V.Putinas daug kalba apie istoriją, bet vengia minėti vieną Rusijos imperatorių – kodėl?

Rusijos imperijos vadovui ir V.Putinui būdingas priešiškumas Vakarų valstybėms, religijos, nacionalizmo ir konservatyvių vertybių suformuota ideologija bei Rusijos išskirtinumo geopolitinėje arenoje idėja.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasižymi polinkiu tyrinėti savo šalies istoriją, kad galėtų į savo kuriamą nacionalinį pasakojimą įtraukti mirusius carus ir kitas įžymias istorines asmenybes bei su jomis lygintis.

Nikolajus I. Wikipedia nuotr.

Ne paslaptis, kad V.Putino pasirinkimai ne tik pretenzingi, bet ir iškalbingi. Tarp Rusijos lyderio istorijos favoritų yra Petras Didysis, kovojęs su švedais dėl Vidurio Europos užvaldymo, ir karštakošis Aleksandras III. V.Putinui taip pat artimas kunigaikštis Aleksandras Nevskis, išgarsėjęs tuo, kad atrėmė užsienio užpuolikus ir 1547 m. buvo kanonizuotas Rusijos stačiatikių bažnyčios.

Rusijos prezidentą įkvepiančių asmenybių sąrašą užbaigia į krikščionybę atsivertęs pagonis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius, kurio krikštą, įvykusį 988 m., ir vėliau sekusį masinį tautos atsivertimą į krikščionybę V.Putinas nurodo kaip neišardomo rusų ir ukrainiečių ryšio įrodymą.

Nikolajus I puoselėjo transnacionalinės Rusijos civilizacijos idėją, kaip šiandien tai daro Rusijos lyderis

„Šventojo Vladimiro, kuris buvo ir Novgorodo kunigaikštis, ir Kyjivo didysis kunigaikštis, dvasinis pasirinkimas ir šiandien didele dalimi lemia mūsų giminystę“, – likus metams iki invazijos į Ukrainą pradžios autoriniame straipsnyje „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“ rašė V.Putinas.

Leidinys „Politico“ atkreipė dėmesį, jog Rusijos prezidentas tarp savo įkvėpėjų niekada nepaminėjo Nikolajaus I, valdžiusio 1825–1855 m., – imperatoriaus, į kurį pats V.Putinas, ko gero, yra panašiausias.

Sąmoningas Nikolajaus I eliminavimas iš nacionalinio naratyvo – stebina. Buvęs imperatorius tikrai turi kuo pasigirti. Jis pasiekė nemažai įspūdingų karinių pergalių: iš Persijos perėmė teritorijos kontrolę Kaukaze, padėjo graikams atsiskirti nuo Osmanų imperijos ir numalšino sukilimus prieš Austrijos valdžią Lenkijoje ir Vengrijoje – spalvingus to meto pasipriešinimus, kurie, kaip baiminasi V.Putinas, gali tapti užkrečiami ir išplisti Rusijoje.

Nikolajus I puoselėjo transnacionalinės Rusijos civilizacijos idėją, kaip šiandien tai daro Rusijos lyderis. Jo idėja apėmė etninius rusus ir rusakalbius vienijančią civilizaciją, pastatytą ant esminių kultūros, tradicijų ir stačiatikybės pamatų. Ta mistinė vizija buvo tiek georeliginė, tiek geopolitinė. Ir carų „Šventosios Rusios“, ir V.Putino „Russkij Mir“, arba „Rusų pasaulio“ ideologijos sujungia religiją, nacionalizmą ir konservatyvias vertybes į nuodingą kombinaciją.

Su leidiniu „Politico“ kalbėjęs istorikas Orlandas Figesas priminė, kad Nikolajus I „laikė save stačiatikių tikėjimo gynėju“, o Vakarai ir jų sekuliarios, liberalios vertybės, jo nuomone, kėlė pavojų Rusijos išskirtinumui. Dėl šios priežasties jo pastangomis buvo suformuota nauja nacionalinė ideologija, skirta pasipriešinti šioms Vakarų idėjoms.

Buvęs imperatoriaus patikėtinis, tuometinis švietimo ministras Sergejus Uvarovas nurodė Rusijos mokyklose mokyti „stačiatikybės, autokratijos ir tautiškumo“.

Dabartinis Rusijos lyderis panašiai burnoja prieš tai, ką jis laiko Vakarų jėgų ardomuoju nuosmukiu.

„AP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

„Jie siekė sunaikinti mūsų tradicines vertybes ir primesti netikras savo vertybes, kurios mus, mūsų tautą, ardytų iš vidaus“, – savo kalboje, paskelbdamas apie vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, teigė V.Putinas.

Rusijos valstybės vadovas kiekviena pasitaikiusia proga kritikuoja Vakaruose propaguojamas vertybes. Jo manymu, LGBTQ+ teisės, feminizmas ir multikultūralizmas yra žeminančios ir prieštaraujančios žmogaus prigimčiai: tokie įsitikinimai, pasak V.Putino, kelia egzistencinę grėsmę Rusijai.

Šiemet V.Putino Kremlius, panašiai kaip kadaise S.Uvarovas, ėmėsi vadinamosios „Mano šalis“ mokymo programos įgyvendinimo. Naujai paruoštas programinis istorinis pasakojimas yra itin selektyvus ir spalvotas: jame pabrėžiama, kad tautos moksleivius reikia mokyti „meilės Tėvynei“ ir to, kaip „nebaisu mirti už Rusiją“.

V.Putino nusiskundimai dėl Vakarų valstybių, žeminančių jo tautą, kaltinimai, jog šios nori išardyti Rusijos Federaciją ir atplėšti Ukrainą, taip pat labai panašūs į Nikolajaus I požiūrį.

Imperatorius jautė didelį nepasitenkinimą Vakarais dėl, jo manymu, neteisingo elgesio su Rusija – apie tai byloja 1853 m. memorandumo, kuriame išdėstyti Rusijos ir Europos šalių santykiai, paraštėse užrašytos pastabos. Jas suformulavo istorijos profesorius Michailas Pogodinas ir, imperatoriaus džiaugsmui, jomis išreiškė pasipiktinimą tuo, ką jis laikė dvigubais Europos standartais.

Pasakojimas apie Nikolajų I –istorija su moralu apie imperijos siekį apžioti daugiau negu gali atkąsti ir pamoka apie nesėkmę, kurios V.Putinas – niekada nemėgstantis pralaimėtojų – nenori, kad jam primintų, ir tikrai nenori priminti tiems, kuriuos jis valdo.

„Niekas neturi teisės įsikišti“, kai Prancūzija ar Anglija aneksuoja teritoriją ar skelbia karą Kinijai, bet „Rusija privalo prašyti Europos leidimo, jei kivirčijasi su kaimyne“, – dar XIX a. pažymėjo M.Pogodinas.

„Iš Vakarų galime tikėtis tik aklos neapykantos ir piktumo“, – pridūrė jis. Memorandumo paraštėje Nikolajus I pridėjo ir savo pastabą: „Tai ir yra visa esmė“.

„Politico“ apžvalgininkai kelia klausimą, kodėl, turint omenyje visas šias paraleles ir mąstymo bei elgesio panašumus, Nikolajus I nefigūruoja V.Putino istorinių herojų panteone?

Spėjama, kad taip yra todėl, kad pasakojimas apie Nikolajų I –istorija su moralu apie imperijos siekį apžioti daugiau negu gali atkąsti ir pamoka apie nesėkmę, kurios V.Putinas – niekada nemėgstantis pralaimėtojų – nenori, kad jam primintų, ir tikrai nenori priminti tiems, kuriuos jis valdo.

Metų metus siekęs savo, Nikolajus I neįvertino Vakarų valstybių ryžto ir neteisingai suprato Osmanų užsispyrimą pasipriešinti reikalavimui, kad sultono stačiatikių pavaldiniai būtų globojami Nikolajaus I, o rusų stačiatikių valdžia kontroliuotų šventąsias šventoves Palestinoje – vietoje katalikų. Tuomet imperatorius įsakė įsiveržti į Osmanų valdomą Moldovą ir Valachiją, o kitas pajėgas pasiuntė į Konstantinopolį, taip įžiebdamas Krymo karą.

Įsikišus Anglijai ir Prancūzijai, slavams Balkanuose neatsiliepus į jo kvietimą sukilti prieš sultoną, Nikolajaus I kariuomenė patyrė nesėkmę.

Tas karas Rusijai buvo katastrofa, atskleidusi daugybę šalies silpnybių, įskaitant, pasak istoriko O.Figeso, „vadovybės korupciją ir nekompetenciją, kariuomenės ir laivyno technologinį atsilikimą, ekonomikos nesugebėjimą išlaikyti karo, šalies finansų silpnumą ir autokratijos nesėkmes“.

Pranešama, kad Nikolajus I per šį karą ir mirė gailėdamasis to, ką pradėjo. Jo įpėdinis buvo priverstas pasirašyti žeminančią sutartį, o Rusija liko gedėti ketvirčio milijono žuvusiųjų.

Šaltiniuose teigiama, kad vienas iš caro pareigūnų tuomet klausinėjo: „Kokia viso to prasmė?“

Įdomu, ar šiandien esama Kremliaus pareigūnų, kurie užduoda panašius klausimus V.Putinui už nugaros?