– 2018-ųjų Estijos gynybai skirtas biudžetas – rekordiškai didelis, padidintas ir šauktinių skaičius. Ką tai reiškia? Šaliai iškilo naujų grėsmių?
– Priešingai nei Lietuva, Estija į gynybą visada investavo labai nuosekliai, net krizės metais stengėsi palaikyti bent minimaliems pajėgumams užtikrinti reikalingą išlaidų lygį.
Dabar Estijos BVP auga, todėl auga ir realus gynybos biudžetas, kadangi 2 proc. skyrimas yra užtvirtintas bendru susitarimu.
Leidžiant šiuos pinigus atliekamas labai rimtas planavimas, toks sprendimas kaip, pavyzdžiui, padidinti šauktinių skaičių, neatsiranda per naktį. Vadinasi, šie pokyčiai atspindi jau keletą metų egzistuojančius Estijos planus ir poreikius.
Šalyje taip pat kuriama antra brigada, didinamas mobilizacijos rezervas. Tačiau visa tai buvo numatyta iš anksto. Na, o grėsmių vertinimas per pastaruosius keletą metų radikaliai tikrai nesikeitė.
– Praėjusį mėnesį buvo pristatytas Estijos nacionalinės gynybos planas 2019-2020 metams. Kuo svarbi jame minima psichologinės gynybos iniciatyva?
– Psichologinė gynyba – skolinys iš Šaltojo karo laikų Švedijos.
Galima karinėms reikmėms išleisti, pavyzdžiui, ketvirtadalį biudžeto kaip tarpukariu, tačiau jei politinė ir visuomenė valia patiria kolapsą, tos investicijos nebeturi prasmės.
Estai ilgą laiką nerimavo, kad Rusijos taikinys yra ne tik kariniai pajėgumui, bet ir visuomenės bei politinių sprendimų priėmėjų valia gintis nuo galimos agresijos.
Pakirtus šią valią, bet kokios gynybos investicijos tampa visiškai beprasmės. Galima karinėms reikmėms išleisti, pavyzdžiui, ketvirtadalį biudžeto kaip tarpukariu, tačiau jei politinė ir visuomenė valia patiria kolapsą, tos investicijos nebeturi prasmės.
Matome prieš Ukrainos visuomenę ir antiteroristinės operacijos karius vykdomas psichologines operacijas. Jos – integrali Kremliaus strategijos dalis, todėl reikalingos priemonės prieš jas atsilaikyti.
Šio planavimo ciklo naujovės daugiau orientuotos į kibernetinę gynybą. Estijos pajėgose nuo šių metų atsiranda nauja kibernetinės gynybos vadovybė, taip vadinamieji „kiberšauktiniai“.
Jais vadinami karo prievolininkai, kurie po bazinių kario kursų užsiima tik kibernetine gynyba. Tai – rimtas poslinkis, parodantis, kad Estija taikos, krizės ar karo metu kibernetines grėsmes laiko labai aktualiomis.
– Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos gynybos srityje?
– Lietuva galėtų pasimokyti gebėjimo kurti ir išlaikyti platų politinį bei visuomeninį susitarimą dėl gynybos svarbos, jai skirtų išlaidų reikšmės, būtinybės visiems prisidėti prie šalies gynybos. Pas mus tai labai dažnai šlubuoja.
Taip pat pasimokyti išlaikyti stabilius gynybos plėtros planus, kurie nebūtų radikaliai keičiami. Pavyzdžiui, iš pradžių smarkiai gynybos išlaidas apkarpant, o po to masiškai grąžinant pinigus. Reikalingas tam tikras nuoseklumas.
Gynybos pajėgų plėtra reikalauja dešimtmečių investicijų. Jeigu nuomonės keičiamos kas kelis metus, gynybos sistema yra išbalansuojama.
2009-2010 metais prezidentė Grybauskaitė teigė, kad krašto apsaugai visiškai pakanka mažiau nei 1 proc. BVP. Šiandien kalbama, kad tie 2 proc. BVP yra esminiai.
Reikia apsispręsti. O apsisprendus ir pasiekus susitarimą jo laikytis bei nesiblaškyti. Lietuvoje požiūris į gynybą panašus į maniakinę depresiją: iš pradžių puolama į depresiją, paskui maniakiškai bandoma kompensuoti prarastą laiką ir pajėgumus, kuriems atkurti reikia labai daug laiko.
Nesuprantami Vašingtono priekaištai
– Lietuva Astravo atominę elektrinę suvokia kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, tuo tarpu Latvija į situaciją žvelgia per ekonominių interesų prizmę. Be to, anksčiau tarp Estijos ir Lietuvos matėme varžybas dėl oro policijos. Ką nesugebėjimas susitarti tokiais klausimais pasako apie mūsų gebėjimą bendradarbiauti krizės metu?
– Nemanau, iškilus bendroms grėsmėms nesugebėtumėme veikti kartu. Rusijos agresija prieš Gruziją ar Krymo aneksija parodė, kad Baltijos šalys krizinėse situacijose veikia išvien ir siūlo bendrus sprendimus.
Su Rusijos agresija prieš Gruziją susijusi krizė galiausiai išsprendė ginčus. Visi suprato, kad oro policijos misijos plėtra yra reikalinga, jai reikia daugiau bazių nei Zokniai.
Tai įrodo, kad daugelis dalykų, dėl kurių šiek tiek nesutariame ar pešamės taikos metu, kilus grėsmei yra labai lengvai nušluojami į šalį. Tikrai dėl to nesijaudinčiau.
– Gruodį Europos Sąjunga ėmėsi naujos gynybos iniciatyvos ir sukėlė nerimą NATO bei JAV. Kiek pagrįstas Aljanso susirūpinimas dėl galimai sumažėsiančių NATO skirtų išteklių? Kiek apskritai Bendrijai reikalingas didesnis savarankiškumas gynybos srityje?
– Nesutikčiau, kad tą nerimą reiškia NATO – pastaruoju metu prieštaravimai sklido iš Vašingtono. O JAV, nors ir rimta NATO narė, nėra visas Aljansas.
Pagrindinis bendradarbiavimo ES rėmuose tikslas – ribotus gynybai skirtus išteklius naudoti racionaliau: kooperuojantis ir kuriant bendrus pajėgumus tarp keleto šalių, o ne dubliuojant investicijas ir nepasiekiant reikalingos kritinės masės.
Vašingtono prieštaravimas sukėlė nuostabą net kai kuriuose NATO sluoksniuose, kadangi iki šiol JAV daugiausia priekaištavo, kad europiečiai gynybos srityje daro per mažai. Dabar, kai europiečiai bando daryti daugiau, staiga pasigirsta prieštaravimai, kuriuos kartais sunku suprasti.
Istoriškai visada būta nerimo, kad ES gynybos ambicijos ir taip vadinamos strateginės autonomijos siekis pakirs Aljanso reikšmę ir vaidmenį.
Iki šiol JAV daugiausia priekaištavo, kad europiečiai gynybos srityje daro per mažai. Dabar, kai europiečiai bando daryti daugiau, staiga pasigirsta prieštaravimai, kuriuos kartais sunku suprasti.
Vis dėlto turint omeny, kaip labai svarbi šiuo metu yra kolektyvinė gynyba, ir kaip rimtai žiūrima į Rusijos grėsmę, suprantama, kad patikimą atsaką sutelkti ir suorganizuoti gali tik Aljansas.
ES karinės ambicijos turėtų būti labiau nukreipiamos į atskiroms Bendrijos narėms rūpinčias mažesnes grėsmes, kylančias žemyno pašonėje.
Baltijos valstybėms labai svarbu išlaikyti transatlantinį ryšį, JAV įsitraukimą svarbiausiais strateginiais klausimais. Labai svarbu, kad didesni partneriai suprastų, jog nekuriame dviejų skirtingų kariuomenių.
– Kai Lietuva, kartu su daugiau nei šimtu JT šalių, pasmerkė sprendimą perkelti JAV ambasadą Izraelyje į Jeruzalę, Donaldas Trumpas ėmė svaidytis grasinimais. Ar tai nepakenkė Baltijos valstybių ir JAV santykiams, kurie, sakote, yra tokie svarbūs?
– Reikia suprasti, kad JAV sprendimus priima ne tik prezidentas Trumpas. Gynybos, saugumo ir užsienio politikos srityse yra kitų veikėjų, diktuojančių tam tikrus darbotvarkės elementus.
Atsižvelgiant į tai, ką girdime ir matome iš Kongreso, Pentagono ar Valstybės departamento, panašu, kad tokia grėsmė neišsipildė.
Galiausiai Vašingtonas supranta, kad Rusijos grėsmė nėra nukreipta vien į Baltijos valstybes. Rusijos grėsmė kyla visai transatlantinei bendruomenei ir pačioms JAV. Todėl būtų labai neproduktyvu dėl trumpalaikių politinių nesutarimų daryti ką nors, kas susilpnintų atsaką į šią grėsmę.
Pastarasis trijų užsienio reikalų ministrų susitikimas su Rexu Tillersonu parodė, kad balsavimas JT kol kas jokio aiškiai matomo poveikio bendradarbiavimui su JAV nepadarė.
Stiprinami pajėgumai jūroje
– Ministras Linkevičius „Sniego“ susitikimo metu teigė, kad Lietuva iš šią vasarą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo tikisi, jog pagaliau bus išspręsta sena šalies oro gynybos problema. Kokių tikslų ir lūkesčių šiam susitikimui turi Estija?
– Manau, kad jie tikrai nesiskiria nuo Lietuvos tikslų ir lūkesčių, kadangi Baltijos valstybės labai glaudžiai koordinuoja savo pozicijas NATO kontekste. Kai kalbame apie kolektyvinę gynybą, manau, kad ministras Linkevičius kalba ir už Estiją taip pat, kaip ministras Mikseris kalba už Lietuvą.
Tie lūkesčiai labiausiai susiję su NATO vadovavimo sistemos pertvarka, kuria siekiama padidinti reagavimo ir sprendimų priėmimo greitį. Taip pat suteikti reikiamus įgaliojimus SACEUR'ui (Aukščiausiajai sąjungininkių pajėgų vadavietei Europoje – red.) pasirengti dislokuoti NATO pajėgas Baltijos jūros regione, jei to prireiktų.
Tikimės, kad Aljanso pajėgų judėjimas per valstybių sienas taps sklandesnis, bus sustiprinta infrastruktūra.
Žinoma, oro gynybos klausimas išlieka labai aktualus, jį Baltijos valstybės kelia nuolat. Todėl tikimės, kad NATO viršūnių susitikime pagaliau įvyks kažkokie poslinkiai.
Turėtų būti kalbama ir apie naujos užnugario paramos vadavietės steigimą, kuri būtų atsakinga už karinių pajėgumų, šiuo metu labiau sukoncentruotų vakarinėje Aljanso dalyje, dislokavimą, jei to prireiktų, į Rytus.
Svarbus ir jūrinės strategijos stiprinimas. Reikia iš naujo įvertinti jūrinėje dimensijoje kylančias grėsmes, nuspręsti, kokių apsukų reikia joms atremti. Baltijos šalims tai – labai svarbu, nes, pavyzdžiui, iš Šiaurės Amerikos bet koks pastiprinimas keliautų jūra.
Svarbūs ir branduoliniai klausimai. Tiesa, čia judama lėčiau. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad Rusijos grėsmė vertinama vis rimčiau, vyksta diskusijos, kaip sustiprinti branduolinį atgrasymą.
– Užsiminėte apie jūrinę dimensiją. Ar tai reiškia, kad šioje srityje kyla naujų grėsmių, ar tiesiog ši sritis buvo apleista ir šiuo metu bandoma atsigriebti?
– Daug naujų dalykų yra pamiršta sena. Atsižvelgus į tai, kaip Aljansas vertina Rusijos keliamą grėsmę, manau, kad tam tikrus sprendimus pasiskolinsime iš Šaltojo karo laikų. Daugianacionalinės koalicijos kontekste pradėta kalbėti apie atskiros jūrų pajėgų vadavietės Baltijos jūrai įsteigimą.
Ši dimensija buvo šiek tiek apleista. Dabar šalys, priklausomos nuo pastiprinimo, atkeliaujančio jūros būdu, arba tos, kurioms jūrinė dimensija yra svarbi strategiškai, pavyzdžiui, Norvegija, vis dažniau kelia šį klausimą.
Todėl manau, kad greitu metu matysime ir naują NATO jūrinę strategiją.
Kas nutiko Rusijai?
– Šių metų Estijos žvalgybos ataskaitą kai kurie kritikai vertina kaip pernelyg optimistišką. Pavyzdžiui, Leonidas Beršidskis rašė, kad joje pervertinama Aleksejaus Navalno ir Vakarų sankcijų įtaka. Kaip ataskaitą vertinate jūs?
– Prisipažinsiu, šiuo klausimu neturiu labai stiprios nuomonės. Vis dėlto pasitikėčiau žvalgybos tarnyba, kuri labai sistemiškai kaupia duomenis ir juos analizuoja, kurios 90 proc. pajėgumų nukreipta į Rusijos stebėjimą.
Todėl drįsčiau manyti, kad Estijos žvalgyba vis dėlto yra teisi.
Tai nėra naivus vertinimas, neteigiama, kad Navalnas daro revoliuciją ar kad Rusijos ekonomika yra visiškai žlugusi dėl sankcijų. Konstatuojama, kad Rusiją šiuo metu yra apėmusi ekonominė stagnacija, prie kurios iš dalies prisideda ir Vakarų sankcijos.
Manyčiau, kad kritikai šiek tiek perlenkia lazdą.
– Kol Vakarų pasaulis kalbėjo apie sankcijų Rusijai griežtinimą, Kremliui artimas oligarchas Olegas Deripaska nusipirko Kipro pilietybę. Jei Bendrijos narės ir toliau darys tokias išlygas, ar nekyla grėsmė, jog sankcijų politika nueis perniek?
– Kiekviena šalis yra suvereni, pati sprendžia, koks turi būti jos požiūris į tam tikrus dalykus. Taip visoje ES atsiranda daugybė silpnų vietų, pavyzdžiui, finansų sektorius. Neseniai matėme, kaip eilinį kartą nukentėjo Latvija, Estija taip pat patyrė pinigų plovimo skandalą.
Silpna vieta tampa ir visuomenės informavimas, strateginė komunikacija. Rusija sugeba rasti būdų finansiškai ar ideologiškai paremti radikalius judėjimus ir partijas.
Yra aibė silpnų vietų, su kuriomis kiekviena šalis turi individualiai dirbti.
Kipras – atskiras atvejis. Šalyje klesti ofšorinės bendrovės, čia verslininkams palanku slėpti mokesčius. Be to, Rusija daro didelę įtaką Kipro bankų sektoriui.
Šios valstybės svarba NATO ir ES santykiams – kritinė: NATO ir ES bendradarbiavimas labai priklauso nuo to, kaip Turkijos, Kipro ir Graikijos santykiai susiklosto būtent per Kipro prizmę.
Šios valstybės svarba NATO ir ES santykiams – kritinė: NATO ir ES bendradarbiavimas labai priklauso nuo to, kaip Turkijos, Kipro ir Graikijos santykiai susiklosto būtent per Kipro prizmę.
Jei Rusija aktyviomis priemonėmis torpeduotų Kipro susivienijimo klausimą, NATO ir ES bendradarbiavimui iškiltų grėsmė. Iš NATO pusės jį imtų blokuoti Turkija, iš ES pusės – Kipras ir Graikija.
Todėl Kipro politika ir finansai turi būti po padidinamuoju stiklu.
– Naujausias Putino kreipimasis į Federalinį susirinkimą buvo neįprastai karingas, JAV jį suprato kaip tiesioginį grasinimą. Ar galima sakyti, kad pamažu grįžtame į Šaltojo karo erą?
– Mini Šaltasis karas vyksta jau dešimtmetį. Nieko naujo nebuvo pasakyta, pačios JAV iš Rusijos pusės girdėjo visokių grasinimų, pavyzdžiui, kad pavirs radioaktyvių pelenų krūva.
Retorika, iš esmės skirta vidiniam vartojimui prieš prezidento rinkimus, jos isterikos ir patoso mišinys sufleruoja, kad galbūt Rusijos režimas jaučiasi nebe toks tvirtas ir saugus kaip anksčiau.
Galbūt yra kažkas, dėl ko Putinas ir jo klika nerimauja, kažkas, kam reikia dar radikalesnės retorikos, išpūstos fikcinių arsenalų reklamos siekiant konsoliduoti visuomenę ir jos paramą režimui.
Tai – klausimas visiems, kurie stebi Rusiją.
