labai panašus į būsimo kaimyninės šalies užgrobimo pateisinimą.
V.Putinas pasirinko ne profesionalų žurnalistą, o laidų vedėją, išmestą iš ankstesnio darbo
Profesionalus žurnalistas galėtų suabejoti tokiais teiginiais. Ar V.Putinas tikrai tiki savo paties nurodytais motyvais? „Tačiau Kremlius neieškojo potencialaus inkvizitoriaus savo pirmajam interviu nuo įsiveržimo į Ukrainą. Jei V.Putinas būtų to norėjęs, jis būtų galėjęs pasikalbėti su BBC žurnalistu S.Rosenbergu, kuris moka rusų kalbą ir yra gyvenęs šioje šalyje. Vietoj to pasirinko buvusį televizijos laidų vedėją, neturintį jokių realių ryšių su Rusija, kuris pernai buvo be ceremonijų išmestas iš darbo.
Žurnalistai, kurie kritiškai atsiliepia apie Rusiją, nebegauna galimybės imti interviu iš V.Putino. Daugelis jų buvo priversti palikti šalį dėl ribojančių cenzūros įstatymų, įvestų po invazijos į Ukrainą. Tai apima ir Vakarų, ir Rusijos žurnalistus, kurie dabar dažnai dirba užsienyje, jausdami didelį asmeninį ir profesinį nesaugumą.
Kai kurie užsienio žurnalistai, kuriuos T.Carlsonas niekino, buvo sulaikyti. Pernai per kelionę į Jekaterinburgą buvo suimtas ir šnipinėjimu apkaltintas „Wall Street Journal“ žurnalistas Evanas Gershkovichius. Kita tarptautinėje žiniasklaidos priemonėje dirbanti žurnalistė Alsu Kurmaševa iš Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo buvo suimta spalio mėn., kai lankėsi Rusijoje .
Gruodžio mėn. paklausus V.Putino apie žurnalistų suėmimą, jis atmetė šią prielaidą. „Kodėl jie [Vakarų žurnalistai] nenustoja daryti nusikaltimų Rusijos teritorijoje?“ – atsakydamas į „New York Times“ žurnalistės Valerie Hopkins klausimą, pareiškė jis.
Pasak „The Washington Post“ žurnalisto, V.Putinas pagrįstai stebina visą pasaulį, apie jį dešimtmečiais rašoma daugybė tekstų ir knygų. Tie, kurie per daugelį metų išsamiai su juo bendravo, apibūdina jį kaip sudėtingą pašnekovą.
„Iš jo labai sunku ką nors išgauti, – 2018 m. Austrijos laidų vedėjas Arminas Wolfas sakė „Politico“ po to, kai jo interviu su Rusijos prezidentu, gana kovingas, paplito internete. – Jis nepasako nė vieno žodžio, kurio neketina pasakyti. Jis yra labai suvaržytas.“
„Yra daugybė tiriamųjų klausimų, kuriuos turėtume užduoti V.Putinui, pradedant „Wagner“ sukilimo poveikiu ir baigiant tikrąja Rusijos ekonomikos būkle bei kitais klausimais. T.Carlsonas gali pabandyti užduoti kai kuriuos iš šių klausimų. Tačiau sėdėjimas akis į akį su juo negarantuoja žvilgsnio į jo sielą, kaip anksčiau įsitikino bent vienas kitas amerikietis“, – pastebėjo žurnalistas.
