„Verslo magnatas, Niujorko bulvarinių laikraščių numylėtinis, realybės šou žvaigždė, o dabar – ir būsimas respublikonų kandidatas į prezidentus. Daugiau negu 40 metų D.Trumpas yra pasaulinė įžymybė. Tačiau nedaug kas taip gerai, kaip Michaelas d'Antonio, išmano jo gyvenimo istoriją ir supranta, kur slypi polėkio, kuris leido D.Trumpui priartėti prie Baltųjų rūmų, šaltinis“, – pristato interviu CNN.
15min siūlo sutrumpintą šio interviu versiją.
– D.Trumpo turtai ir sėkmė versle yra vienas dalykų, labiausiai traukiančių rinkėjus. Ar jis jau gimė turtingas, ką dažnai pabrėžia D.Trumpo kritikai, o gal tai pervertinama?
– Kai žmonės manęs klausia apie Donaldo turtus ir tai, ar jis pats juos susikūrė, aš primenu, kad jis gimė vienoje turtingiausių JAV šeimų. Jo tėvo turtas buvo vertas 200 milijonų JAV dolerių. Taigi, kai Donaldas sako: „aš gavau milijono dolerių paskolą iš savo tėčio“, tai yra tiesa. Tačiau jis kartu su paskola gavo ir priėjimą prie tėvo politinių ryšių.
D.Trumpo tėvas buvo vokiečių kilmės. Jo senelis atvyko į Ameriką ir susikrovė turtus Jukone, pardavinėdamas maistą ir alkoholį auksakasiams, ieškojusiems laimės aukso karštinės metu. O D.Trumpo motina yra kilusi iš Škotijos. Ji atvyko į JAV XX a. trečiame dešimtmetyje.
Luiso sala Škotijoje, kur ji gimė ir augo, buvo labai neturtinga. Be to, daug jaunų salos vyrų žuvo kraupioje katastrofoje jūroje: laivas, po I pasaulinio karo gabenęs iš salos kilusius karius namo, nuskendo beveik prie pat jos kranto. Dėl to daug jaunų Luiso saloje gyvenusių moterų išplaukė į Šiaurės Ameriką ieškoti naujo gyvenimo, naujų galimybių ir galbūt vyro, už kurio galėtų ištekėti. Ir ten D.Trumpo motina rado Fredą Trumpą.
– Koks D.Trumpo gyvenimas buvo vaikystėje? Kokius jo tėvų bruožus dabar galime įžvelgti jo charakteryje?
– Aš buvau susitikęs su žmonėmis, kurie pažinojo tiek Fredą, tiek jo sūnų Donaldą. Jie pastebėjo, kad tarp tėvo ir sūnaus galima įžvelgti daug panašumų. Fredas buvo įdomus žmogus, su kuriuo buvo smagu bendrauti. Visi pastebėjo, kad jo charakteris buvo draugiškas, tačiau jis taip pat buvo ambicingas – norėjo būti ne šiaip turtingas, bet labai turtingas. Be to, jis norėjo būti galingas ir turėti galingų draugų. Taip Fredas įsitraukė į politiką.
Jis skyrė pinigus įvairiems politikams. Aš manau, kad iš jo Donaldas išmoko, kaip užmegzti santykius, kaip žaisti žmonėmis. Jis sugebėjo patepti reikiamas rankas, kad taptų nekilnojamojo turto vystytoju Kvinso ir Bruklino rajonuose. Vienu momentu D.Trumpo tėvui priklausė 16 tūkstančių butų.
Be to, jis buvo darboholikas. Jis keldavosi anksti rytais ir dirbdavo naktimis. Fredas Trumpas dirbdavo ir savaitgaliais bei sakė savo vaikams: „Jei norite leisti laiką su manimi, ateikite pas mane, kai aš dirbu. Gal ir jūs kažko išmoksite“.
Savo motiną D.Trumpas apibūdina kaip žmogų, kuris mėgo būti dėmesio centre. Po to, kai gimė jauniausias Donaldo brolis Robertas, ji dažnai sirgdavo. Aš manau, kad D.Trumpas iš jos nepatyrė ypač daug motiniškumo. Ir aš manau, kad tėvo dėmesio jis taip pat pasigesdavo. Todėl kai žmonės mato D.Trumpą kaip asmenį, siekiantį gauti dėmesio, aš manau, kad jie taip pat mato vaiką, kuris nesusilaukdavo pakankamai dėmesio ir dabar nori atsiimti už tai.
– Būdamas paaugliu, D.Trumpas buvo išsiųstas į Niujorko karo akademiją. Kaip tai jį paveikė?
– Tai buvo vienas jo asmenybę formavusių veiksnių. Įsivaizduokite: eina 1959 m., tu esi 13 metų vaikas ir staiga vieną vasaros dieną tėvas tau pasako, kad tu ne eisi į mokyklą, o būsi siunčiamas į karo akademiją. Tu nebebūsi su savo šeima. Tu nebegyvensi savo prabangiuose namuose. Tai buvo Donaldo gyvenimą sudrebinęs įvykis.
Niujorko karo akademija buvo vieta, kurioje kiekvienas vaikas turėjo dėvėti šiurkščią uniformą, blizginti savo diržą ir gyventi bendrabutyje. Nuo 13 metų iki pat įstojimo į koledžą D.Trumpas negyveno savo šeimos namuose.
Labiausiai D.Trumpą paveikęs žmogus akademijoje buvo toks Tedas Dobiasas, kuris II pasaulinio karo metais tarnavo JAV kariuomenėje, dalinyje, kuris peržygiavo visą Italiją ir atsiėmė šią valstybę iš Benito Mussolinio. Grižęs namo, jis gavo darbą JAV karo akademijoje. Donaldas man pasakojo, kad tokie vyrai kaip Dobiasas visą dieną rėkdavo ant studentų, jiems nieko nereiškė ir juos stumdyti. Jis prisitaikė.
O pats T.Dobiasas man sakė, kad Donaldas buvo labiausiai manipuliuojantis studentas, kurį jis kada nors buvo sutikęs. Jis tai pasakė kritikuojančiu, bet tuo pačiu ir susižavėjusiu tonu. T.Dobiaso nuomone, D.Trumpas Niujorko karo akademijoje išties išmoko gauti tai, ko nori.
– Kai žmonės galvoja apie kariuomenę, jie dažnai įsivaizduoja discipliną. D.Trumpas neatrodo labai disciplinuotas žmogus. Kaip dera šie dalykai?
– Sunku kalbėti apie Donaldą kaip apie disciplinuotą asmenybę, kai matai, ką jis šneka kampanijos metu. Jis iš tiesų yra šoumenas, bet už jo įvaizdžio slepiasi disciplina.
Kai kalbame apie D.Trumpą, mes kalbame apie žmogų, kuris nuosekliai siekia savo tikslų. Jei tu pasipainioji jo kelyje, būni pervažiuotas. Man teko kalbėti su žmonėmis, kurie sakė, kad Donaldas ir asmeniškai bendraudamas su žmonėmis elgiasi panašiai kaip kalbėdamas viešai. Jis labai tiesmukas, labai agresyvus, bet tuo pačiu disciplinuotas. Viskas, ką jis sako, turi tikslą. Daug dalykų, kuriuos jis sako viešai, jis sakė nuo XX a. aštunto dešimtmečio.
Pavyzdžiui, idėja, kad Amerika nebelaimi, kad kitos valstybės mus išnaudoja. XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose mumis naudojosi kinai ir japonai. Dabar, sako Donaldas, mumis naudojasi meksikiečiai. Bet pati idėja, kad mums kažkas kenkia, iš jo lūpų skamba jau 30 metų.
– Kada D.Trumpas pirmąkart paragavo šlovės ir kaip jis sugebėjo išlikti dėmesio centre?
– D.Trumpas dėmesio centre būti stengėsi nuo jaunystės. Mažai kas žino, bet pirmasis verslas, kuriuo jis užsiėmė, buvo Brodvėjaus pjesės prodiusavimas. Tai nebuvo labai gera pjesė. Ją nustojo rodyti po maždaug 10 savaičių, bet aš manau, kad D.Trumpo polinkis į šou biznį jau tada buvo akivaizdus.
Bandydamas prasimušti Niujorke, D.Trumpas suprato, kad viskas – jo vardas, jo įvaizdis, netgi jo išvaizda – gali tapti jo pranašumais. Jis save reklamavo spaudoje. Dar nepastatęs nei vieno pastato D.Trumpas „New York Times“ buvo aprašytas kaip kylanti nekilnojamojo turto rinkos žvaigždė. Kaip jam tai pavyko, aš nežinau, bet jam tai pavyko.
1975 m. TV laidoje Manhetene jis taip pat buvo parodytas kaip naujas nekilnojamojo turto vystytojas, kylantis aukštyn. Jis žinojo, kaip patraukti dėmesį, ir tai parodė kiekviename savo gyvenimo etape.
XX a. devintajame dešimtmetyje buvo etapas, kai metų pabaigos apklausose D.Trumpas nuolat buvo renkamas vienu iš dešimties žmonių, kuriais labiausiai žavisi Amerika. To neįmanoma pasiekti be nuoseklių pastangų. D.Trumpo strategija nuo pat pradžios buvo visada būti dėmesio centre, daryti viską, kad ten išliktų, ir ši strategija veikė.
– Tačiau kaip žmogus, kuris nuolat siekia būti dėmesio centre, jis demonstruoja didelę antipatiją žiniasklaidai. Koks iš tikrųjų yra jo požiūris į žurnalistus ir žiniasklaidą?
– Dabar vykstančioje kampanijoje mes matome, kad beveik bet kurį renginį Donaldas pradeda nuo kritikos žiniasklaidai. Jis beda pirštu į reporterius, ir šie turi atsistoti, o minia juos stebi. Tada jis apibūdina reporterius kaip baisius, siaubingus žmones, atmatas, ir man atrodo, kad visuomenei, ypač tikriems Trumpo gerbėjams, tai patinka.
Iš tikrųjų Donaldas taip nemano. Tai tik poza. Taip jis sukuria priešą ir diskredituoja žiniasklaidą, kad pats taptų patikimu naujienų šaltiniu. Taigi, jei Donaldas sako, „Tie reporteriai yra siaubingi. Jie nesako tiesos. Jie meluoja“, kuo tada turi tikėti respublikonų rinkėjas ar nepriklausomas balsuotojas? Jis patikės Donaldu Trumpu.
Nėra taip, kad Trumpas nekęstų žiniasklaidos. Žiniasklaidą jis myli. Žiniasklaida yra deguonis jo plaučiams. Žiniasklaida yra oras, kuris užpildo balioną – jo ego.
Dar prieš tapdamas kandidatu į JAV prezidentus, jis kiekvieną savo gyvenimo dieną pradėdavo nuo spaudos apžvalgos, ieškodamas, kur jis buvo paminėtas žiniasklaidoje. Vardas „Donaldas Trumpas“ būdavo apibrauktas arba nuspalvintas geltonai. Jis mėgavosi dėmesiu.
Nemanau, kad dabar jis vis dar turi laiko ieškoti žiniasklaidoje savo vardo, bet jis tikrai žino daug dalykų, kurie yra sakomi ir rašomi apie jį, ir jam tai kelia malonumą.
– D.Trumpas pasižymi artimais ryšiais su savo šeima. Jo trys vyriausi vaikai su juo kampanijos metu praleidžia daug laiko. Juos svarbiomis akimirkomis dažnai galima pamatyti už D.Trumpo. Turint omenyje, kad jis išsiskyrė su pirmąja žmona, ar Jūsų nestebina toks artumas?
– Jeigu apie Donaldą Trumpą jūs žinote tik iš bulvarinės spaudos antraščių, jūs tikriausiai manote, kad jo šeimyninis gyvenimas yra nelaimingas. Bet iš tiesų jo vaikai yra jam labai atsidavę.
Taip, skyrybų proceso metu jie labai pyko, ypač Donaldas jaunesnysis. Aš nemanau, kad nors vienas vaikas teigiamai reaguotų nuolat matydamas savo tėvus pirmuosiuose „New York Post“ ir „Daily News“ puslapiuose. Prie to sunku priprasti, bet Trumpų šeimoje egzistuoja požiūris, kad giminystės ryšiai yra svarbiau už viską. Kad savo tėvu, savo broliu, savo seserimi tu gali pasitikėti labiau negu tikriausiai bet kuo pasaulyje. Kad jie yra žmonės, kurie tave palaikys, kai viskas nesiseks. Todėl D.Trumpo vaikai yra labai lojalūs jam.
Aš manau, kad Donaldas nebuvo pats dėmesingiausias tėvas. Nors jis tikriausiai buvo dėmesingesnis negu jo paties tėvas. Jis neišsiuntė nė vieno savo vaiko į karo akademiją. Ir vaikų dėmesys, rūpestis savo tėvu yra gana nuoširdus.
Aš manau, kad D.Trumpo vaikai laukia dienos, kai jie perims Trumpo imperiją. Manau, kad jie suvokia atsakomybę, kuri jų laukia, ir supranta, kad kritikuodami jį jie taip pat padarytų žalą Trumpo prekės ženklui. Jie žino, kad D.Trumpas yra nevienareikšmiškai vertinamas personažas, bet jie pasitiki savo šeima ir jie tikrai jo nepaliks.
Kai, pavyzdžiui, Markas Cubanas (verslininkas, krepšinio klubo Dalaso „Mavericks“ savininkas, – red.) kritikuoja D.Trumpą dėl to, kad jis savo įmonėse samdo dirbti savo paties vaikus, ir teigia, kad tai nėra geras D.Trumpo sprendimas iš verslo pusės, aš nemanau, kad jis suvokia, koks iš tikrųjų yra Trumpo prekės ženklas. Prekės ženklas „Trumpas“ susijęs su šeima, su vardu, su vardo priskyrimu įvairiai nuosavybei.
Donaldas savo vaikus įdarbino ne dėl to, kad jam stigtų vaizduotės. Jis taip elgiasi, nes yra lojalus savo vardo prekės ženklui ir žmonėms, kuriais labiausiai pasitiki.
– D.Trumpas dešimtmečius flirtavo su galimybe siekti JAV prezidento posto. Jis erzino žiniasklaidą. Daug kas galvojo, kad tai tik reklaminis triukas. Kas lėmė, kad D.Trumpas galiausiai kandidatavo būtent dabar, ir kodėl jis tiki, kad yra tinkamiausias žmogus šioms pareigoms?
– Kai mes mąstome apie Donaldą kaip apie politiką ir ypač kaip apie asmenį, kuris siekia patekti į Ovalinį kabinetą, svarbu suprasti, kad D.Trumpas išties galvoja, kad yra geriausias pasaulyje. Daugeliui mūsų tai keista, bet jis tikrai tiki, kad vos ne genetiškai labiau tinka būti JAV prezidentu negu bet kas kitas. Todėl mintis, kad be jokios patirties politikoje, be jokios patirties valstybės tarnyboje jis gali žengti tiesiai į Baltuosius rūmus, jam atrodo visiškai normali.
Kalbant apie Baracką Obamą, aš manau, kad jį sužavėjo B.Obamos sugebėjimas sutelkti šalį. D.Trumpas man kartą sakė, kad B.Obama yra kaip sporto fanų grupuotės lyderis. Patikėkite manimi, tokiam žmogui kaip D.Trumpas tai yra prasmingas dalykas. Tai nėra dalykas, kurį jis sakytų, norėdamas kažką pažeminti. D.Trumpas pats jaučiasi kaip fanų grupuotės lyderis, jis gerbia sugebėjimą telkti žmones ir juos įkvėpti. Kažkada tarp 2008 ir 2011 m. Donaldas įžvelgė, kad jam bus naudinga, jei taps B.Obamos kritiku.
Aš manau, kad B.Obamos amerikietiška kilme abejojančių asmenų judėjimas, kurį Donaldas palaikė ir vedė į priekį, buvo rasistinis savo prigimtimi. Sunku nematyti, kad tame, jog būtent pirmojo afroamerikiečio JAV prezidento amerikietiška kilme buvo abejojama, esama rasinės įtampos. Sunku ir nematyti, kad Donaldas skatino tokias abejones net ir praėjus daug laiko po to, kai kiti apleido šią stovyklą.
Konfliktą lėmė ne tik tokios D.Trumpo skleidžiamos abejonės, bet ir tai, kad B.Obama buvo ne toks žmogus, kuris praleistų jas pro ausis. 2011 m. per Baltuosiuose rūmuose surengtus pietus žurnalistams B.Obama pavertė D.Trumpą pašaipų objektu. Yra vaizdo įrašas, rodantis, kaip D.Trumpas tiesiog sėdi ten ir skausmingai į tai reaguoja. Galima matyti, kad jam tai buvo skaudu. Jis buvo pašaipų objektas, ir tai nėra kažkas, į ką jis reaguoja lengvai.
Po tų pietų D.Trumpas sakė „nebuvo taip blogai. Bent jau jis kalbėjo apie mane“ ir panašius dalykus. Bet tai buvo tik priedanga. Manau, kad būtent tada D.Trumpas nutarė kandidatuoti. Niekas negalėjo D.Trumpui suteikti didesnio pasimėgavimo, kaip viltis kažkada iš to paties B.Obamos perimti Ovalinio kabineto raktus.
– Tačiau tai nebuvo pirmas kartas, kuomet D.Trumpas buvo kaltinamas rasizmu. Rasė buvo dažnai atsinaujinanti tema jo viešajame gyvenime. Jūs praleidote daug laiko su juo – ar D.Trumpas yra rasistas?
– Niekas negali pažvelgti į žmogaus vidų ir tai pasakyti. Aš negaliu pasakyti: „D.Trumpas yra absoliutus rasistas“. Bet jis yra žmogus, kuris, kalbant apie rasių santykius, ne kartą pasirinko nusivylusių baltaodžių pusę.
Donaldas patį pirmą kartą viešai apie rasių santykius kalbėjo 1973 m. Tada Teisingumo departamentas ėmė nagrinėti skundą prieš D.Trumpo organizaciją. Tiek miesto, tiek, federaliniai pareigūnai sulaukė skundų, kad D.Trumpui priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo vengiama nuomoti juodaodžiams.
Tyrimas parodė, kad D.Trumpo nekilnojamojo turto agentams buvo liepta juodaodžius nukreipti kitais adresais arba sakyti, kad laisvų butų D.Trumpo daugiabučiuose nėra. Kai Teisingumo departamentas pranešė D.Trumpo organizacijai apie skundą, Donaldas iš karto sureagavo apkaltindamas kaltintojus rasizmu. Tai nebuvo įprasta.
Kiti dideli nekilnojamojo turto valdytojai, kurie sulaukė tokio pačio skundo, bendradarbiavo su Teisingumo departamentu, kad ištaisytų skriaudas. Tuo tarpu Donaldas padavė Teisingumo departamentą į teismą, reikalaudamas 100 mln. dolerių žalos atlyginimo, o jo teisininkas išvadino departamentą gestapu, pasitelkiančiu smogikų taktiką. Galiausiai D.Trumpo ieškinys buvo atmestas, o jo bendrovė turėjo sutikti su tam tikrais pokyčiais, kurių dėka D.Trumpo būstuose tapo lengviau apsigyventi mažumoms.
1989 m. JAV visuomenės dėmesį prikaustė dar viena byla. Niujorko Centriniame parke jauna moteris buvo užpulta ir beveik nužudyta. Įvykis sukrėtė visuomenę. Užpuolimu buvo apkaltinti penki vyrai, visi jie priklausė mažumoms. Dabar jau žinoma, kad prisipažinimai iš jų buvo išgauti prievarta. Jie buvo nepilnamečiai, ir jiems net nebuvo leista susisiekti su tėvais.
Donaldo atsakas į šią bylą buvo nupirkti reklaminio ploto laikraščiuose ir didelėmis raidėmis išspausdinti šūkį: „Grąžinkite mirties bausmę“, apačioje pasirašant savo vardu. Tokioje situacijoje sunku įsivaizduoti ką nors labiau kurstančio visuomenę.
Vėliau sulaikytieji buvo išteisinti ir paleisti. Tačiau D.Trumpas pareiškė, kad jie nėra geri vaikinai ir nenusipelnė išteisinimo, nes prieš tai jau buvo bausti už teisės pažeidimus. Taigi, Donaldas vėl galėjo arba pasirinkti kelią, kuris padėtų siekti sugyvenimo mieste, arba provokuoti. Jis pasirinko provokuoti.
Tais pačiais metais, duodamas interviu NBC televizijai, Donaldas Trumpas pareiškė: „juodaodžiai yra geresnėje pozicijoje“. Jis pasakė, kad jis 1989 m. Amerikoje labiau norėtų būti išsilavinusiu juodaodžiu, o ne baltaodžiu. Vėl ir vėl D.Trumpas stengėsi ne tiesti tiltus, o berti druską ant žaizdos.
– Vis dėlto atrodo, kad ne tik šeima, bet ir artimiausia aplinka jį labai gerbia. Atmetus politines pažiūras, kuo jis taip traukia žmones?
– Kad ir kiek trūkumų jis turi, kad kiek provokuoja rinkiminės kampanijos metu, kad ir kaip jo sakomi dalykai nuvilia daug žmonių, Donaldas turi ir daug teigiamų savybių, kurios ypač išryškėja bendraujant asmeniškai.
Bendraujant su juo, jis sutelkia dėmesį į pokalbį ir į tave. Jis bendrauja gana maloniai. Jis šypsosi. Jis gali pasišaipyti iš savęs. Galima pastebėti, kad tarp jo ir jo aplinkos žmonių egzistuoja abipusė pagarba.
Donaldas per savo gyvenimą į darbą priėmė daug žmonių. Ir jis suteikdavo jiems daugiau atsakomybių, tuo pačiu ir pasiūlydamas didesnį atlygį, negu, aš manau, bet koks stambus verslininkas JAV.
Taigi, jeigu pradedi dirbti jam ir sugebi susitvarkyti su tau tenkančiomis užduotimis, jis tau skirs vis svarbesnius ir svarbesnius darbus. Ir vis dosniau tau atlygins, jeigu tau seksis. Netgi jei padarysi klaidą, bet jis supras, kodėl suklydai, jis tau suteiks antrą šansą. Tai ganėtinai prieštarauja jo įvaizdžiui iš realybės šou „Mokinys“.
Tiesą sakant, viena iš šilčiausių istorijų apie Donaldą yra ši: sunkiai sergantis vaikas svajojo nukeliauti į „Trump Tower“ su lagaminu ir kostiumu bei ten būti atleistas Donaldo Trumpo, kaip per realybės šou „Mokinys“. Vaikas nuvyko pas D.Trumpą, ir D.Trumpas negalėjo jo atleisti. Jis tiesiog neprisivertė ištarti tos frazės. Aš manau, kad tai yra jautru. Tai parodo tą D.Trumpo pusę, kurios mes nematome, kai jis stovi prie mikrofono ir žemina savo oponentus.
– Kaip manote, koks prezidentas būtų D.Trumpas?
– Kiek mačiau D.Trumpą, tikrai nepastebėjau, kad susidūręs su spaudimu jis siektų kompromiso.
Priešingai. Patekęs į sunkią padėtį D.Trumpas dvigubai labiau stengiasi daryti tai, ką daro įprastai. Kitaip tariant, jis ginčijasi, provokuoja ir stumiasi į priekį. Galbūt kai kuriose srityse tai yra pranašumas, bet aš manau, kad sudėtingame pasaulyje, kuris yra pavojingas ir pilnas grėsmių, mums galbūt reikėtų asmens, kuris elgtųsi ramiau.
Vienas pažymėtinas dalykas: Donaldas Trumpas, kurį jūs matote kampanijos metu, viešumoje, netgi „Mokinyje“, ir yra tikrasis Donaldas Trumpas. Jis 40 metų kūrė save kaip personažą, skirtą rodyti visam pasauliui. Jis dabar yra visiškai su tuo personažu susitapatinęs. Žmogus, kurį matote viešumoje, yra žmogus, kurį turėsite, jei išrinksite jį į Baltuosius rūmus.
Netgi tie, kurie D.Trumpą pažinojo dešimtmečius, sako jo iki galo nepažįstantys. Pavyzdžiui, aš ėmiau interviu iš Ivanos Trump (D.Trumpo pirmoji žmona, – red.), kuri jį pažinojo dešimtmečius. Interviu pradžioje ji pasakė: „Aš manau, kad aš jį suprantu. Jis tiesiog yra mažas berniukas, kuris vaikystėje negavo pakankamai dėmesio, ir nuo tada siekia būti dėmesio centre“.
Bet interviu judant į pabaigą, ji mane pertraukė. Pasak Ivanos, ji viską apgalvojusi galiausiai visgi nutarė pasakyti, kad jo iš tikrųjų nepažįsta. Ji nesugebėjo jo „perprasti“. Tad aš manau, kad jei asmuo, kuris buvo už Donaldo ištekėjęs, pagimdė tris jo vaikus, ir pažinojo jį dešimtmečius, nesugeba jo „perprasti“, tai kaip galime jį „perprasti“ mes?
– Gerai, tada pažiūrėkime į jo politines pažiūras. Mes žinome, kas yra dabartiniai jo patarėjai, bet kas jam patarė prieš 20, 30 metų? Kokios politinės minties šalininkas jis yra?
– Neskaitant jo tėvo, didžiausią įtaką jaunajam Donaldui Trumpui daręs žmogus buvo Roy'us Cohnas. Roy'us savo laiku buvo gana įžymus. Jis buvo Joe McCarthy (JAV politikas, pagarsėjęs asmenų, įtariamų simpatijomis komunistams, persekiojimu Šaltojo karo pradžioje, – red.) dešinioji ranka ir pagrindinis inkvizitorius. Kai ir J.McCarthy, ir R.Cohnas prarado savo populiarumą, R.Cohnas pasitraukė į Niujorką, kur aukštuose politikos sluoksniuose turėjo daug pažinčių. Jis tapo savotišku jaunojo Donaldo mentoriumi.
Būtent Roy'us supažindino Donaldą su Niujorku. Jis sudarydavo sąlygas Donaldui patekti į aukštuomenės klubus, jis tapo Donaldo teisininku. Dabar, kai Donaldas tapo politiku, tame, kaip jis bando pasukti klausimus sau palankia linkme, galima įžvelgti Roy'aus įtaką.
Pavyzdžiui, jei aš pasakysiu kažką kontroversiško rasine prasme ir mane žmonės ims vadinti rasistu, aš bandysiu klausimą apsukti kitaip: „Tai jūs esate rasistai, nes atkreipėte dėmesį į mano žodžius, nes pastebėjote, kad aš kažką pasakiau“. Tai buvo įprastinis Roy'aus Cohno argumentas.
Su R.Cohnu buvo susiję daug D.Trumpo aplinkos žmonių. Jis buvo susijęs ir su Richardu Nixonu bei jo kampanija. Su ja buvo susijęs ir Paulas Manafortas (buvęs D.Trumpo rinkimų štabo vadovas, – red.).
Visi šie žmonės dirbo kartu, suprato vienas kitą, visi jie turėjo panašų požiūrį į politiką – jų požiūriu, ji turėjo būti vykdoma agresyviai, nesitraukiant nei per žingsnį. Joe McCarthy perdavė šią patirtį Roy'ui Cohnui, o šis – D.Trumpui.
– D.Trumpo šūkis yra „Amerika vėl taps didi“. Kaip manote, kada, pasak D.Trumpo, Amerika buvo išties didi?
– Mąstydami apie D.Trumpo norą grąžinti Amerikai didybę prisiminkime, kad jis – tipiškas pokario „baby boomer“ kartos atstovas. Jis gimė pirmaisiais pokario metais, 1946 m., ir beveik kiekvienas žingsnis jo gyvenime bent iš dalies atspindėjo jo kartos moralinius idealus.
Aš manau, kad tiek D.Trumpui, tiek daugeliui jo kartos žmonių XX a. šeštasis dešimtmetis buvo tobulas laikotarpis. Tada gyvenimas buvo lengvas, tvarkingas, prognozuojamas, ir tai D.Trumpui kelia nostalgiją. Šį laikotarpį galima pratęsti iki XX a. septintojo dešimtmečio: nepaisant politinių neramumų, ekonomika tada sparčiai kilo.
Tuo metu, lyginant su dabartimi, gaunant vidutinį atlyginimą buvo gana lengva išlaikyti šeimą. Aš manau, kad kai D.Trumpas kalba apie Amerikos didybės grąžinimą, jis kalba apie grįžimą laiku į 1950-1960 m., gal ir po to einančio dešimtmečio pradžią, kai, jei buvai baltaodis vyras viduriniosios klasės arba turtingųjų klasės šeimoje, Amerika tikrai atrodė didi. Žmonėms, kuriems teko patirti tą gyvenimą, gali atrodyti, kad tada Amerika buvo didi.
– D.Trumpas dažnai vadinamas chuliganu, bet jis mėgsta sakyti, kad tik reaguoja į kitų veiksmus ir kritiką. Kokie veiksmai jam atrodo verti reagavimo?
– Donaldas yra žaidimų meistras. Kiekvieną žaidimą jis pradeda apibrėždamas savo taisykles. Ir viena mėgstamiausių jo taisyklių yra: „Aš esu tas, kuris smogia atgal. Aš pirmas nesmogiu žmonėms, kol jie man nesmogia, bet tada aš jiems smogiu 10 kartų stipriau“.
Kartais Donaldas net nelaukia išpuolių prieš save. Jam taip patinka dėmesys, kad jis tiesiog, pavyzdžiui, „Twitter“ tinkle parašo pašaipią žinutę apie ką nors, tarkim, 83 metų aktorės Kim Novak išvaizdą, kai ji įteikia Oskarą.
Kim Novak labai daug metų praleido atsiskyrusi nuo pasaulio. Ji nėra žmogus, kuris nusipelno patyčių, pirmąkart po ilgos pertraukos pasirodęs televizijoje. Aš tada pasakiau Donaldui: „Nagi, ką tu sau galvojai? Tai nebuvo garbinga.“ Jo atsakymas mane nustebino. Jis atrodė kaip vaikas, prigautas vagiantis saldainius.
Jis pasakė: „Na, nemanau, kad man tai labai pakenkė“. Jis nepasakė „Atsiprašau“. Jam tik rūpėjo, kad tai jam nepakenktų. Jam nerūpi sąžiningas žaidimas. Jei tu sukritikuosi jo šukuoseną, jis tave gali pavadinti dideliu, storu, bjauriu žmogumi, nevertu oro, kuriuo kvėpuoji. Viskas jam yra reliatyvu. Jei tu kaip nors pažeminsi Donaldą Trumpą, tau tai gali skaudžiai atsiliepti.
