Galbūt F.Hollande'as yra prastas prezidentas, tačiau, kaip rodo pirmojo rinkimų turo rezultatai, puikus politikos inžinierius, kurio specializacija – nešvarūs triukai. Nepanašu, kad jis būtų linkęs iš viešojo gyvenimo pasitraukti tyliai. Vis dėlto, ar jam atiteks koks nors oficialus vaidmuo, ar jis tebus manipuliatorius būsimo prezidento priedangoje – bus matyt, britų portale spectator.co.uk rašo apžvalgininkas, knygų autorius Jonathanas Milleris.
Visos kliūtys E.Macrono kelyje į sėkmę buvo sumaniai pašalintos, ir visur pilna F.Hollande'o pirštų atspaudų.
Netrukus po pergalės Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose Francois Fillonas, anuomet – pavojingiausias E.Macrono galimas varžovas, apkaltintas savo žmonos ir vaikų aprūpinimu valdiškais pinigais už darbą, kurio jie nelabai teatliko.
Kaip paaiškėjo, tiesioginis įrodymų prieš F.Filloną šaltinis – uždaras Finansų ministerijos kampelis, savotiškas juodasis kabinetas, su prieiga tiek prie F.Fillono, tiek prie jo velsietės žmonos Penelopės mokesčių deklaracijų. Reikiami dokumentai kažkaip atsidūrė tyrimą atliekančių pareigūnų rankose, ir užvirė darbas. Tik naivuolis galėtų manyti, kad Prancūzijos teisėjų politinės simpatijos neveikia, ypač po to, kai buvo paviešinta informacija, esą jau yra parengtas kairiosios stovyklos politikų, kuriems galimai ketinama pateikti kaltinimus, sąrašas; Paryžiaus būstinėje ant sienos net iškabintos jų nuotraukos, rašo J.Milleris.
Kitas F.Hollande'o ginklas – žiniasklaida. BFM TV (prancūziškasis CNN atitikmuo) ėmėsi dvejopo veikimo: negailestingai dorojo F.Filloną ir Marine Le Pen ir tuo pačiu metu stengėsi išpopuliarinti E.Macroną, nesigilindamas į jo paties finansinius reikalus. Būdamas Rothschildų bankininku jis susikrovė milijonus, tačiau sprendžiant iš jo turto deklaracijos – jis kone visiškas vargeta.
Toliau – spausdintinė žiniasklaida. Žurnalistų, besinaudojančių specialiu mokesčių režimu, kurį M.Le Pen teigė ketinanti panaikinti, nereikėjo stipriai raginti.
E.Macrono užnugarin uoliai stojo ir kiti. Atvirai į rinkimų procesą besikišanti Europos Sąjunga Briuselyje įsteigė specialią žinybą, kurios paskirtis – kovoti su, kaip teigta, M.Le Pen skleidžiamomis melagingomis žiniomis. Dar daugiau – net pats buvęs JAV prezidentas Barackas Obama prieš pat sekmadienio rinkimus nutarė paskambinti E.Macronui, taip leisdamas suprasti apie neabejotiną savo paramą šiam kandidatui.
Pasigirsta svarstymų, kad E.Macrono pergalė reikštų Prancūzijos socialistų partijos galą, tačiau, pasak J.Millerio, tai vargu ar tikėtina. E.Macronas, prieš nuspręsdamas tapti nepriklausomu kandidatu, pats buvo šios partijos narys. Be to, jis yra pripažinęs, kad iš esmės yra kairysis – nors vėliau tai paneigė.
Netrukus Prancūzijoje dar vieni – parlamento – rinkimai. Kol E.Macronas sudarinėja, kaip kad žadėjo, kandidatų sąrašą, Socialistų partijos šalininkai jau suskubo pareikšti jam palaikymą. Taigi beveik nekyla abejonių, kad padėkota už tai jiems bus ministerijų postais. Jo tvirtinimai, esą taip jis siekia suformuoti šalyje trečiosios krypties politinę jėgą, pasak J.Millerio, neįtikina. Apžvalgininko nuomone, tai bus politinė jėga, kurios visus politinius sprendimus veikiausiai kontroliuos E.Macronas ir jo siauras ratas, o kiti nariai jokio reikšmingo balso neturės.
Prancūzijos žiniasklaida tuojau suskubs E.Macroną pateikti kaip visiškai naują veidą politikoje, ir kurį laiką jai, ko gero, visai seksis. Tačiau įrodymų, kad rinkėjai iš tiesų myli E.Macroną, pernelyg mažai. Pirmajame rinkimų ture už jį balsavo mažiau nei 25 proc. rinkėjų. O daugelio prancūzų nerimas dėl Europos ateities, terorizmo, bendros valiutos ir nacionalinės tapatybės, panašu, niekur neišgaruos.
Prancūzijos perspektyva atrodo niūri. Na, bent jau išvengta paties blogiausio – užkietėjusio socialisto Jeano-Luco Melenchono ir M.Le Pen dvikovos antrajame ture. Toks scenarijus greičiausiai būtų išprovokavęs staigią politinę ir finansų krizę, kuri atitinkamai būtų nulėmusi Penktosios respublikos pragaištį. Panašu, kad vietoj to prancūzai labiau linkę išsirinkti tokį prezidentą, kuris dar penkeriems metams pratęstų F.Hollande'o užtrauktą socialinę, ekonominę ir politinę stagnaciją. Kitą kartą, pasak J.Millerio, Prancūzijos elitui gali būti sunkiau atremti nesisteminių politikų mestą iššūkį.
Jei atrodo, kad antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas tėra formalumas, tai nereikia tikėtis, kad prezidentaujant E.Macronui bus išspręsta bent dalis problemų, su kuriomis susiduria tauta, pasižyminti negebėjimu niekada susitarti dėl nieko, teigia apžvalgininkas.
