Sunku vertinti, ar šiose derybose įmanoma pasiekti kokių nors rezultatų, tačiau naujasis Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas turi mažiausiai tris priežastis, kodėl turi imtis iniciatyvos šiam dialogui su sunkiai prognozuojamu Kim Jong Uno režimu.
1. Bet koks karinis konfliktas gali turėti katastrofišką baigtį
Tarptautinė bendruomenė skiria daug dėmesio Šiaurės Korėjos branduolinei programai ir karinėms technologijoms. Baiminamasi, kad Šiaurės Korėja gali sukurti branduolinį ginklą, kuris pasiektų žemyninę JAV dalį. Tačiau Seului baimintis dėl ateities neverta, nes pavojus jaučiamas jau dabar.
Pietų Korėjos sostinė yra vos už 48 kilometrų nuo Korėjos demilitarizuotos zonos. 25 milijonų žmonių miestas yra lengvai pasiekiamas Šiaurės Korėjos kariniams vienetams. Jei tik Kim Jong Uno režimas norėtų pademonstruoti karinę jėgą prieš Pietų Korėją, per trumpą laiką aukomis taptų tūkstančiai žmonių – 2012 metais atlikta studija nurodo, kad tokio scenarijaus atveju vos per kelias valandas žūtų 64 tūkst. žmonių. Greitos atakos, kuri galėtų pralieti kraują, nesustabdytų ir JAV karinių dalinių reagavimas. Jis tiesiog nespėtų to padaryti, o neabejotinai tarp aukų būtų ir JAV karių.
Blogiau yra tai, kad Šiaurės Korėja turi branduolinį ginklą ir jos raketos greičiausiai galėtų jį nugabenti iki Pietų Korėjos, o tai sukeltų neregėto masto konfliktą.
2. Sankcijos nekeičia Šiaurės Korėjos elgesio
Kitas svarbus būdas, kaip spręsti Šiaurės Korėjos problemas, yra taikyti ekonomines, o ne karines sankcijas, dėl kurių Kim Jong Uno režimas nutrauktų savo branduolinę programą. Jau anksčiau tokia taktika privertė Iraną sėsti prie derybų stalo ir atsisakyti savo branduolinių siekių.
Visgi šioje situacijoje nereikia pamiršti, kad sankcijos Šiaurės Korėjai taikomos jau daugybę metų ir panašu, kad jos ne tik nedavė naudos, bet ir skatina šią uždarą šalį dar ryžtingiau siekti savo tikslų.
Atrodo, kad sankcijas JAV rinksis kaip priemonę kovoti su Šiaurės Korėja. Yra požymių, kad Donaldo Trumpo administracija, norėdama padidinti sankcijų efektyvumą, imsis papildomų priemonių – spaus Kinijos įmones arba mažesnes šalis, kurios vis dar vysto prekybą su Šiaurės Korėja. Viena tokių šalių yra Sudanas.
Pietų Korėjos prezidentas taip pat palaiko sankcijų kelią Šiaurės Korėjai ir tokį savo požiūrį jis pademonstravo per vizitą Berlyne, kur susitiko su Vokietijos lydere Angela Merkel. Tačiau Pietų Korėjos vadovas turi ir kitą tikslą – pagerinti santykius su Pekinu, kuris nėra patenkintas JAV žingsniu Pietų Korėjos teritorijoje įrengti oro erdvės gynybos sistemą. Būtent Kinija aktyviai prekiauja su Šiaurės Korėja.
3. Anksčiau vykę pokalbiai davė rezultatų
Dabartinis Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas bent kol kas neprilygsta buvusiems šalies lyderiams Kim Dae-jungui ir Roh Moo-hyunui, kurie 1998–2008 metais aktyviai siekė aktyvaus kontakto su Šiaurės Korėja. Ši dešimtmetį vykdyta politika buvo gavusi „Saulės šviesos politikos“ vardą, o ja siekta skatinti Seulo ir Pchenjano bendradarbiavimą, ekonominius susitarimus.
Visgi dešimt metų vykdyta tokia politika imta vertinti kaip nesėkmė. Jos kritikai tuomet teigė, kad Šiaurės Korėja pasinaudojo susidariusia situacija ir iš to gavo finansinės naudos, nors pati nedarė jokių nuolaidų tokiose svarbiose srityse kaip branduolinė programa arba žmogaus teisės. 2008 metais Pietų Korėja grįžo prie konservatyvios politikos Šiaurės Korėjos atžvilgiu.
Tačiau praėjus dešimtmečiui manoma, kad atėjo tinkamas metas iš naujo apsvarstyti „Saulės šviesos politiką“, jos privalumus ir pasiektus rezultatus. Tuo labiau kad net 76,99 proc. Pietų Korėjos gyventojų palankiai vertina galimybę grįžti prie dialogo su Šiaurės Korėja. Abi šalys bendromis pastangomis galėtų sumažinti įtampą Korėjos demilitarizuotoje zonoje arba atnaujinti telefono liniją, kuria ryšius su Seulu praėjusiais metais nutraukė Šiaurės Korėja.
