Aš žinojau, kad turiu išeiti. Dirbau reportere „Russia Today“ – anglų kalba transliuojamoje Rusijos valdžios finansuojamoje televizijoje – maždaug dvejus su puse metų. Žiūrėjau į kitą pusę, kai kanalas šmeižė Ameriką vien tam, kad lyginant su ja Kremlius atrodytų gerai. Tuo pat metu kanale buvo bandoma užglaistyti visus baisumus, kuriuos vykdė vienas brutalus diktatorius po kito. Jau ilgai galvojau apie išėjimą, tačiau bandžiau ištverti viską iki tol, kol sugalvosiu, ką daryti toliau.
Po ypatingai šališko reportažo apie krizę Ukrainoje žinojau, kad mano atsistatydinimas turėjo būti viešas. Negalėjau tiesiog tyliai pradingti.
Tuomet Rusija įsiveržė į Ukrainą, ir aš pamačiau, koks pavojingas propagandos įrankis iš tikrųjų yra RT. Nebegalėjau būti jos dalimi. Nusprendžiau, kad kovo 5 diena bus mano paskutinė. Kai ta diena išaušo, po ypatingai šališko reportažo apie krizę Ukrainoje žinojau, kad mano atsistatydinimas turėjo būti viešas. Negalėjau tiesiog tyliai pradingti. Tą popietę nuėjusi į vonios kambarį ant lapo užsirašiau kelias mintis. Per 17 val. prasidėjusią transliaciją, kai pasibaigė reportažas apie Ukrainą, aš pareiškiau:
Mano širdis daužėsi, išsiėmiau ausinę ir pakilau iš kėdės. Kai rinkausi savo daiktus, direktorius mane pasikvietė į savo kabinetą. Jis manęs paklausė, kodėl taip padariau – tarsi turėčiau kokių nors kitų priežasčių be tų, kurias išdėsčiau tiesioginiame eteryje. Aš paaiškinau, kad taip pasielgiau tikrai dėl RT transliuojamos propagandos apie Ukrainą. Tuomet išėjau iš pastato ir už kelių kvartalų atsisėdau restorane bandydama susivokti. Po 15 minučių pradėjo skambėti mano telefonas.
Mano širdis daužėsi, išsiėmiau ausinę ir pakilau iš kėdės. Kai rinkausi savo daiktus, direktorius mane pasikvietė į savo kabinetą.
***
Į darbą RT biure Vašingtone atėjau 2011 metų rugsėjį. Pradėjau dirbti tam, kad nušviesčiau istorijas, kurias pagrindinė žiniasklaida ignoruoja, ir kalbėčiau apie sudėtingas naujienas, kurios yra iš tikrųjų svarbios. Tai buvo man skirtas darbas.
Kai su manimi pirmą kartą susisiekė RT, aš tuomet dirbau už 8 tūkst. mylių Saipane Šiaurės Marianų salose – nuo Guamo iki jo reikia skristi 40 minučių. Ten dirbau dvejus metus, pranešinėdavau naujienas apie imigraciją ir vietos politikų korupciją. Prieš tai dirbau laisvai samdoma žurnaliste vietinėje stotyje mano gimtojoje Konektikuto valstijoje, turėjau kelias stažuotes televizijose, įskaitant ir NBC bei FOX.
Gyvenimas saloje buvo puikus, tačiau maždaug tuo metu, kai linkau apsispręsti grįžti į žemyną, netikėtai iš RT gavau elektroninį laišką. Paaiškėjo, kad naujienų direktorius matė vieną mano reportažą iš Saipano apie tai, kaip ruošiamasi galimai radiacijai iš Fukušimos. Pamatęs mane „Youtube“ jis pagalvojo, kad būčiau puiki RT darbuotoja.
Naujienų direktorius, kuris buvo rusas, kanalą apibūdino kaip alternatyvų naujienų šaltinį, kuris drįso peržengti įprastas ribas. „Klausinėk daugiau“ buvo kanalo šūkis. Per pokalbį „Skype“ ir toliau buvusius elektroninius laiškus buvo mažai kalbama apie Rusiją. Mažai buvo ir ženklų, kad naujienos turėtų būti rengiamos pagal Rusijos politiką. Aš turėjau šiokių tokių nuogąstavimų, todėl paprašiau redaktorinės nepriklausomybės. Jis pasijuokė ir mane patikino, kad RT skelbė alternatyvias žinias, kurių kiti kanalai nenorėjo pranešinėti. Paklausiau, kodėl jie susidomėjo manimi – juk aš ne rusė ir neturiu jokių ryšių su Rusija. Tuomet pažiūrėjus kitus RT reportažus pamačiau, kad beveik visi tiesioginiame eteryje dirbantys žurnalistai yra amerikiečiai.
Pamaniau, kad yra ir kitų kanalų, kurie gauna finansavimą iš valdžios, ir užsiima tiriamąja žurnalistika. Be to – Šaltasis karas yra pasibaigęs. Argi mes neturėtume gydyti senų žaizdų? Juk tai ne Šiaurės Korėja.
Į darbą RT aš žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, tačiau internete negalėjau rasti patikimos informacijos apie kanalą ir jo misiją, nepažinojau ir nieko, kas ten būtų dirbę. Pamaniau, kad yra ir kitų kanalų, kurie gauna finansavimą iš valdžios, ir užsiima tiriamąja žurnalistika. Be to – Šaltasis karas yra pasibaigęs. Argi mes neturėtume gydyti senų žaizdų? Juk tai ne Šiaurės Korėja.
Be to, tai buvo galimybė vykti gyventi į Vašingtoną ir dirbti su naujienomis, kurios svarbios ir JAV, ir tarptautiniu lygmeniu. Žinojau, kad atsisakius šio darbo tikriausiai reikėtų važiuoti į kokį nors nedidelį miestelį, kur pranešinėčiau apie išgelbėtus kačiukus ir Liepos 4-osios paradus.
Galbūt aš nekreipiau dėmesio į ženklus. Galbūt reikėjo klausti aštresnių klausimų. Tačiau iš mano salos atrodė, kad RT yra puiki galimybė.
Priėmiau pasiūlymą.
***
Pirmosios kelios dienos buvo... įdomios. Visi vadovaujantys vyrai buvo rusai, tačiau dauguma mano bendradarbių – amerikiečiai. Kai kurie kolegos mane perspėjo, kad turėčiau pamiršti kai kuriuos savo žurnalistinius principus. Nesupratau, ką jie turėjo omenyje.
Kai kurie kolegos mane perspėjo, kad turėčiau pamiršti kai kuriuos savo žurnalistinius principus. Nesupratau, ką jie turėjo omenyje.
Pirmąją mano darbo savaitę prasidėjo judėjimas „Okupuok Volstrytą“, ir kelios protestuotojų grupės įsikūrė miesto parke. Kitą dieną po protestų pradžios rusas naujienų direktorius per rytinį susirinkimą paskelbė, kad tai – svarbiausia žinia, ir visi turime dirbti su ja. Kiekvieną dieną mes visą dieną pranešinėjome apie „Okupuok“ judėjimą.
Aš praleidau daug laiko imdama interviu iš protestuojų McPherson aikštėje Vašingtone. Kai kurie jų skundai buvo labai teisingi – pavyzdžiui, didėjanti pinigų reikšmė politikoje, mokesčių mokėtojų įtūžis dėl bankų gelbėjimo jų pinigais, milžiniškos studentų skolos. Tačiau dalis jų buvo tiesiog nieko neveikiantys hipiai – basi jie grojo būgnais ir tiesiog pasinaudojo proga susiburti prieš valdžią.
Žinoma, mūsų reportažai JAV rodė iš blogiausios pusės. Buvo rodomi įpykę protestuotojai, ginkluota policija, griaunamos palapinės – Amerika buvo vaizduojama kaip šalis, kurioje vyksta sukilimas, kuris atneš neišvengiamą kapitalizmo griūtį.
Buvo rodomi įpykę protestuotojai, ginkluota policija, griaunamos palapinės – Amerika buvo vaizduojama kaip šalis, kurioje vyksta sukilimas, kuris atneš neišvengiamą kapitalizmo griūtį.
Šis judėjimas buvo svarbiausia mūsų istorija ištisas savaites, paskui – ir mėnesius, net kai protestuotojų mažėjo, o palapinės nyko. Mes čiulpėmė viską, ką galėjome iš šios istorijos.
Galų gale buvo susitaikyta, kad tai – ne revoliucija.
Tuo tarpu Maskvoje tūkstančiai protestuotojų žygiavo gatvėmis piktindamiesi klastojamais rinkimais ir korupcija. Pagrindinis jų pykčio objektas buvo Vladimiras Putinas, kuris paskelbė apie ketinimus trečią kartą kandidatuoti į prezidentus. Tačiau apie tai nei mūsų redakcijoje, nei laidose nebuvo kalbama.
***
Greitai mūsų dėmesys persikėlė į 2012-ųjų prezidento rinkimus. RT akimis, buvo svarbus tik vienas kandidatas – Ronas Paulas. Nepamenu, kad R.Paulas kada nors būtų kalbėjęs su RT per savo kampaniją, tačiau tai nesustabdė RT jį pristatinėti vos ne kaip roko žvaigždę. Po kurio laiko mano viršininkų maniakiškas apsėdimas juo atrodė labai keistai. Kodėl jie taip norėjo „prastumti“ šį kandidatą? Manau, taip buvo ne dėl R.Paulo kalbų apie laisvę ir lygybę, o dėl jo pozicijos, kad nereikia kištis į kitų valstybių klausimus ir nuolatinės kritikos JAV užsienio politikai. Jo nešama žinia puikiai tiko RT brukamai minčiai, kad JAV yra tiesiog didelis mušeika.
Kanale naujienos apie kitų valstybių lyderius buvo pateikiamos taip pat labai šališkai. Po Libijos lyderio Muamaro Kadhafio mirties (aš jau kokį mėnesį dirbau RT) man buvo skirta padaryti reportažą apie tai, kaip diktatorius kažkada buvo geriausias JAV draugas. Nežinojau, kaip iš to padaryti rimtą reportažą, tačiau man buvo liepta panaudoti net ir nuotraukas, kuriose jis spaudžia rankas Vakarų lyderiams. Pridėjus kelis vaizdo siužetus, kaip Vakarų žiniasklaidoje politikai džiaugiasi dėl M.Kadhafio mirties, bum – štai ir istorija. Prodiuseriai man aiškiai pasakė, kad tema turi būti JAV dviveidiškumas... Kaip drįsta amerikiečiai kištis į konfliktą, kai senatorius Johnas McCainas karta pietavo su Libijos lyderiu?
Prodiuseriai man aiškiai pasakė, kad tema turi būti JAV dviveidiškumas... Kaip drįsta amerikiečiai kištis į konfliktą, kai senatorius Johnas McCainas karta pietavo su Libijos lyderiu?
Tai buvo tema, prie kurios kanalas nuolat grįždavo. Mahmoudas Ahmadinejadas? Vakarai tiesiog pakurstė baimes dėl Irano branduolinio ginklo planų tam, kad rastų pretekstą karui. Be to, tas vyrukas, Rusijos akimis, turėjo visai gerų minčių. 2010 metais Irano lyderis kalbėdamas Jungtinėse Tautose pareiškė, kad didžiausia grėsmė pasauliui yra JAV viešpatavimas.
Basharas al-Assadas? Kruvinas Sirijos pilietinis karas yra pažymėtas smurtu iš abiejų pusių. Cheminio ginklo panaudojimas šalia Damasko, kuris pražudė šimtus civilių, buvo tik dar vienas pretekstas JAV ir jos sąjungininkams įsiveržti, užpulti ir pakeisti režimą. Vienas ypatingai šmeižikiškas straipsnis RT naujienų portale vadinosi „Cheminės atakos Sirijos pėdsakai yra apgaulė“ – jame buvo cituojata vienuolė Sirijoje, kuri klausė: „o kur tariamai žuvusių vaikų tėvai?“.
Aš buvau pasibjaurėjusi ir nusivylusi, kaip teisinami žiaurūs diktatoriai. Ir džiaugiausi, kad man reikia rengti naujienas apie JAV vidaus politiką. Stengiausi „prastumti“ istorijas, kurios man atrodė svarbios ir nesulaukiančios pakankamai dėmesio. Karts nuo karto pranešdavau apie dalykus, kurie man atrodė svarbūs, ir tuomet pasijusdavau geriau. Tačiau kitu metu kentėdavau. Man teko vykti į didžiausią JAV kalėjimą Čikagoje, ir atskleisti, kaip nuo psichinių ligų kenčiantys žmonės užplūdo kalėjimą – pabrėžiant, kad taip vadinamo Karo su narkotikais aukos būdavo ilgiems metams į kalėjimą siunčiamos už menkus nusikaltimus, turėjau plačiai nušviesti Bradley Manningo teismą. Tačiau žinojau, kad šios istorijos sulaukia dėmesio RT tik todėl, kad telpa į brukamą viziją apie griūvančią JAV.
Kitas neraminantis dalykas – RT populiarumas ekstremistų tarpe. Abby Martin, kuri naudojasi RT, kad galėtų skleisti savo Vakarus kritikuojančią ideologiją, turi visą kultą sekėjų, kurie tiki, kad Rugsėjo 11-osios atakos buvo JAV valdžios darbas. Rusijos vadovai tiesiog dievina ją ir jos sugebėjimą kurstyti paranojiškus žiūrovus bei kaltinti pagrindinę žiniasklaidą konspiracija su JAV valdžia. Daugelis jos gerbėjų mano, kad žudynės Sandy Hooko mokykloje buvo apgaulė, o lėktuvų paliekamos degalų žymės ore yra cheminis arba biologinis ginklas, kuriuo valdžia kontroliuoja žmones. Kuo beprotiškesnė teorija, tuo rusų vadovams ji labiau patiko.
Kuo beprotiškesnė teorija, tuo rusų vadovams ji labiau patiko.
Kai A.Martin netikėtai pasmerkė Rusijos veiksmus Kryme, aš ja labai didžiavausi. Rusijos vadovai pasimetė. Jie net norėjo ją pačią siųsti į Krymą. Ji nesutiko, nes žinojo, kad tai būtų RT kanalo viešųjų ryšių akcija. RT tuomet pasinaudojo jos trumpa atvirumo akimirka kaip įrodymu, kad RT esą neverčia savo žurnalistų paklusti Kremliui, kad jie gali laisvai reikšti savo nuomonę.
Tačiau jau kitą dieną šališka ir propagandinė Kremliaus medžiaga užliejo RT eterį. Tokios propagandos ir cenzūros dar nebuvau mačiusi. Tai prisidėjo prie mano sprendimo, kad turiu išeiti iš darbo, ir padaryti tai viešai. RT bandė pasinaudoti A.Martin kaip įrodymu, kad jų kanalas yra patikimas, tačiau tuo pat metu žiūrovams grūdo melus. Norėjau, kad publika žinotų, koks iš tikrųjų yra šis kanalas.
Buvo viena išimtis RT politikoje, kad visuomet reikia kritikuoti Vakarus. Tai pornografija. Buvo skatinama viskas, kas susiję su erotika. Seksui skirti robotai, pornografijos industrijos reguliavimas – bet kuri priežastis į televiziją pasikviesti pornografijos žvaigždę buvo sutinkama labai džiugiai. Manau, tikslas buvo pritraukti žiūrovus, kurių didžiąją daugumą sudarė jauni vyrai.
***
Per savo darbo RT laiką aš girdėjau kolegas kartojančius begales pasiteisinimų, kodėl jie čia tebedirba. Nuo „mes pateikiame kitokį požiūrį“ iki „tai tiesiog darbas“. Aš atsitraukiau nuo analitikos ir pranešinėjau tik faktus, todėl užsitraukiau Rusijos vadovų nemalonę, kai jie bandydavo mane priversti pakreipti istoriją jiems reikiama linkme. Todėl RT ir dirba daugiausiai jauni ir nepatyrę žurnalistai.
Tačiau kai krizė Ukrainoje pradėjo gilėti, jokie pasiteisinimai man nebetiko. Naujienos iš Ukrainos buvo putinizmo propaganda, o iš tikrųjų Rusija begėdiškai įsiveržė į kitą valstybę. Kai prasidėjo pranešimai apie karius Krymo oro uostuose, mums buvo pasakyta juos sumenkinti. Kai paaiškėjo, kad kariai Kryme yra iš Rusijos, RT juos pradėjo vadinti „savigynos pajėgomis“.
Tačiau kai krizė Ukrainoje pradėjo gilėti, jokie pasiteisinimai man nebetiko. Naujienos iš Ukrainos buvo putinizmo propaganda, o iš tikrųjų Rusija begėdiškai įsiveržė į kitą valstybę.
Prodiuseriai į laidas kviesdavo prorusiškai nusiteikusius ir JAV kritikuojančius svečius, ir aš turėjau juos kalbinti. Man buvo pasakyta kalbėti apie tai, kad naujoji Ukrainos valdžia yra neonaciai. Tačiau aš pati domėjausi sukilimu, ir mano akys vis labiau vėrėsi – RT buvo naudojamasi kaip įrankiu V.Putino planams skleisti. Tai, žinoma, buvo sudėtinga situacija, tačiau buvo mažiausiai vienas neginčijamas faktas: Rusija įsiveržė į Ukrainą ir apie tai melavo.
Stabtelėjau apmąstyti, kas aš esu, ir ką darau. Iš mano tėvo pusės abu seneliai buvo imigrantai iš Vengrijos. Mano senelis atvyko į JAV besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Senelė atvyko 10 metų vėliau kaip pabėgėlė per 1956-ųjų sukilimą Vengrijoje, kai visoje šalyje vengrai protestavo prieš Sovietų Sąjungą. Deja, Sovietų Sąjunga juos užgniaužė.
Mano senelė, jos brolis ir jų motina sugebėjo brendžiu ir pinigais papirkdami pasieniečius pasprukti. Pasieniečiai įspėjo, kad jie vis tiek turės šaudyti aplink juos, kad nesukeltų įtarimų. Jie bėgo link Austrijos sienos, kai aplink pylėsi kulkos. Tai buvo lošimas – kartais pasieniečiai priimdavo kyšius, tačiau žmones vis tiek nušaudavo. Kai mano senelė pasiekė Austrijos sieną, ji suprato pagaliau esanti saugi, tačiau nežinojo, ar jos brolis ir motina buvo gyvi. Galiausiai jie vieni kitus surado dūmų ir dulkių apsuptyje ir pratrūko verkti. Juos sutiko Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, nugabeno į pabėgėlių stovyklą ir tuomet suteikė galimybę išvykti į JAV.
***
Nusprendžiau, kad negaliu dirbti stotyje, kuri spjaudėsi melais bandydama pateisinti Rusijos karinę intervenciją į suverenią valstybę. Mėnesių mėnesius norėjau išeiti, tačiau tuomet nusprendžiau, kad nebegaliu delsti. Niekas negalėjo pateisinti darbo Putino propagandos mašinoje.
Nusprendžiau, kad negaliu dirbti stotyje, kuri spjaudėsi melais bandydama pateisinti Rusijos karinę intervenciją į suverenią valstybę.
Trečiadienį, kuomet suplanavau, kad tai bus mano paskutinė diena, kiekviena istorija apie Ukrainą buvo įvyniotą į Putino požiūrio apvalkalą. Tądien turėjau iš anksto parengtą interviu su ne kuo kitu, o tuo pačiu Ronu Paulu. Naujienų direktorius man atsiuntė el. laišką, kuriame surašė netgi klausimus jam, pavyzdžiui: „Argi nestebina, kaip JAV pareigūnai ir žiniasklaida taip greitai sugeba pasmerkti užsienio jėgų intervenciją į Rusijos dalį, tuo pat metu pamiršdami visus JAV valdžios įsiveržimus į užsienio šalis pastaraisiais dešimtmečiais?“
Aš neklausiau R.Paulo visų klausimų, kurie man buvo pateikti. Įtraukiau savų. Vienas jų buvo: „Ką JAV turėtų daryti dabar, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą? Kaip Vašingtonas turėtų reaguoti?“. Vėliau pamačiau, kad interviu buvo nukirpta dalis klausimo „kai Rusija įsiveržė į Ukrainą“. Montuotojas pasakė, kad taip jam nurodė valdžia. Necenzūruota interviu versija buvo trumpam pasirodžiusi internete, tačiau greitai pakeista „teisinga“ versija.
Nusprendžiau, kad turiu ne tik išeiti iš darbo, bet ir žiūrovams pranešti, kodėl – pasakyti jiems tiesą apie RT ir klaidingą įvykių nušvietimą. Nuėjusi į vonios kambarį pasižymėjau keletą minčių ir pasiruošiau išėjimui iš darbo už kelių valandų. Tuomet aš susisiekiau su „The Daily Beast“ autoriumi Jamie'u Kirchicku ir jam papasakojau apie būsimus savo planus. Pirmą kartą su juo kalbėjau prieš kelis mėnesius – tuomet jis sukritikavo Rusijos homofobinius įstatymus RT eteryje. Aš jam pasakiau, kad tai buvo drąsus poelgis, ir kad galų gale aš noriu pasakyti tiesą apie RT. Jam pranešiau, kad pagaliau atėjo tas laikas, ir papasakojau, kaip ketinu tai padaryti. Jam atiteko tądien ir išskirtinė istorija. Net nenumaniau, kad mano pasitraukimas iš RT sulauks tiek dėmesio.
***
Atsakas į mano poelgį buvo neįtikėtinas. Mane užliejo prašymai dėl interviu tiek iš JAV, tiek iš tarptautinės žiniasklaidos. Vaizdo klipas labai greitai išpopuliarėjo – „Youtube“ jį peržiūrėjo milijonai. Sulaukiau tūkstančių žinučių iš žmonių iš viso pasaulio, kurie reiškė man savo paramą.
„Aš priklausau judaizmo grupei „Hasidim“, kurioje moterys nėra laikomos ypatingai drąsiomis arba protingomis, – buvo rašoma vienoje iš žinučių. – Todėl pamatęs jūsų atsistatydinimo vaizdo klipą aš paprašiau savo žmonos ir trijų dukterų atsisėsti ir dar kartą jį pažiūrėti. Norėjau joms parodyti, kokios protingos ir drąsios gali būti moterys.“
Tačiau sulaukiau ir neapykantos žinučių. RT oficialiame atsake pareiškė, kad mano veiksmas buvo savireklamos akcija. Kritikai mane apkaltino parsidavimu pagrindinei žiniasklaidai.
Sulaukiau ir neapykantos žinučių. RT oficialiame atsake pareiškė, kad mano veiksmas buvo savireklamos akcija. Kritikai mane apkaltino parsidavimu pagrindinei žiniasklaidai.
Kai CNN užsiminiau, kaip buvo išcenzūruotas mano interviu su R.Paulu, RT tuomet į internetą įdėjo ir necenzūruotą versiją – iki šiol yra publikuojamos jos abi. RT vėliau paklausė R.Paulo pakomentuoti situaciją ir jį suklaidino, kad neva interviu su juo mane paskatino mesti darbą. Jis atsakė, kad net ir iškarpytoje interviu versijoje buvo perduotos teisingos jo mintys. „Ji sudaro įvaizdį, kad buvo kažkas iškarpyta, tačiau aš to nepamenu“, – sakė jis.
Jo atsakymas ir tai, kaip RT pateikė visą situaciją, į mano pusę pritraukė begales R.Paulo gerbėjų žinučių, pilnų neapykantos. Jie kaltino mane melu ir sakė, kad R.Paulo atsakymas yra įrodymas, kad mano išėjimas iš darbo buvo apgaulė.
Paprašiau R.Paulo aplinkos išsklaidyti visas abejones. Aš jiems paaiškinau, kas nutiko, netgi parodžiau abi interviu versijas kaip įrodymą, kad mano klausimas buvo išcenzūruotas. Jo atstovas spaudai atsakė, kad jie nenori kol kas to komentuoti.
Taip pat gavau ilgą balso pranešimą iš žmogaus, prisistačiusio kaip Kevinas Gosztola, kuris dirba „First Look Media“ – Pierre'o Omidyaro naujoje organizacijoje. Nors vėliau paaiškėjo, kad jis ten net nedirba. Jis pagrasino, kad apie mane ir mano darbą RT bus pateikta skandalinga medžiaga, ir kad aš turiu 24 valandas jam atskambinti ir apginti save. Taip jam ir nepaskambinau. Panašią grasinančią žinutę jis paliko ir „The Daily Beast“, kurie ir išsiaiškino, kad tas žmogus nedirba „First Look Media“.
K.Gosztola taip nieko ir nepaskelbė apie mane. Tačiau po beveik dviejų savaičių artimas A.Martin draugas (kurį ji buvo pakvietusi ir į RT vakarėlį, ir jie abu nusifotografavo rodantys vidurinį pirštą Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu) parašė straipsnį apie mane svetainėje „Truthdig“. Jame aiškinta, kad mano atsitatydinimas yra didesnio plano dalis, kad neokonservatoriai džiūgavo suorganizavę tokią viešųjų ryšių akciją. Buvo nerealu skaityti tokią pritemptą istoriją apie save.
Nemažai esamų ir buvusių RT darbuotojų man atsiuntė palaikymo žinutes, kuriose gyrė mane už drąsą ir ryžtą atskleisti tiesą apie šią organizaciją, kuri apsimetinėja pateikianti tikras naujienas.
Iš RT irgi sulaukiau pagiežos. Vienas buvęs mano kolega „Twitter“ parašė, kad „gaila, jog žmogus, kuriam svarbu „atskleisti tiesą“, pasirodo esantis melų kamuolys“. Kiti buvę kolegos „Truthdig“ mane apibūdino kaip apolitišką, nepatenkintą darbuotoją, kuri tiesiog ieškojo, kaip pabėgti iš čia.
Aš manau, kad tai – nedidelė saujelė RT ištikimų žmonių. Nemažai esamų ir buvusių RT darbuotojų man atsiuntė palaikymo žinutes, kuriose gyrė mane už drąsą ir ryžtą atskleisti tiesą apie šią organizaciją, kuri apsimetinėja pateikianti tikras naujienas.
Po atsistatydinimo jaučiuosi taip, lyg nuo mano pečių pakelta milžiniška našta. Didelė parama patvirtino mano tikėjimą, kad reikia ieškoti tiesos ir ją skleisti. Kalbant apie „savireklamos akciją“ – jeigu tiesos sakymas atveria didesnes galimybes, bent dalis mano tikėjimo žmonija yra atkurta.
