„Kartais, kai miegodavome laukuose, aš įsivaizduodavau šiuos kraštus“, – pasakojo 20-metis pabėgėlis iš Damasko Mohamedas Abrasas.
Jis spruko iš Sirijos, baimindamasis, kad Basharo al-Assado režimas pašauks jį kariauti. Pasprukęs į Turkiją, iš ten per Viduržemio jūrą persikėlė gumine valtimi į Graikiją, iš ten – į Makedoniją, o tada per Serbiją į Vengriją.
Pilni traukiniai, kuriuose pabėgėliams tenka stovėti, o kartais ir prigulti ant grindų, jau kelias dienas rieda Vokietijos link. Austrijos pareigūnams netgi teko paleisti papildomus reisus, kad galėtų sutalpinti ir paprastus keleivius, iš anksto įsigijusius bilietus.
Skirtingai nei paprasti keleiviai, pabėgėliai neturi daug mantos. Dažniausiai keliauja susimetę būtiniausius daiktus į kuprines, ant kurių naktimis padeda galvas.
"Jau beveik Vokietija, beveik Vokietija“, – sumurmėjo 22 metų studentas Marzanas Arabas, pro langą žvelgdamas į Wolfgango Mozarto gimtinę Zalcburgą.
„Jau beveik Vokietija, beveik Vokietija“, – sumurmėjo 22 metų studentas Marzanas Arabas, pro langą žvelgdamas į Wolfgango Mozarto gimtinę Zalcburgą.
Pabėgėliai skubiai įsijungia savo telefonus, kai juose pasirodo Vokietijos ryšio tiekėjo ženklai. Galiausiai visi palaimingai atsidūsta: Miunchenas – paskutinė stotelė.
Kai traukinys pagaliau pasiekia traukinių stotį, pabėgėliai atskiriami nuo kitų keleivių. Jiems tenka parodyti savo pasus. Kai kurie iš jų išsigąsta ir kyla šurmulys.
Tiesa, Vokietijos policininkai skubiai atitveria pabėgėlius nuo žurnalistų minios ir nukreipia juos į palapines, iš kurių po medicinės apžiūros šie pajuda į laikinojo prieglobsčio stovyklas.
Už užtvarų būrys vokiečių skanduoja palaikymo šūksnius ir sveikina atvykėlius. Viena iš jų – 19-metė studentė Susan Halmheu – teigė: „Noriu, kad atvykę čia jie jaustųsi laukiami.“
Ji puikiai supranta, kad pabėgėlių lauks daug iššūkių, o dalis vokiečių mielai nusikratytų šios naštos: „Gyvenimas jiems ir taip nebuvo lengvas. Mes galime pasistengti jį šiek tiek palengvinti.“