CAR, didesnėje negu Ispanija ir Portugalija kartu sudėjus, beveik nebėra mokyklų, ligoninių. Jas išdaužė ir išgrobė buvusios sukilėlių grupės „Seleka“ kariai. Jungtinės Tautos skelbia, kad humanitarinės pagalbos skubiai reikia daugiau nei 2 mln. žmonių. 70 proc. vaikų nebelanko mokyklos, apie 6 tūkst. nepilnamečių užverbuoti į kovojančių grupių gretas. Maisto kainos išaugusios beveik 500 kartų.
Išpuoliai vyksta nuolat
Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijų konsultantas, dirbęs su konfliktais Balkanuose ir Libane, televizijai „France 24“ sakė, kad padėtis blogesnė nei bet kada, nes į šalį atvykta daug svetimšalių kovotojų iš Šiaurės, susidaręs saugumo vakuumas – nėra centrinės valstybės armijos, kuri galėtų apsaugoti savo žmones. Jis pabrėžia, kad reikia įtikinti tarptautinę bendruomenę, jog šalyje – didelė krizė, todėl būtina sustabdyti konfliktą, kitaip jis tik augs.
Humanitarinės pagalbos skubiai reikia daugiau nei 2 mln. žmonių. 70 proc. vaikų nebelanko mokyklos, apie 6 tūkst. nepilnamečių užverbuoti į kovojančių grupių gretas.
Nestabili padėtis šalyje susidarė po kovo perversmo, kurį surengė politinis lyderis Michelis Djotodia. Remiamas „Selekos“ sukilėlių, jis privertė tuometinį prezidentą Francois Bozize užleisti valdžią, o vėliau pasitraukti į tremtį Kamerūne. M. Djotodia tapo pirmuoju per istoriją prezidentu musulmonu. M. Djotodia oficialiai išformavo „Selekos“ maištininkų grupę, prie kurios daugiausia prisijungė Čado, Sudano, kitų šalių kovotojai ir nedidelė dalis CAR šiaurės musulmonų.
Nors maišto tikslas buvo pasiektas – perimta valdžia, „Seleka“ tebetęsė išpuolius prieš gyventojus, dažniausiai krikščionis. Žmones tai paskatino formuoti civilių apsaugos grupes. Viena jų – vadinamoji „anti-balaka“, kurią, anot oficialių šaltinių, daugiausia sudaro krikščionys. Susidūrimai tarp musulmonų ir krikščionių pastaruoju metu ypač paaštrėjo ir dažnai tampa išpuoliais siekiant keršto.
„Nuo gruodžio 26 d. padėtis kiek aprimo, tačiau tai nereiškia, kad nebėra susirėmimų, dabar tai mažesni pavieniai išpuoliai prieš musulmonus arba krikščionis, – sako šiuo metu sostinėje Bangyje esanti Tarptautinio gelbėjimo komiteto CAR misijos direktorė Sarah Terlouw. – Tokios atakos visiškai nenuspėjamos, nuolatiniai išpuoliai vyksta bet kurioje miesto vietoje.“
Anot jos, „Seleka“ daug geriau ir moderniau apsiginklavusi, o prie „anti-balakos“ prisijungę daugiau, bet ne taip gerai apsirūpinusių žmonių. Tačiau nė viena iš grupuočių nėra labai gerai organizuota.
Kennedy Tumutegyereize, Rytų ir Centrinės Afrikos programos direktoriaus, padėjusio taikos deryboms per konfliktą Ugandoje, teigimu, trūksta valstybės valdymo sistemos. Jos nėra nei miestuose, nei provincijose. „Situacija blogėja ir dėl išorinių jėgų įsikišimo. Beveik visos sukilėlių grupės susiformavo kaimyninėse valstybėse ir atvyko į sostinę Bangį. Tokiu keliu valdžią perėmė tiek buvęs prezidentas F. Bozize, tiek jį iš posto išvertęs M. Djotodia. Jungtinių Tautų įsikišimas labai svarbus, nes padėtų veikti humanitarinės pagalbos ir kitoms taikos palaikymo misijoms“, – pabrėžia K. Tumutegyereize.
Bijoma, kad susirėmimai virs genocidu
CAR nestabili padėtis vyravo nuo 1960 m., gavus nepriklausomybę iš koloniją valdžiusios Prancūzijos. Nuo tada šalį sukrėtė penki valdžios perversmai ir dar daugiau maištų. Tačiau, pasak ekspertų, pastarieji įvykiai išskirtiniai, nes šalyje įtampa tarp religinių grupių kaip niekad išaugo.
Pavyzdys – 300 km nuo sostinės nutolęs Bosangua. Visa miesto krikščionių populiacija, beveik 50 tūkst. žmonių, glaudžiasi nedidelėje katalikų misijoje, saugomoje Afrikos Sąjungos ir Prancūzijos karių. Žmonės čia taip susispaudę, kad vienam tenka tik vienas kvadratinis metras.
Konfliktas ne grįstas priklausymu kuriai nors religijai, o politiškai motyvuotas, siekiant užvaldyti išteklius, tokius kaip deimantai, mediena, uranas, nafta ar auksas, kurių turtinga CAR.
Šventikai teigia, kad yra realus pavojus, jog kasdieniai susirėmimai virs genocidu. Tačiau yra nemažai teigiančių, kad konfliktas ne grįstas priklausymu kuriai nors religijai, o politiškai motyvuotas, siekiant užvaldyti išteklius, tokius kaip deimantai, mediena, uranas, nafta ar auksas, kurių turtinga CAR.
Pasak S.Terlouw, iš pradžių tai buvo susirėmimai tarp išformuotos „Selekos“ ir „anti-balakos“ grupių, tačiau konfliktas išsiplėtė. Tiksliai apibrėžti kovojančių grupių nebeįmanoma. Nemažai musulmonų bendruomenės narių jaučia tam tikrą „Selekos“ apsaugą ir tarsi yra jų pusėje. O „anti-balakos“ judėjimas auga – žmonės mato, kaip jų žudomi artimieji, todėl ne vienas nusprendžia pradėti kovoti.
„Tačiau tikrai nėra taip, kad kiekvienas krikščionis pasiruošęs kovoti prieš musulmonus, ir atvirkščiai. Didžioji dalis iš pusės milijono žmonių, kurie atvyko stovyklą, nepriklauso ir nenori remti nė vienos grupuotės, jie tik nori išvengti mirties“, – kalba misijos direktorė.
Siekdama sumažinti smurto protrūkius CAR, Afrikos Sąjunga į šalį pasiuntė 4 tūkst. karių, Prancūzija, kaip buvusios kolonijos valdytoja, pasiuntė beveik 2 tūkst. karių pajėgas. Tačiau daugelis ekspertų mano, kad šalyje, kurios visoje teritorijoje konfliktų proveržiai neprognozuojami ir vis aštrėja, tokio dydžio taikos palaikymo misijos tėra lašas jūroje.
Karių vos užtenka stabilizuoti padėčiai sostinėje Bangyje, kur beveik kasdien neišvengiama aukų, o kiti miestai provincijos lieka beveik nekontroliuojamos. Todėl Tarptautinės organizacijos skatina į CAR siųsti dvigubai ir net trigubai daugiau karių padėčiai stabilizuoti.
Dainų ir šokių šalyje sunkiai beišgirsi. Didžioji dalis CAR kaimų skendi tyloje. Vieni jų – nusiaubti ir sudeginti, iš kitų kaimų gyventojai pasitraukia patys. Kai kurie ieško prieglobsčio kitose Afrikos valstybėse, kiti glaudžiasi pagalbos misijose, o treti tiesiog slepiasi krūmuose arba džiunglėse bijodami, kad ir jų kaimą nusiaubs „Selekos“ ar „anti-balakos“ kovotojai. Besislapstantys žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, be maisto, geriamo vandens ir nuolatinėje baimėje.
Pietų Sudane baiminamasi masinių žudynių
CAR kaimyninėje šalyje – Pietų Sudane – nuo gruodžio pradžios vykstantys susirėmimai, politologų dažnai vadinami pilietiniu karu, pareikalavo apie tūkstančio aukų. Jungtinės Tautos skelbia, kad 200 tūkst. žmonių buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti saugesnio prieglobsčio, dažniausiai – Jungtinių Tautų bazėse.
Jauniausioje pasaulio valstybėje, kurioje gyvena daugiau nei 11 mln. žmonių, dislokuotos didžiausios negu bet kurioje kitoje šalyje Jungtinių Tautų pajėgos. Tačiau konflikto išvengti nepavyko. Vienoje kovojančioje pusėje – sukilėliai, vadovaujami buvusio viceprezidento Rieko Macharo, kurį šalies prezidentas liepą atleido.
Jauniausioje pasaulio valstybėje, kurioje gyvena daugiau nei 11 mln. žmonių, dislokuotos didžiausios negu bet kurioje kitoje šalyje Jungtinių Tautų pajėgos. Tačiau konflikto išvengti nepavyko.
Kaip teigia oficialūs šaltiniai, didžioji dalis sukilėlių, kaip ir jų vadas R.Macharo, kilę iš Nuerų genties. Kitoje pusėje – Pietų Sudano prezidentas Salva Kiiras ir jo rėmėjai (oficialioji kariuomenė, šios grupės atstovai) kilę iš didžiausios šalyje Dinkos genties. Šis konfliktas stebėtojų dažnai pavadinamas tarpetniniu, o kai kurie tarptautinių organizacijų atstovai, esantys Pietų Sudane, baiminasi masinių žudynių grėsmės.
Tačiau buvęs prezidento S.Kiiro patarėjas sako, kad konfliktą vadinti tarpetniniu neteisinga. „Didelė dalis populiacijos remia prezidentą S.Kiirą, nemažai – buvusį viceprezidentą R.Macharo. Tačiau tai įvairios etninės grupės. Pietų Sudano armijos sudėtyje matomas visų šalyje esančių genčių vaizdas. Taigi klaidinga teigti, kad vyksta karas tarp Dinkos ir Nuero genčių“, – teigia jis.
Tarptautinė bendruomenė reikalauja paliaubų
Prezidentas S.Kiiras kaltina savo buvusį kolegą R.Macharo siekus perversmo. Dabar priešiškų jėgų ir iš skirtingų genčių kilę lyderiai vos prieš kelerius metus buvo vienoje barikadų pusėje – Sudano žmonių išlaisvinimo judėjime. 2011 m. liepą Pietų Sudanas tapo nepriklausomas nuo Sudano, po daugiau nei milijono aukų pareikalavusio karo.
Demokratijos instituto daktaras Keithas Jenningsas „Al Jezeeros“ televizijai sakė, kad abi pusės turi suprasti, jog ketinimai pasiekti karinę pergalę sužlugdys šalį, todėl reikia tikėtis, kad pavyks susitarti dėl taikos. „Vykstant naujoms kovoms, žmonės toliau bėga į Jungtinių Tautų bazes, tačiau šios nėra pasiruošusios tokiam antplūdžiui. Taigi į tokią neturtingą šalį, kaip Pietų Sudanas, kur 90 proc. nedarbas, 80 proc. žmonių gyvena skurde ir 70 proc. žmonių jaunesni nei 30 metų, artėja humanitarinė krizė“, – įsitikinęs K. Jenningsas.
Afrikos lyderiai ragina pradėti paliaubas. Nuo sekmadienio Etiopijos sostinėje vykstančiose derybose siekiama, kad abi pusės susitaikytų ir nutrauktų kovas. Tačiau kol kas derybos nejuda iš vietos. Abi pusės patiria ir stiprų tarptautinį spaudimą. Pirmadienį Kinijos užsienio ministras, atvykęs į Adis Abebą, spaudė dėl paliaubų. Kinija – pagrindinė investuotoja į Pietų Sudano naftos verslą – nafta sudaro beveik 100 proc. visos Pietų Sudano ekonomikos.
JAV sekretorius Johnas Kerry net porą kartų viešai pabrėžė, kad Pietų Sudane kovojančios jėgos turėtų susitaikyti. Prieš beveik trejus metus nepriklausomybę iškovojusi šalis tada sulaukė didelio tarptautinio palaikymo. J.Kerry dabar skatina paskelbti paliaubas, remiantis demokratiniais principais, dėl kurių buvo taip ilgai ir skaudžiai kovota.
Daugėja choleros, diarėjos atvejų, trūksta maisto, žmonės miršta dėl dehidratacijos. Tačiau derybos vis dar tęsiasi, o, kol kiti kovoja dėl įtakos sferų, žmonės kenčia toliau.
JAV interesai – ne tik demokratija
JAV, rėmusios Pietų Sudano nepriklausomybę, anot ekspertų, turi ir kitų interesų – ne tik išsaugoti demokratiją. Pietų Sudanas regione gali būti potenciali atsvara Sudano prezidento Omaro al-Bashiro režimui, kuriam pareikšti kaltinimai dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui, genocido, taip pat įtariama, kad režimas remia teroristines organizacijas. Kritikai neatmeta ir galimų JAV interesų Pietų Sudano naftos pramonės srityje.
Kol Etiopijoje deramasi, Pietų Sudane toliau vyksta intensyvūs susirėmimai, abi pusės, kol nepaskelbtos paliaubos, siekia perimti kuo daugiau teritorijų. Šia savaitę, baimindamiesi artėjančio mūšio, tūkstančiai žmonių traukė iš sukilėlių kontroliuojamo miesto Bentiu, nes valdžia gali siekti susigrąžinti turtingiausią naftos telkinių miestą.
Raudonojo Kryžiaus organizacija praneša, kad humanitarinė padėtis šalyje kritinė, apie 200 tūkst. žmonių paliko savo namus ir glaudžiasi Jungtinių Tautų bazėse. Organizacija praneša, kad daugėja choleros, diarėjos atvejų, trūksta maisto, žmonės miršta dėl dehidratacijos. Tačiau derybos vis dar tęsiasi, o, kol kiti kovoja dėl įtakos sferų, žmonės kenčia toliau.
