„Šizofašizmas – tai fašizmas, prisidengiant kova su fašizmu. Pats fašizmas yra vientisa pasaulėžiūra, jungianti etninio ar rasinio pranašumo, imperializmo, nacionalizmo, ksenofobijos, didžiosios galios, antikapitalizmo, antidemokratijos, antiliberalizmo teoriją.
Šizofašizmas – suskilusi pasaulėžiūra, savotiška fašizmo karikatūra, bet rimta, pavojinga, agresyvi karikatūra.
Šizofašizmas pasireiškia isteriška neapykanta laisvei, demokratijai, viskam, kas svetima, kitokios tapatybės žmonėms, taip pat priešų ir išdavikų paieška savo tautoje.
Tačiau ši šovinistinė pasaulėžiūra yra šizofreniškai susiskaldžiusi, mat norima pasinaudoti „priešo“ teikiama gerove: nekilnojamuoju turtu užsienyje, privilegija suteikti vaikams išsilavinimą „Gėjeuropoje“ ir „Pindostane“, laikyti pinigus jų bankuose ir panašiai“, – rašo M.Epšteinas, kuris cituojamas „Radio Svoboda“ medijų projekto „Sever.Realiji“ straipsnyje.
Spausdiname dalį „Radio Svoboda“ interviu su Michailu Epšteinu.
Gal bus pasigailėjimo Sodomai
– Rašote, kad dabartinę Rusijos visuomenės būklę galima apibrėžti terminu „šizofreniškas fašizmas“. Juk šį terminą pirmą kartą pavartojote prieš kelerius metus?
– Taip, netrukus po 2014 metų įvykių, po Krymo aneksijos. 2017 metais „Snobe“ buvo mano straipsnis apie šizofašizmą, o savo „Projektiniame humanitarinių mokslų žodyne“ „Politikos“ skiltyje apibrėžiau šią sąvoką kaip susijusią su šiuolaikine Rusija.
O dabar pagalvojau, kad tikrovė patvirtina tai, kas slypi šioje koncepcijoje, jog laikas prie jos grįžti.
– Dabar visi nori suprasti, kas atsitinka žmogui tokioje situacijoje, kurioje mes visi atsidūrėme? Refleksija labai svarbi – kodėl tai vyksta su mumis? Ir kodėl taip atsitiko ne kam nors kitam, o mums?
– Tai iš tiesų atrodo sunkiai paaiškinama, jeigu vadovausimės žmogaus proto šviesumu, kai vienas pusrutulis kalbasi su kitu, viena idėja atitinka kitą.
Tačiau jei įsivaizduotume, kad žmogus, viena vertus, gali būti romantikas, o, kita vertus, – niekšas ir plėšikas, jog jam tai yra ir vienas kitą paneigiantys, ir papildantys požymiai, tada turime reikalą su šizofrenija.
Verta pridurti dar vieną paradoksalią savybę: melo atvirumą arba melą be apgaulės. Kai, pavyzdžiui, mums sakoma, kad „Rusijos kariuomenės veržimąsi stabdo bailus ukrainiečių nacionalistų elgesys“, aišku, kad tai melas, kaip ir pasakojimai apie nukryžiuotą berniuką.
Dabar jie sako: „O kur jūs buvote 8 metus?“ Bet visus tuos 8 metus tai buvo separatistų banditų užkariautos Donbaso teritorijos, kuriose jie patys žudė žmones. 14 tūkstančių žuvusių gyventojų daugiausia yra jų aukos, įskaitant kankinimų rūsiuose aukas.
Beje, tie patys žmonės, kurie dabar reikalauja atkeršyti už Donbasą, visiškai nesibaisi tuo, kaip Rusijos kariuomenė elgėsi kare prieš čečėnų separatizmą: tik nuo 1999 metų, tai yra jau valdant V.Putinui, remiantis įvairiais skaičiavimais, buvo nuo 30 tūkst. iki 100 tūkst. aukų.
Sunaikinti tuos separatistus buvo galima ir reikėjo, bet Ukraina kažkodėl turi taikstytis su tuo, kad visokie motorolos ir strelkovai užgrobė jos teritoriją. Vargu ar sveiko proto žmogus gali patikėti šia propaganda, o ir jai pačiai patikimumas nelabai rūpi.
Tačiau propaganda turėtų remtis kažkokiais idealiais modeliais ir, kita vertus, pateikti juos taip, kad jie būtų palankūs smurtui, destrukcijai ir žudynėms.
– Kodėl tada ji vis dėlto sėkminga?
– Rusijoje daugumai patinka, kai jiems meluoja. Skirtingai nei, pavyzdžiui, amerikiečiams. Amerikiečiai gali būti ne pernelyg protingi ir toliaregiai, bet sužinoję, kad jiems meluojama, supyksta.
O daugeliui Rusijos gyventojų tai natūralu ir netgi pamalonina – vadinasi, juos gerbia, laiko žmonėmis, kimšdami „iškilų melą“.
V.Putinas pareiškia: „Narkomanų ir neonacistų gauja Kyjive įkaitais paėmė ukrainiečių tautą.“ Akivaizdu, jis vertina pagal savo Kremliaus gaują, įkaite paėmusią rusų tautą.
Juk suprantama, kad jokių nacių Ukrainos vadovybėje nėra, o banderovcams Antrojo pasaulinio karo metais rūpėjo Ukrainos nepriklausomybė nuo totalitarinės SSRS ir nuo totalitarinės Vokietijos.
Daug kas iš jų pasirinko Vokietiją: jos jungo nekentė šimtmečius, kaip „mažieji rusai“ Rusijos ir SSRS sudėtyje.
Kai dabar sako: „kovojame prieš ukrainietišką fašizmą“, sunku nesuprasti, kad tai melas – prezidentas žydas, Ukrainos žydų bendruomenės meldžiasi už Volodymyrą Zelenskį, už Ukrainos valdžią.
Bet žmonėms patinka, kai jiems meluoja, nes taip jie gali išlaikyti tam tikrą moralinį orumą ir išlieti pačius bjauriausius naikinimo, žudymo ir nacionalinio pranašumo instinktus.
V.Putinas dvigubai laimi: mes idealistai ir tuo pat metu mums negalioja jokia moralė – ir drąsiai pirmyn dviem linijomis, kurios susikerta su tuo, kas vyksta dabar!
– Rašote, kad iš psichologijos pusės žmogaus sąmonė skyla į tris dalis: kiekviename mūsų yra kažkas žvėriško, gyvuliško, yra žmogiško ir yra dvasingo, kažko aukštesnio. Ir jūs sakote, kad Rusijos žmogui katastrofiškai trūksta būtent tos žmogiškosios dedamosios.
– Taip, tai filosofo Sergejaus Askoldovo mintis. Tačiau, žinoma, tai taikytina ne visiems Rusijos gyventojams.
Pavyzdžiui, esu nustebęs, kiek Rusijoje dabar yra antikarinio judėjimo dalyvių. Tai šviesiausi žmonės šalies istorijoje. Gal dėl šitų teisuolių bus bent kiek pasigailėjimo Sodomai.
Rusijos mentalitetas
Remdamasis klasiku, M.Epšteinas rašo apie visuomenės proto susidvejinimą.
„Vienas pirmųjų šį įstabų tautinio dviveidiškumo bruožą išskyrė Aleksandras Puškinas. Apysakoje „Dubrovskis“ kalvis Archipas padegė dvarą nė kiek negailėdamas ten žūstančių žmonių, bet kartu, nepaisant pavojaus savo gyvybei, užlipo ant degančių sijų ir išgelbėjo katę“, – sakoma „Radio Svoboda“ straipsnyje.
– Tai labai charakteringas pavyzdys. Kačiukus, šuniukus su visu pasauliu gelbėsime, o padėti žmogui – jau gerokai sunkiau.
– Rusijos kariai dabar žudo taikius gyventojus, moteris, vaikus. Ir šioje situacijoje dėl rusų stačiatikybės kyla didelis klaustukas.
Kokia stačiatikybė, jeigu ji tyli ir netgi laimina stačiatikių brolių žudymą?
Tiesą sakant, lūžis su stačiatikybe įvyko prieš trejus metus, kai Maskvos stačiatikių bažnyčia nustojo minėti ekumeninį patriarchą, suteikusį Ukrainos bažnyčiai autokefaliją.
– Sakėte, kad mūsų žmonės mėgsta, kai jiems meluoja. Bet kodėl? Iš kur ši meilė? Kodėl paminėjus melą vieniems žmonėms iš pykčio aptemsta akys, o kiti kenčia, džiaugiasi ir pasiutusiai puola tuos, kas stengiasi atskleisti tą melą?
– Tiksliai paaiškinti negaliu, nes tai ir yra tai, kas vadinama absurdu. Jeigu jį paaiškintum, jis toks nebebūtų.
Tačiau man atrodo, kad toks pastovus susidvejinimas yra dėl istorinių priežasčių.
Juk Rusija, skirtingai nei Ukraina, nekilo iš Europos glėbio, kaip Kyjivo Rusia. Maskvos kunigaikštystė kilo iš Ordos.
Kaip ji išgyveno? Kaip iškilo? Melas slypėjo tame, kad rusų kunigaikščiai lenkėsi chanams, o tuo pačiu metu naikino savo tautą ir brolius slavus.
2008 metais buvo toks televizijos maratonas: kokio didžio žmogaus vardas turi būti Rusijos simbolis?
Ten pirmavo Stalinas, A.Puškino, regis, nebuvo net pirmame dešimtuke. Po to nusprendė rasti pamainą Stalinui, nes kažkaip būtų ne visai padoru. Ir rado Aleksandrą Neviškį, kurį paskelbė „Rusijos vardu“.
Ką padarė šis iškiliausias rusas? Aleksandras Neviškis, kaip žinia, vykdė kampanijas ne tik prieš riterius, bet ir prieš tas rusų žemes, kurios buvo laisvę mylinčios, kaip dabar Ukraina, ir norėjo būti su Vakarais.
Jis naikino Novgorodą. Apskritai vos ne pusė rusų žemių užpuolimų, kuriuos vykdė Orda, buvo dalyvaujant patiems rusų kunigaikščiams.
– O iš kur, jūsų nuomone, kyla konfrontacija su Vakarais?
– Rusija visada pozicionavo save kaip antipasaulį Vakarams.
Pirmiausia Orda buvo antipasaulis, po to Rusija, išsilaisvinusi iš Ordos jungo, prisiėmė tokį vaidmenį.
Iš pradžių tai vyko pagal Trečiosios Romos liniją – mūsų vienų tikėjimas teisingas, jūs gyvenate nuodėmėje, jūs eretikai, schizmatikai.
Po to tai pakeitė komunistinė ideologija, kuri kovojo su buržuazija, kapitalistiniais Vakarais.
Tačiau pagrindinis dalykas buvo konfrontacija. Rusija niekada nekūrė savo civilizacijos, ji pirmiausia apibrėždavo save Vakarų atžvilgiu, kaip jų neigimą. Ir dabar pasirodė, kad jokia ideologija – nei stačiatikiškoji-mesianistinė, nei komunistinė, jau nereikalinga.
Lieka Orda – tai yra nuoga neapykanta tautoms, kurios kuria civilizaciją savo žemėje, kai klajoklių tautoms, Ordai, reikalingos tik naujos žemės.
Užkariauti svetimą žemę jiems tarsi kvėpuoti. Klajoklių mentalitetas.
– O kokia šių karų prasmė?
– Iš esmės – už ką kovojama? Rusijoje toks pats kapitalizmas, kaip Vakaruose, Ukraina – tokia pat stačiatikių valstybė, kaip Rusija.
Atmetus visus priešinimosi Vakarams motyvus, Rusija grįžta į savo motininės valstybės – Ordos – būklę. Senovinis instinktas netgi be jokio kamufliažo.
Čingischano karių strėlė pataikydavo į taikinį, esantį per 400 žingsnių (netgi garsusis angliškas ilgasis lankas pasiekdavo taikinį tik iki 300 žingsnių atstumu). Su šiais lankais jie nukeliavo nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno krantų.
Jeigu įsivaizduosime didįjį chaną, apsirūpinusį absoliučiu ginklu, tai ideologiniai, religiniai ir apskritai priežasties-pasekmės klausimai išnyksta. Chanas, chanatas, chanauti, chaniškai – pati ši šaknis kalba už save.
Klausti, kodėl Orda plečiasi, tai tas pas, kaip klausti, kodėl sviestas sviestuotas. Orda abejinga bet kokiai religijai ir ideologijai, tereikia, kad ji būtų Orda: kuo daugiau Ordos, visada ir visur!
Kam kažkokios ideologijos – pasaulį galime nugalėti tik jo sunaikinimo grėsme. Šį raudoną mygtuką visada viso pasaulio akivaizdoje glostysime pirštu. Pasitraukit, Orda ateina!
– Išeina, kad rusai 1480 metais nusimetė mongolų-totorių jungą, nugalėjo pabaisą, bet patys ja pavirto?
– Taip, be to, šizofrenija dar sustiprėjo po Petro reformų. Viena vertus, išsilavinęs elitas, dvaras, išaugęs Vakarų kultūros įtakoje. Kita vertus, dešimtys milijonų vergų, savyje neturinčių nieko žmogiško, jais galima prekiauti. Tai buvo tokia socialinė šizofrenija visuomenės viduje.
Tokiu būdu tai ne tik tiesiog antiVakarai, tai – antiintelektas, tai – alternatyvios Visatos kūrimas iš antimaterijos.
Žinoma, turėdamas pakankamai didelį masinį kontaktą su materija, su civilizacija, su Vakarais, jis gali susprogdinti save ir susprogdinti civilizaciją.
Naudojasi Vakarų civilizacijos vaisiais
– Tai yra labai pavojingas dalykas. Čia kartu eina ir neapykanta Vakarams, ir neapykanta laisvei. Tačiau dalis Rusijos visuomenės, kurios dėka egzistuoja didžioji rusų kultūra, literatūra, tikriausiai neturi šios Ordos psichologijos, kaip manote?
– Kol Rusia, Maskovija buvo užsidariusi savyje, joje nieko iš tikrųjų kultūringo pasaulietine prasme negimė.
Tai buvo viduramžių civilizacija, kurioje nebuvo nei grožinės literatūros, nei meno, mokslo – ir tai buvo Galilėjaus ir Niutono laikais.
Kai iškirto „langą į Europą“, tikslas buvo grynai pragmatiškas – pasiskolinti iš Vakarų tą techniką, pirmiausia – karinę techniką, kuri leistų efektyviau kovoti su pačiais Vakarais.
Štai Petro tikslas – kovoti su švedais, kovoti su Europa, pasiskolinant iš Europos tai, kas geriausia.
Tačiau šis vakarietiškumas išsiliejo per kraštus ir vis dėlto ėjo vertinga mokslo bei kultūros vystymosi linija.
XVIII amžiuje atėjo klasicizmas, po to sentimentalizmas, romantizmas ir prasidėjo – A.Puškinas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Dmitrijus Mendelejevas...
Tai – Vakarų literatūros ir mokslo įsisavinimo, perdirbimo vaisiai.
Žinoma, XIX amžiuje Rusija pasiekė savo didybę kaip kultūringa valstybė, bet ji visiškai nesuprato, kad tai – Vakarų civilizacijos vaisiai, kuriuos ji persodino į savo dirvą.
Piotras Čadajevas pirmame filosofiniame laiške 1836 metas rašė: „Mes pasauliui nieko nedavėme, nieko iš pasaulio nepasiėmėme, į daugybę žmonių idėjų neatnešėme nė vienos minties...“
– Vis dažniau šiandien atsimenamas P.Čadajevas.
– Taip. Ir tarp to „nieko“ staiga atsiranda kažkas svarbaus, reikalingo pasauliui.
Po to, po bolševikų revoliucijos, šalis vėl užsidarė, vėl užklupo izoliacija.
Ir nors apiplėšėme ir pasisavinome pusę pasaulio, sukūrėme socialistinį lagerį, vėl apsilpome – ir vėl perestroika, vėl paimsime iš Vakarų, vėl atsiversime.
Tai civilizacija, kuri savo esme atsitverdama nuo Vakarų, deja, nieko negali sukurti, tik mizantropiją ir žmogžudystės techniką.
Visa, kas joje geriausia, tai – persodinti Vakarų civilizacijos vaisiai, kurių vadovams reikia iš esmės tam, kad pakeltų mokslą ir, svarbiausia, naikinimo techniką.
Ką V.Putino valstybė padarė per tuos 20 metų, kuriuos jis yra valdžioje?
Kone kasdien skelbta: buvo paleista tokia ir tokia raketa, pastatytas toks ir toks super ginklas, atlikti tokie ir tokie bandymai. Daugiau nieko!
Tuo pačiu, kaip ir bet kuris pragaištingas ūglis, augantis ant bedugnės krašto, Rusijos inteligentija, Rusijos šviesuoliai nusipelno didžiausio susižavėjimo, nes išgyvena nepakeliamomis sąlygomis. Tai suteikia jai savotiško savižudiško ryškumo, savižudiškos galios.
– 65 procentai palaiko įsiveržimą į Ukrainą. O ką šioje situacijoje daryti žmonėms, kurie gyvena atviromis akimis? Kaip jiems išbūti, neišeiti iš proto ir sulaukti geresnių laikų?
– Nežinau. Aš manau, kad geriausia išeitis Rusijai būtų tapti daugybe mažų Rusijų.
Dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1990 metais išleidau tekstą „Apie Rusijos gyventojus“. Jis netgi buvo priimtas kaip Rusijos regionalizmo – multikultūrališkumo ar daugiavalstybingumo – manifestas.
Tada dar egzistavo Sovietų Sąjunga, bet man rodės, kad ne tik ji, bet ir Rusija turi tapti tikra federacija, netgi konfederacija, gal net rusiškų žemių asociacija, kaip Europos Sąjunga, – kad būtų Maskvos Rusia, Riazanės-Vladimiro, Kursko-Orlovsko, Pietų-Rytų ir Šiaurės-Vakarų Rusia. Ir kad jos draugiškai bendrautų tarpusavyje, kad atitiktų nacionalines valstybes, kurios sudaro Europos Sąjungą.
Todėl, kad nėra ir negali būti jokios kalbos tarp SSRS bei dabartinės Rusijos Federacijos su Latvija, Lenkija, Prancūzija. Jos tiesiog nepalyginamos.
Ką daryti V.Putinui? Man visą laiką toks jausmas, kad jis kažkada buvo užverbuotas Vokietijos ir daro viską, kad sugriautų Rusiją iš vidaus, kaip savo laiku Leninas.
Gal jis pats to nesupranta, gal tai buvo koks labai gilus verbavimas, pasąmoningas, nes viskas, ką jis daro, veda prie Rusijos subyrėjimo. Jis tai daro viduje, daro gudriai, sumaniai, tarsi priešingai dėl Rusijos ekspansijos.
– Kokia tada išeitis?
– Aš manau, kad jeigu Rusija liks, tai kaip pusiau nepriklausomų respublikų bendruomenė.
Jos skirsis savo politinėmis struktūromis ir režimais, kai kurie bus despotiškesni, kiti – centre – demokratiškesni, tačiau vargu ar pavyks išsaugoti unitarinę Rusiją dabartinėje teritorinėje aprėptyje.
