Anot F.de Borjos Lashero, romantiškas užsienio krizių, susijusių su apsisprendimo teise, pateikimas dažnai tampa spąstais.
„Engėjų“ ir „kovotojų už laisvę“ įvaizdis yra patrauklus, Katalonijos lyderiai sėkmingai juo pasinaudojo propaguodami savo tikslus užsienyje. Kartais jie nueina taip toli, kad pasigirsta aliuzijos į Nelsono Mandelos kovą prieš apartheidą.
O kur dar minkštosios galios apeliavimas į kosmopolitišką Barseloną? Todėl nenuostabu, kad užsienyje kalbas apie dabartinę Katalonijos krizę lydi sumaištis. Tuo tarpu mitus ir stereotipus sustiprino Juliano Assange'o ir panašių figūrų simpatijos.
Autorius teigia šiuo straipsniu siekiantis paneigti kai kuriuos mitus ir suteikti daugiau aiškumo ne tik dėl Katalonijos referendumo, bet ir dėl pliuralistinėms demokratijoms bei įstatymo teisei kylančių iššūkių.
F.de Borja Lasheras mano, kad diskusijų apie Kataloniją dinamika yra panaši į tokią, kokia šiame populizmo amžiuje yra apėmusi ir kitas Europos šalis. Ši dinamika Europos ateičiai yra labai svarbi.
Kokie, jo manymu, trys pagrindiniai mitai, supantys įvykius Katalonijoje?
1. Neteisėti Madrido veiksmai
Autorius nurodo pirmąjį su Ispanijos krize susijusį stereotipą: planuotas referendumas buvo teisėtas demokratinis procesas, kuriam pritarė Katalonijos parlamentas, tačiau neteisėtai uždraudė Ispanijos vyriausybė.
F.de Borjos Lashero teigimu, rugsėjo 6 dieną priimti atsiskyrimo įstatymai, t.y. leidžiantys rengti referendumą dėl nepriklausomybės ir „teisėto perėjimo“, suteikiantys elementus nepriklausomai Katalonijos respublikai, yra šokiruojančiai nedemokratiški.
Daugumą turintis už nepriklausomybę pasisakantis blokas pažeidė Katalonijos parlamento taisykles ir opozicijai priklausančių parlamento narių teises.
Daugumą turintis ir už nepriklausomybę pasisakantis blokas pažeidė Katalonijos parlamento taisykles bei opozicijai priklausančių parlamento narių teises.
Du įstatymai priimti vėlai naktį vykusios sesijos metu, nebuvo paisoma Katalonijos parlamento teisininkų perspėjimų. Dauguma ignoravo opozicijai priklausančių parlamento narių reikalavimus į Statuto garantijų tarybos, į kurią, anot Katalonijos įstatymų, jie turi teisę, nuomonę.
Todėl opozicijos blokas, kurį sudaro socialistai, liberalai „Ciudadanos“, Tautų partija ir keletas kairiųjų „Catalunya Sí Que Es Pot“ (CSQEP) narių, protestuodami paliko sesiją ir nedalyvavo balsavime.
Ispanijos Konstitucinis teismas atmetė priimtus įstatymus, tačiau valdančiosios Katalonijos jėgos pažadėjo ignoruoti jo įsakymą. Katalonijos atstovai teigė paskelbsiantys nepriklausomybę neatsižvelgdami į tai, ar Ispanijos vyriausybė leis surengti balsavimą. Taip jie referendumą pavertė plebiscitu, kuriame sprendimą jau buvo priėmusi valdančioji dauguma.
Visa tai aiškiai pažeidžia Europos Venecijos komisijos tarybos nustatytas taisykles. Jomis reikalaujama, kad procesas suteiktų lygias galimybes, būtų neutraliai administruojamas, o įstatymai priimti mažiausiai statutiniu lygiu ir likus bent metams iki referendumo.
Europos Sąjunga (ES) parlamentinės demokratijos stiprinimui partnerėse šalyse skiria milijonus eurų. Priežastis – išvengti būtent tokių pažeidimų, kuriuos šį mėnesį padarė Katalonijos vyriausybė. ES imasi įvardinimo ir gėdinimo, tačiau nesuteikia paramos tuomet, kai Bendrijos nustatyti standartai taip bjauriai pažeidžiami pačioje Europoje.
2. Lyginimas su F.Franco era
Anot F.de Borjos Lashero, Madrido konservatorių vyriausybė – populiarus ir lengvas apie moralę garsiai rėkiančių komentatorių, kurie neturi drąsos piktintis šiuolaikiniais franciscais francais Rusijoje ar Venesueloje, taikinys.
Tačiau Ispanija nėra SSRS tipo Galijotas, o Carleso Puigdemonto vadovaujama Katalonijos vyriausybė nėra beginklis Dovydas.
Tačiau Ispanija nėra SSRS tipo Galijotas, o Carleso Puigdemonto vadovaujama Katalonijos vyriausybė nėra beginklis Dovydas.
Autorius teigia, kad moderni Ispanija – pliuralistinė demokratija, atitinkanti pripažintus standartus. Mariano Rajoy vyriausybėje galioja stabdžių ir atsvarų sistema, o pats premjeras neseniai turėjo liudyti teisme ir parlamente, kadangi jo partijai buvo pareikšti kaltinimai korupcija.
Pagrindiniams Ispanijoms miestams Madridui ir Barselonai vadovauja partijos „Podemos“ remiamos kairiųjų koalicijos, o politinės valdžios pasidalijimo susitarimas regioniniu lygiu yra įtvirtintas įstatymo.
Palyginus su kitais apie nepriklausomybę svarstančiais Europos regionais, Katalonijos vyriausybė turi pakankamai daug galios. Ta galia buvo suteikta 2006-aisiais vykusiame Katalonijos konstituciniame referendume, kuriame 78,1 proc. rinkėjų pritarė Katalonijos autonomijos statutui. Tačiau dabar valdančioji dauguma nutarė jį vienašališkai atšaukti.
Kaip ir bet kurioje kitoje Vakarų demokratijoje, Ispanijos valdžia yra įtampos objektas. Jai reikalinga institucinė reforma yra viena pagrindinių priežasčių, paaiškinančių problematišką politiką. Tačiau kaltinimai, kad čia veikia slaptas frankizmas, yra absurdiški.
Daug katalonų (apklausos rodo, kad ne dauguma) nori visiškos nepriklausomybės, tačiau daugelis ispanų taip pat nori tarti žodį sprendžiant šalies ateitį.
Katalonijos klausimas – ne Dovydo ir Galijoto kova, o sudėtingas demokratinių legitimacijų susidūrimas: dabartinė Katalonijos parlamento dauguma prieš daugumą Ispanijos parlamente.
Daug katalonų (apklausos rodo, kad ne dauguma) nori visiškos nepriklausomybės, tačiau daugelis ispanų taip pat nori tarti žodį sprendžiant šalies ateitį.
F.de Borja Lasheras rašo, kad nors Madrido pareigūnų daugiausia teisinis būdas sulaukė griežtos kritikos (kartais pagrįstai), toks būdas guli ant tvirto demokratinio pamato: M.Rajoy neturi teisės leisti Katalonijai balsuoti dėl nepriklausomybės prieš tai neįvykdydamas esminės Ispanijos konstitucijos reformos. O tam reikėtų ispanų pritarimo.
Tokiu pat būdu už nepriklausomybę pasisakantis blokas, kuriam atstovauja apie 45 proc. Katalonijos elektorato, išties galėtų siekti nepriklausomybės, tačiau dabartiniai jo metodai rodo panieką kitų katalonų pažiūroms ir teisėms.
Pustuščio Katalonijos parlamento nuotrauka liudija, kad egzistuoja ir kitas, ne tik „Madridas prieš Kataloniją“, požiūrio kampas.
Todėl kai kurie politikos aspektai skatina Kataloniją liūdnai atkartoti baisiausios Ispanijos praeities sektantiškumą ir susiskaldymą.
Anot F.de Borjos Lashero, tokia vienašalė respublika nesugebėtų peržengti Europos tarybos statuto slenksčio, reikalaujančio, kad pliuralistinės demokratijos būtų paremtos įstatymo teise ir lygiomis teisėmis.
Autorius mano, kad po demokratijos fasadu slėpdamos nedemokratiškus ketinimus, valdančiosios Katalonijos jėgos yra arčiau neliberalių mažotarinių Lenkijos „Teisės ir Teisingumo“ partijos politikų nei teisėtos Baltijos šalių kovos siekiant išsilaisvinti iš SSRS. Būtent tokį palyginimą pastaruoju metu pamėgo katalonai.
Prie to galima pridėti rasistinį, prieš kitus ispanus nukreiptą diskursą, kuris primena Italijos „Šiaurės lygą“ ir kuriam kartais pritaria aukštesnio rango Katalonijos pareigūnai.
Anot F.de Borjos Lashero, tokia vienašalė respublika nesugebėtų peržengti Europos tarybos statuto slenksčio, reikalaujančio, kad pliuralistinės demokratijos būtų paremtos įstatymo teise ir lygiomis teisėmis.
Autorius primena, kad viena pagrindinių gatvės protestus ir nepriklausomybę skatinančių jėgų yra prieš ES ir NATO nusiteikusi kairiųjų partija CUP, kurios atstovai mitingų metu degina ES, Ispanijos ir Prancūzijos vėliavas. Jie taip pat slypi už bauginimo bangos, nukreiptos į balsavimui nepritariančius Katalonijos merus ir miestų tarybų narius.
Tokį nerimą keliantį įvykių posūkį geriausiai iliustruoja CSQP atstovo spaudai ir profesinės sąjungos nario Joano Coscubielos kalba. Jis įspėjo dėl daugumos „piktnaudžiavimo“, demokratinių teisių „mindžiojimo“ ir Katalonijos institucijų žeminimo.
3. Lyginimas su Kosovu
F.de Borja Lasheras tikina, kad siekdama įrodyti kaltinimus persekiojimu, Katalonijos vyriausybė pasinaudojo Kosovo precedentu.
Tačiau turtingo regiono Katalonijos ir likusios Ispanijos palyginimas su Slobodano Miloševičiaus Serbija ir Jugoslavija nėra teisingas: Ispanijoje nebuvo žiaurių etninio valymo kampanijų, sisteminė diskriminacija nelėmė didžiulių pabėgėlių srautų. Be to, anksčiau tarptautinė bendruomenė nėra pasmerkusi Ispanijos elgesio katalonų atžvilgiu.
Autorius kai kurias Katalonijos valdančiąsias jėgas lygina su klanais Balkanuose. Panašumus lemia nutrūktgalviškumas siekiant prastumti projektus, skirtus gauti asmeninės naudos, nacionalizmo pasitelkimas bandant atitraukti dėmesį nuo struktūrinių problemų, teritorinių ambicijų augimas.
Katalonijos susiskaldymas
Anot F.de Borjos Lashero, Ispaniją krečia didžiausia konstitucinė krizė nuo bandymo įvykdyti karinį perversmą 1981-aisiais. Krizės varomoji jėga – „Brexit“ stiliaus populizmas, atsikartojantis tuščiuose, tačiau galinguose šūkiuose: „Leiskite katalonams balsuoti“ atkartoja „Brexit“ rėmėjų „Atsiimkime kontrolę“.
Dėl griežtų taupumo priemonių, kurias įvedė tuometinė nuosaikių nacionalistų Katalonijos vyriausybė, ir nepasitenkinimas tuo, kad Konstitucinis teismas 2010-aisiais „apkarpė“ kai kurias Statuto dalis (dėl tuomet opozicijai priklausiusios M.Rajoy partijos skundo), Ispanija tapo patogiu atpirkimo ožiu.
Šios jėgos buvo sujungtos siekiant laimėti prieš nuosaikius katalonų nacionalistus, kurie yra gyvybiškai svarbūs korupcijos skandalų paveiktai Ispanijos valdžiai.
Autoriaus teigimu, egzistuoja ir trumpiška melo kampanija, kurioje neigiami faktai, o tiesa pasukama kitu kampu, įskaitant neteisingą ES institucijų ir užsienio ministerijų pareiškimų interpretavimą. Šios jėgos buvo sujungtos siekiant laimėti prieš nuosaikius katalonų nacionalistus, kurie yra gyvybiškai svarbūs korupcijos skandalų paveiktai Ispanijos valdžiai.
Kataloniją krečianti krizė gali lemti naują Ispanijos susiskaldymą. Vienoje pusėje – „tautos demokratijos“ šalininkai, kuriems dabar priklauso už nepriklausomybę pasisakantis blokas, „Podemos“ ir kitos jėgos. Jie palaiko gatvės, sukilimo stiliaus politiką ir „tautos valią“.
Kitoje pusėje – įstatymo teise paremtos demokratijos gynėjai, kuriems priklauso PP, PSOE, „Ciudadanos“ ir daugybė už legalų referendumą pasisakančių katalonų. Jie pabrėžia konstitucinės tvarkos ir institucijų svarbą.
Pirmieji M.Rajoy vyriausybės priemones ir teisinius veiksmus vadina represijomis. Antrieji smerkia autoritarizmą Katalonijoje ir net vadina jį perversmu Katalonijos parlamente. Toks susiskaldymas greičiausiai apibūdins šalies politiką ateinančiais metais.
Škotiškas variantas?
F.de Borja Lasheras teigia, kad kai kurie siūlo Škotijos stiliaus referendumą. Tam reikėtų esminės 1978-ųjų Ispanijos konstitucijos reformos, dėl kurios kol kas nepasiektas politinis susitarimas.
Anot Ispanijos konstitucijos, dėl suverenumo sprendžia visi Ispanijos žmonės. Kai kam tai gali nepatikti, tačiau tai nėra nedemokratiška, taip pat sutampa su daugelio Vakarų demokratijų nuostatomis. Tiesa, pačios Katalonijos konstitucijos projektas nesuteikia apsisprendimo teisės dėl valstybės teritorijos.
Idealiu atveju, esminė Ispanijos Konstitucijos reforma, apimanti Katalonijos savivaldos stiprinimą, įskaitant jų, kaip tautos, pripažinimą, galėtų būti įvykdyta. Tam reikėtų rinkimų, kvalifikuotų daugumų ir visos tautos referendumo, po kurio greičiausiai vyktų specifinis referendumas Katalonijoje.
Autoriaus manymu, geriausiu atveju toks variantas galėtų padėti grąžinti kai kuriuos „taktinius nepriklausomybės rėmėjus“ (tuos, kurie remia nepriklausomybę, kad iš Madrido gautų daugiau nuolaidų) į konstitucinę sistemą bei nuslopinti nepriklausomybės impulsą. Būtent to bijo dabartinis Katalonijos nepriklausomybės judėjimas.
Ispanijos vyriausybė ir Ispanijos socialistinė darbo partija žadėjo suteikti daugiau savivaldos, jei Katalonijos vyriausybė grįš prie konstitucinės tvarkos.
Ispanijos vyriausybė ir Ispanijos socialistinė darbo partija žadėjo suteikti daugiau savivaldos, jei Katalonijos vyriausybė grįš prie konstitucinės tvarkos.
Tačiau apie 30 proc. katalonų jau dabar jaučiasi atitrūkę nuo Ispanijos, todėl ryšių su šiuo segmentu atkūrimas būtų labai sudėtingas, o galbūt apskritai neįmanomas.
Anot F.de Borjos Lashero, nors daug ispanų remia skirtingus Katalonijos krizės sprendimo variantus, galimai ir legalų referendumą, juos pradeda varginti nuolatinis Ispanijos pavertimas atpirkimo ožiu ir tai, kad daugiausia dėmesio skiriama tam, ko nori dalis Katalonijos elektorato.
Ispanijos vyriausybei tai – padėtis be išeities: jei reaguos pernelyg audringai, Katalonijoje tęsis stipri neigiama reakcija. Tačiau ji taip pat negali ramiai stebėti, kaip Katalonijoje kyla pavojus konstitucinei tvarkai.
Katalonijos Aukščiausiojo teisingumo teismo teisėjo įsakymas suimti žemesnio rango Katalonijos vyriausybės pareigūnus dėl įstatymui prieštaraujančių veiksmų skatinimo tik pakurstė nepriklausomybės šalininkus, kurie kontroliuoja gatves ir kitus sektorius. Todėl situacija greičiausiai blogės, stiprės kankinio sindromas, kuriuo dabar naudojamasi.
Galima tik įsivaizduoti, kaip reaguotų Prancūzija, jei Korsikos teritorinio kolektyvumo taryba pradėtų vienašalį atsiskyrimo procesą ir praneštų areštuojanti Prancūzijos turtą.
Galima tik įsivaizduoti, kaip reaguotų Prancūzija, jei Korsikos teritorinio kolektyvumo taryba pradėtų vienašalį atsiskyrimo procesą ir praneštų areštuojanti Prancūzijos turtą.
F.de Borja Lasheras taip pat siūlo įsivaizduoti, kas nutiktų Vokietijos Bavarijos vyriausybei, tikinančiai, kad pavargo „šerti“ Rytų Vokietijos žemes ir anuliavusiai Vokietijos konstituciją bei nepaklususiai Vokietijos Konstituciniam teismui.
Ispanijos lyderiai, įskaitant naujas partijas, įrodė nesugebantys rasti išėjimo iš dabartinės aklavietės. Tuo tarpu ankstesniais kritiniais periodais šalies konstitucinėje istorijoje tai būdavo padaryta.
Autorius rašo, kad jis, augęs Baskijoje tuomet, kai siautėjo ginkluota teroristinė baskų organizacija ETA, šiandienos Katalonijoje pastebi nerimą keliančius panašumus: neapykantos kupiną kalbą, disidentų stigmatizavimą ir poliarizuotą politinio bloko formavimą. Ši poliarizuota politika gali išplisti ir visoje likusioje šalyje.
Anot autoriaus, Madrido pareigūnai buvo neteisūs Katalonijos referendumą pristatydami kaip vidaus klausimą. Jis susijęs ne tik su Katalonija, bet ir aktualus visai Europai. Senajam žemynui turi rūpėti paneigti įsisenėjusius mitus ir suvokti tikrąją situaciją.
