Jeigu tai nutiktų, rusai labiausiai turėtų kaltinti ne ką kitą, o dabartinį šalies prezidentą Vladimirą Putiną.
Pirmasis Čečėnijos karas, vykęs 1994 – 1996 m., kilo, kuomet musulmonų čečėnų sukilėliai pradėjo reikalauti nepriklausomybės nuo Maskvos. Tuo tarpu antrasis karas šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje įsiliepsnojo 1999 m.
Tuo metu V.Putinas jau užėmė įtakingas pareigas Kremliuje. Jis buvo tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, o vėliau premjeras.
Pastaruosius penkerius metus situacija Čečėnijoje buvo ganėtinai stabili, nepaisant to, kad kitose Rusijos Šiaurės Kaukazo respublikose siautė smurtas.
B.Jelcino sveikata buvo silpna, tad V.Putinas buvo pagrindinis žmogus, kuris pasisakė už niokojančius karo veiksmus Čečėnijoje. Antrasis Čečėnijos karas atnešė ne tik masines vietos gyventojų žūtis, bet ir sugriovė respublikos infrastruktūrą.
Pastaruosius penkerius metus situacija Čečėnijoje buvo ganėtinai stabili, nepaisant to, kad kitose Rusijos Šiaurės Kaukazo respublikose siautė smurtas.
Vis dėlto, apgaulinga ramybė Čečėnijoje baigėsi gruodžio pradžioje, kuomet respublikos sostinę Grozną sudrebino teroro aktai.
Teigiama, kad už prasidėjusių neramumų Čečėnijoje stovi grupuotė „Kaukazo kalifatas“, kuri siejama su kitais džihadistų susivienijimais – „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“.
Tuo metu, kai Kremlius visokeriopai rėmė prorusiškus teroristus Rytų Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze vis labiau plito parama islamo radikalams.
Be to, Rusijos vyriausybei akcentuojant etninių rusų ir Rusijos stačiatikių bažnyčios svarbą šalies valstybingumui, kitų tautybių ir religijų šalies žmonės jaučiasi nustumti į šalį.
Trumpai tariant, Kremlius, vykdydamas savo netoliaregišką politiką, pats skatina separatistines nuotaikas tuose Rusijos regionuose, kurie daugybę amžių tiek istoriškai, tiek kultūriškai priklauso islamo pasauliui.
