Taigi kas toliau? Pirmas žingsnis, kurį padarė Ispanijos vyriausybė – ji paleido Katalonijos parlamentą ir paskelbė naują rinkimų datą – gruodžio 21 d. Šiuo metu galimi trys tolesnės įvykių sekos scenarijai.
Scenarijus Nr. 1: Ispanija centralizuoja valdžią
Ar Ispanijos bandymas teisinėmis priemonėmis susigrąžinti regiono kontrolę bus sėkmingas? Tai priklauso nuo to, kaip stipriai Katalonijoje įsitvirtinęs separatizmas. Ispanijos politinis elitas mano, kad separatistai gavo tik laikiną palaikymą, kuris nebus patvarus.
Kita vertus, ne mažiau kaip 48 proc. katalonų per paskutinius rinkimus balsavo už separatistines partijas. Vis dėlto Madridas įsitikinęs, kad per tą laiką jiems prijaučiančių rinkėjų nepadaugėjo. Dar daugiau, tuo metu Katalonijos oportunistinis elitas pasinaudojo žmonių nepasitenkinimu, kilusiu dėl globalinės 2008 m. ekonominės krizės, bei korupcijos skandalais, susijusiais su centrinės valdžios atstovais.
Jeigu iš tiesų yra taip, tikėtina, kad neramumai nuslūgs, o centrinė valdžia susidoros su partijomis ir asociacijomis, sugriežtinusi jų finansinę kontrolę, taip pat įkalindama aktyviausius nepriklausomybės šalininkus ir lyderius.
Tokia strategija pasiteisino prieš du dešimtmečius baskų nacionalistinio protrūkio metu. Užuot pradėjusi derybas, centrinė valdžia paskelbė baskų siekius neteisėtais, apkaltino juos sąsajomis su terorizmu ir separatistinių judėjimų lyderius patraukė teisinėn atsakomybėn.
Tiesa, katalonų judėjimas vyksta taikiu būdu, nebuvo jokių smurtinių protrūkių, taigi susidorojimo ir represijų kaina centrinei vyriausybei greičiausiai bus minimali.
Vyraujanti visuomeninė nuomonė Ispanijoje palanki būtent šiai strategijai, o ir Europos Komisija išreiškė jai nedviprasmišką palaikymą.
Tačiau toks požiūris gali būti pavojingai klaidingas. Katalonijoje nepriklausomybės idėja vis dėlto turi didžiulį palaikymą visose socialinėse ekonominėse grupėse, todėl gali būti sudėtinga situaciją suvaldyti. Taip pat yra ženklų, kad keičiantis kartoms nepriklausomybės idėja stiprėja, t. y. auga ją palaikančių rinkėjų skaičius tarp jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių.
Teisinis persekiojimas gali labai pabloginti situaciją. Politologinių tyrimų duomenimis, kai represinė valstybė atima iš piliečių teisę rinkti savo valdžią, dėl to atsiradusi nuoskauda gali tik pagilinti konfliktą ir netgi išsirutulioti į smurtinius veiksmus.
Scenarijus Nr. 2: tolesnis šalies decentralizavimas
Antras galimas scenarijus, kad Ispanija pasuks dar didesnės decentralizacijos keliu. Tiesa, po pastarųjų dienų įvykių tai mažai tikėtina dėl dviejų priežasčių: katalonų nepasitikėjimo ir politinio palaikymo stokos iš Ispanijos pusės. Tyrimai rodo, kad decentralizavimas nebūtinai nuslopina separatistines tendencijas, jeigu yra stiprios regioninės partijos.
Dar daugiau, kai federalinis konfliktas labai gilus, separatistai decentralizavimą vertina kaip per menką ir pavėluotą rezultatą. Be to, daugelis netiki tokiais pažadais. 2005 m. 89 proc. Katalonijos parlamento balsavo už pasiūlymą decentralizuoti Ispaniją, kuris būtų suteikęs Katalonijai galimybę tiesiogiai rinkti mokesčius, be to, katalonai būtų pripažinti kaip atskira tauta. Nepaisant pirminių pažadų, tuometinė Ispanijos vyriausybė gerokai sušvelnino šį pasiūlymą.
Kai buvo pasirašytas ne toks ambicingas Katalonijos autonomijos įstatymas, kuris buvo ratifikuotas 2006 m. visos šalies referendume, Ispanijos konservatyvioji partija suabejojo kai kuriais įstatymo teiginiais ir galiausiai 2010 m. šalies Konstitucinis Teismas juos pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.
Ši išdavystė leido katalonams suprasti, kad Ispanija nelinkusi decentralizuotis, todėl vis garsiau pradėta kalbėti apie visišką nepriklausomybę.
Taigi katalonai turi pakankamai priežasčių nepasitikėti Ispanijos valdžia. Pats svarbiausias žingsnis, kurio katalonai siekė metų metus, pareikalautų daugybės reformų Ispanijos finansų valdymo sistemoje. Nors kiekvienas regionas visiškai atsakingas už įvairių paslaugų teikimą, pavyzdžiui, gydymo ir švietimo paslaugas, regionai turi ribotas galimybes pritraukti ir naudoti mokesčių lėšas.
Lyginamieji tyrimai rodo, kad šis neatitikimas susijęs su deficitu, infliacija ir prastais ekonominiais rodikliais. Tačiau Ispanija, skirtingai nuo kitų šalių, kurios pripažįsta šį neatitikimą, elgiasi šiuo atžvilgiu ekstremaliai. Disbalansas tarp paslaugų, kurias regionai privalo teikti, ir mokesčių įplaukų, kuriomis jie gali disponuoti savarankiškai, 30 proc. didesnis nei kitose decentralizuotose valstybėse, tokiose kaip Vokietija, Šveicarija, JAV, Kanada.
Šis neatitikimas – viena iš Katalonijos gyventojų nepasitenkinimo priežasčių, kuri vietiniam elitui suteikia galimybę apkaltinti centrinę valdžią nesugebėjimu tinkamai paskirstyti lėšų regionams.
Tačiau Ispanija vargiai pasiūlys tokias reformas. Norint pagerinti valdymą, efektyvus būtų tik labai gilus politinis decentralizavimas, kuris regionams atvertų galimybę kurti savo nacionalinę politiką. Deja, Ispanijos valdžia dėl labai silpno Senato ir esamos rinkimų sistemos netgi nepajėgi ką nors pakeisti, todėl pritaria tautinei daugumai.
Didesnis šalies sistemos decentralizavimas, rinkimų sistemos keitimas ir Senato reforma – šie klausimai neįtraukti nė į vienos Ispanijos partijos programą. Galbūt todėl, kad jie pernelyg sudėtingi, jog būtų realistiški.
Scenarijus Nr. 3: teisėtas referendumas
Dėl tiesioginio valdymo įvedimo ir tarptautinio pripažinimo nebuvimo vienpusiška nepriklausomybė – nerealistiškas scenarijus. Tačiau Katalonija gali ieškoti kito sprendimo: teisėtai surengti referendumą, panašiai kaip Škotija 2014 m. ar Kvebekas 1995 m. Šiemet surengta apklausa rodo, kad 72 proc. katalonų palaikytų šį pasirinkimą.
Ar Ispanija sutiktų su tokiu referendumu? Tokiu atveju centrinė vyriausybė turėtų radikaliai pakeisti požiūrį ir imtis konstitucinės reformos. Tačiau dauguma Ispanijos piliečių nepalaiko referendumo idėjos.
Surengti referendumą dėl nepriklausomybės būtų itin sudėtingas procesas, įmanomas tik su tarptautinių stebėtojų priežiūra. Visos šio proceso šalys turėtų susitarti, kas nulemtų teisingą rezultatą. Pavyzdžiui, ar reikėtų nustatyti tam tikrą minimalų balsų skaičių? Pakaktų daugumos principo ar reikėtų patvirtinti didžiosios dalies principą?
Žinoma, tokie reikalavimai turi teigiamų ir neigiamų pusių. Jei būtų reikalaujama neįprastai aukšto balsuotojų skaičiaus, tai galėtų paskatinti kai kurias partijas stengtis atkalbėti savo rinkėjus dalyvauti referendume. Reikalavimas, kad už nepriklausomybę būtų surinkta 60 proc. balsų, o tai reikštų, kad jeigu 57 proc. piliečių balsuotų už nepriklausomybę, Katalonija liktų Ispanijos sudėtyje, tik dar labiau sustiprintų nepasitenkinimą, kuris jau sukėlė dabartinę krizę.
Jeigu nė vienam iš šių scenarijų per ateinančius vietinius rinkimus nebus akivaizdžiai pritarta, paskutinis variantas – chaosas ir politinė aklavietė. Kraujo praliejimas viename turtingiausių Europos regionų reikštų dramatišką politinę nesėkmę. Siekiant to išvengti, diskusijos apie realistiškus sprendimus turi būti pradėtos, kol dar nevėlu.
