Trys amerikiečių pasirinkimai dėl Sirijos: visi variantai blogi

Tiesą sakant, neįvyko nieko nauja: Sirijos valdantysis režimas, beveik neabejojama, vėl panaudojo cheminius ginklus prieš civilius.

Daug amerikiečių, ypač Vašingtone, vėl sureagavo reikalavimais kažką daryti. Galiausiai ir vėl kalbama apie galimybę bombardavimais nubausti Basharo al Assado režimą.

D.Trumpas trečiadienį žinutėje „Twitter“, kuria atsakė į vieno Rusijos diplomato grasinimą numušti JAV raketas, patarė Maskvai – artimiausiai Damasko sąjungininkei – ruoštis: esą raketos „atkeliaus“.

Vis dar priekaištauja B.Obamai

Anot „The New York Times“, diskusijos kaip visada daug ką atskleidžia, bet ne tai, ką norėtų atskleisti jų dalyviai. Antai tai, kad amerikiečiai galiausiai visada prabyla apie riboto poveikio, nereguliarius antskrydžius, tik parodo, kokia iš tiesų sudėtinga Sirijos problema.

Be to, būtų galima ilgai kalbėti apie JAV užsienio politiką kamuojančius sunkumus. Svarbiausia, kad tos diskusijos nuo Baracko Obamos administracijos laikų pasikeitė tik nežymiai.

Ir dabar mėgstama aiškinti, kad jei B.Obama būtų įvykdęs pažadą oro smūgiais nubausti B.al Assadą už cheminę ataką, režimas Damaske daugiau būtų nedrįsęs naudoti nuodingų dujų prieš šalies žmones. O vėliau pastarieji esą jį būtų nuvertę.

VIDEO: Aštuoneri konflikto Sirijoje metai: ką kare veikia užsienio jėgos?

Aštuoneri konflikto Sirijoje metai: ką kare veikia užsienio jėgos?

Austėja Usavičiūtė, Eglė Krikštopaitytė

Tačiau praėjusiais metais, kai Donaldas Trumpas pasielgė priešingai ir subombardavo vieną Sirijos karinių oro pajėgų bazę, Sirijoje iš esmės niekas nepasikeitė.

Bene keisčiausia, kad nepasikeitė ir Amerikoje, kur toliau tvirtai tikima ribotų bombardavimų galia.

„Visiškas Trumpo vienkartinių smūgių sirų aerodromui nereikšmingumas nė kiek nepakenkė mitui, kad Obamos apsisprendimas subombarduoti Siriją 2013 metais būtų viską pakeitęs, ar ne?“ – „Twitter“ pastebėjo George'o Washintono universiteto Vidurio Rytų studijų profesorius Marcas Lynchas.

Iš tikrųjų atrodo, kad JAV ir jų sąjungininkės surengs būtent tokius smūgius, kaip ir pernai.

Mat realybė tokia, kad kai kurių problemų nebėra įmanoma išspręsti pigiai ir beveik niekuo nerizikuojant – tokia situacija buvo susidariusi tik iškart po Šaltojo karo pabaigos.

„Tiems, kurie nori karinio atsako, reikia užduoti paprastą klausimą: koks praktiškas atsakas galėtų užkirsti kelią cheminėms atakoms, jei tai nebūtų visavertė invazija?“ – klausė tyrimų centro „Cato Institute“ analitikė Emma Ashford.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./D.Trumpas ir jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J.Boltonas

Kodėl Vašingtone ir konkrečiai Pentagone daug kam skauda galvą, paaiškina galimų JAV veiksmų prieš režimą Sirijoje suskirstymas į tris kategorijas:

1. Riboti smūgiai

Pirmasis pasirinkimas – riboti baudžiamieji smūgiai režimo kariniams objektams. Būtent apie tokius smūgius paskelbti prieš puspenktų metų buvo raginamas B.Obama, būtent tokį įsakymą pernai davė D.Trumpas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./JAV smogė raketomis Sirijai

Tokie smūgiai pagal paskirtį turėtų pasiųsti B.al Assadui žinią, kad tarptautinė bendruomenė netoleruos tolesnio cheminių ginklų naudojimo, nors pačiam diktatoriui daug nekainuotų.

Jei diktatorius mano, kad cheminiai ginklai būtini jo išlikimui, jis jų atsargų atsisakys tik susidūręs su dar didesne grėsme.

Be to, JAV tokiais smūgiais nerizikuotų pakeisti karo eigos: situacija nevirstų neprognozuojama. Amerika neįsiveltų į didesnį konfliktą, o Sirijoje nesugriūtų vyriausybė – tokiu atveju greičiausiai kiltų chaosas ir grėsmė milijonams žmonių gyvybių.

Bet ankstesnė patirtis jau parodė, kad tokie smūgiai neveikia – dėl dviejų priežasčių.

Pirma, B.al Assado skaičiavimų jie nekeičia, nes B.al Assadui šis karas – asmeninio ir nacionalinio išlikimo klausimas. Jei diktatorius mano, kad cheminiai ginklai būtini jo išlikimui, jis jų atsargų atsisakys tik susidūręs su dar didesne grėsme.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos prezidentas Basharas al Assadas

Kadangi cheminių ginklų naudojimas B.al Assadui iki šiol buvo naudingesnis nei žalingesnis, tokia grėsmė turėtų būti egzistencinė. Tačiau JAV apie tokią kainą kalbėti nenori dėl aukščiau minimų rizikų.

Antra, Siriją remiantys rusai ir iraniečiai gali lengvai padėti B.al Assadui sugerti tokių smūgių žalą. Jei JAV subombarduos dar vieną sirų aerodromą, rusai kontraktininkai paprasčiausiai pastatys naują.

Klampesni paaiškinimai, esą riboti smūgiai parodo Amerikos ryžtą, labiau tinka JAV vidaus auditorijai, kuri ir yra svarbiausia demokratiniu būdu renkamam šalies prezidentui. Tačiau nėra įrodymų, kad tokie argumentai kaip nors jaudina priešininkus.

JAV smogė raketomis Sirijai

+2

2. Sukilėlių apginklavimas iki dantų

Šis variantas – pakelti karo kainą gausiai apginkluojant sukilėlius – patiko B.Obamai. Tikslas – priversti Sirijos lyderį paklusti JAV reikalavimams.

Pavyzdžiui, JAV sukilėliams perdavė prieštankinių valdomų raketų, kurias jie naudojo ir dažnai, ir sėkmingai – vienu metu B.al Assado režimo pajėgos buvo nejuokingai prispaustos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./JAV perdavė Sirijos sukilėliams prieštankinių valdomų raketų

Šios strategijos problema tokia, kad Siriją remiančios ir šalyje aktyviai veikiančios Rusijos ir Irano pajėgos gali atsakyti dar didesniu eskalavimu.

Jei amerikiečiai atsiųs ginklų, iraniečiai atsiųs kovinę brigadą. Jei amerikiečiai atsiųs raketų, rusai dislokuos artilerijos dalinį.

Tai gana paprasta: Rusija ir Iranas tiesiog gali leisti sau daugiau bei kontroliuoja vadinamąsias „eskalavimo kopėčias“.

Kai kurie analitikai teigia, esą prieštankinės raketos, pramintos „B.al Assado tramdytojomis“, buvo tokios veiksmingos, kad privertė Rusiją 2015 metais paskelbti apie karinę intervenciją Sirijoje.

„Scanpix“/AP nuotr./V.Putinas (kairėje) ir B.al-Assadas Sirijoje

Tačiau šia prasme tokia strategija ne tik nenusisekė, bet ir be galo daug kainavo – jos rezultatas buvo dar kruvinesnis karas, privertęs kentėti dar daugiau sirų, bet, vėlgi, beveik nepakeitęs B.al Assado skaičiavimų. Tolesnis eskalavimas greičiausiai dar padidintų statymus.

3. Visavertė karinė intervencija

Trečiasis įmanomas scenarijus, žinoma, yra veiksmai, kuriems nei Sirija, nei Rusija, nei Iranas efektyviai pasipriešinti negalėtų – visavertė karinė intervencija ar bombardavimai, kurie sukeltų egzistencinę grėsmę Sirijos valdančiajam režimui.

Vis dėlto tokie smūgiai būtų veiksmingi, jei JAV nuspręstų prisiimti vieną iš dviejų rizikų, kurių taip stengiasi išvengti.

Veiksmai, kuriems nei Sirija, nei Rusija, nei Iranas efektyviai pasipriešinti negalėtų – visavertė karinė intervencija ar bombardavimai, kurie sukeltų egzistencinę grėsmę Sirijos valdančiajam režimui.

Pirmoji grėsmė – visiška Sirijos vyriausybės griūtis. Milijonus žmonių vėl įtrauktų chaosas, o karo pabaiga dar labiau atitoltų.

Antroji – tiesioginė karinė konfrontacija su Rusija, kuri yra branduolinė valstybė, galinti staigiai padidinti statymus ne tik Vidurio Rytuose, bet ir, pavyzdžiui, Rytų Europoje. Pavojuje atsidurtų milijonai žmonių, bet jau ne tik sirų.

„Svarbiausia yra tai: al Assado veiksmai yra bjaurūs, bet gero karinio sprendimo nėra, nebent pasiryžtama iš esmės sugriauti Sirijos valstybingumą ir pakurstyti pilietinio karo liepsnas“, – rašė analitikė E.Ashford.

Ji spėja, kad D.Trumpas įsakys surengti dar vieną baudžiamųjų, bet ribotų smūgių salvę. Tokie smūgiai „nieko nepakeistų“, bet jiems paplotų JAV rinkėjai.

Bet kodėl Amerikoje vis dar gyva parama strategijai, kuri akivaizdžiai neveikia?

Cornello ir Pensilvanijos universitetų politologių Sarah Kreps ir Sarah Maxey tyrimas parodė, kad amerikiečiai jaučia ir moralinį įsipareigojimą padėti aukoms, atsidūrusioms karštuosiuose taškuose, ir norą tą pagalbą išreikšti karinių veiksmų forma.

Kitaip tariant, amerikiečiai (ir ne tik) nori, kad karo pabėgėliams būtų padedama mėtant bombas.

„Ribotų smūgių kultas Vašingtone toks galingas, kad net juos surengus ir niekam nepasikeitus sakoma, jog jais nebuvo tinkamai pasinaudota. Visuomet plevena viltis, kad dar kurio nors aerodromo subombardavimas išpildys visas JAV svajones“, – pastebi „The New York Times“.