L.Baloh, romų tautybės moteris, buvo išsiųsta į kalėjimą primenančią įstaigą kartu su kitomis – daugiausia romų – šeimomis, kai dešimtys tūkstančių kitų ukrainiečių pabėgėlių buvo apgyvendinti privačiuose namuose ir bendrabučiuose Čekijoje.
„Tai buvo tarsi kalėjimas. Buvo blogai. Man buvo baisu, ten buvo tiek daug žmonių, daug baisių žmonių“, – CNN pasakojo ji.
Pasak nevyriausybinių organizacijų ir aktyvistų, tokių istorijų yra daug.
„Romų pabėgėliai automatiškai apgyvendinami nestandartinėse patalpose“, – sako Patrikas Priesolas, Čekijos nevyriausybinės organizacijos „Romodrom“, užsiimančios romų teisių gynimu, Ukrainos programos vadovas.
„Tai labai liūdina ir, nepabijosiu pasakyti, tai prilygsta instituciniam rasizmui ir segregacijai“, – teigė jis.
Nuo karo pradžios Čekija priėmė daugiau kaip 400 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos. Šalies vyriausybė priėmė ES mastu galiojantį įstatymą, pagal kurį Ukrainos pabėgėliai gali prašyti laikinos apsaugos, gauti sveikatos priežiūros paslaugas bei pradėti dirbti bloko šalyse.
CNN elektroniniu paštu atsiųstame pareiškime Čekijos policija nurodė, kad etninė priklausomybė nėra svarbi prašymų teikimo procese.
Rusijos karas prieš Ukrainą sukėlė didžiulę solidarumo bangą visoje Europoje – vyriausybės ir pavieniai asmenys suskubo siūlyti pagalbą bėgantiems nuo karo. Juntinės Tautos (JT) mano, kad daugiau kaip 6,3 mln. ukrainiečių pabėgo iš savo šalies, nors kai kurie iš jų jau sugrįžo. Krizė taip pat atskleidė bjaurią tiesą: daug kur romai tiesiog nėra laukiami.
CNN žurnalistai lankėsi prieglaudose ir kalbėjosi su pabėgėliais, socialiniais darbuotojais bei aktyvistais Čekijoje, Rumunijoje ir Moldovoje. Visose trijose šalyse problemos, su kuriomis susiduria romų pabėgėliai, yra neįtikėtinai panašios. Jie nuolat kaltinami dėl to, kad esą nėra ukrainiečiai ir yra apgyvendinami prastos kokybės būstuose.
Romai tikriausiai yra paskutinė žmonių grupė, kurią Europoje vis dar galima diskriminuoti.
Kelių nevyriausybinių organizacijų duomenimis, daugeliui romų suteikiama klaidinanti informacija apie jų teises. Be to, nesklandumai, kuriuos nesunkiai išsprendžia kiti iš Ukrainos pabėgę asmenys, pavyzdžiui, trūkstami antspaudai pase – dažnai naudojami kaip priežastis, dėl kurios romų pabėgėliai nepriimami.
Teisių grupių iš Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos pranešimai rodo, kad tokia diskriminacija paplitusi visoje Rytų Europoje. Rumunijos romų teisių gynėjas Nicu Dumitru CNN sakė, kad pabėgėlių krizė atskleidė, su kokiu priešiškumu romai vis dar susiduria Europoje.
„Diskriminuoti juodaodžius ar homoseksualus Europoje tampa mažiau priimtina arba bent jau žmonės susilaiko nuo tokių veiksmų viešumoje. Kitaip yra su romais, kurie tikriausiai yra paskutinė žmonių grupė, kurią Europoje vis dar galima diskriminuoti“, – sakė jis CNN.
Romų bendruomenės Europoje susiduria su persekiojimu ir diskriminacija nuo tada, kai prieš šimtus metų pirmą kartą atvyko į žemyną iš Indijos. Romų bendruomenė persekiota ir Holokausto metu.
ES pagrindinių žmogaus teisių agentūros duomenimis, maždaug 90 proc. romų gyvena žemiau skurdo ribos. N.Dumitru dirba su Bukarešte įsikūrusia romų pilietinio ugdymo iniciatyva „Aresel“, kuri šių metų pradžioje, gavusi daugybę pranešimų apie diskriminaciją, dėmesį sutelkė į pabėgėlius, pasitraukusius iš Ukrainos.
CNN jis pasakojo, kad vienas iš lūžio momentų organizacijai buvo balandžio mėnuo, kai didelė romų pabėgėlių grupė pasiskundė, kad pagalbos punkte Bukarešte jiems nebuvo suteikta maisto.
„Jie buvo išvaryti, nes jų buvo „per daug“ ir „per garsiai“, o žmonės sakė: „Jūs ne ukrainiečiai, jūs romai, eikite šalin“, – sakė N.Dumitru.
Maistą dalijanti grupė ADRA CNN teigė, kad incidentas, kurį užfiksavo kamera, buvo „ištrauktas iš konteksto ir sukėlė minčių apie romų diskriminaciją ir netoleranciją“. Anot organizacijos, romų grupė buvo atstumta, nes ją sudarė daugiausia vyrai, atėję į motinoms ir vaikams skirtą vietą. Organizacija pridūrė netoleruojanti diskriminacijos.
Bukarešto savivaldybės nepaprastųjų situacijų koordinavimo centras CNN sakė, kad humanitarinę pagalbą teikia „be diskriminacijos“ ir pridūrė, kad negavo jokių pranešimų apie diskriminaciją teikiant pagalbą.
Už sienos, Moldovoje, romų tarpininkė ir žurnalistė Elena Sirbu sakė, kad ji taip pat buvo pasibaisėjusi, kai pamatė, kas vyksta viename iš pabėgėlių centrų Moldovos sostinėje Kišiniove. Anot jos, iš pradžių valdžios institucijos paprašė jos padėti „suvaldyti“ situaciją, tačiau tiesiogiai susidūrusi su diskriminacija ji tapo romų pabėgėlių gynėja.
„Kai pamačiau neišmanymą ir požiūrį... Šie žmonės pabėgo nuo karo, jie atvyko čia, lauke buvo šalta, kai kurie vaikai neturėjo žieminių batų, jie paprašė puodelio arbatos arba [sauskelnių], o Moldovos valdžia liepė jiems eiti šalin, kaltindama, kad jie nėra pabėgėliai, ir sakydama, kad „mes norime normalių žmonių“, – kalbėjo ji.
„Ir tai vyko mano akivaizdoje. Kaip, jūsų manymu, turėčiau elgtis?“ – CNN sakė pašnekovė.
Moldovos vyriausybės Krizių valdymo centras, atsakingas už prieglaudas, teigė, kad privaloma „laikytis nediskriminavimo principo visuose paslaugų teikimo etapuose ir skatinti bei gerbti žmogaus teises nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, tautybės, etninės priklausomybės“.
Žurnalistams centras nurodė, kad „nuolat konsultuojasi su romų pabėgėliais dėl jų konkrečių poreikių“ ir „taiko priemones kovai su diskriminaciniu požiūriu į pabėgėlius, ypač romų grupę“.
Nėra namų, į kuriuos būtų galima grįžti
Kaip ir daugelis romų pabėgėlių Luiza Baloh su vaikais, kurių amžius yra nuo devynių mėnesių iki 11 metų, susidūrė su sistemos spragomis.
CNN ji pasakojo, kad Čekijos sulaikymo centras, į kurį buvo išsiųsta su vaikais, buvo toks baisus, kad ji nusprendė išvykti. Galiausiai šeima apsistojo stovykloje Prahos pagrindinėje traukinių stotyje kartu su šimtais kitų, daugiausia romų pabėgėlių. Valdžios institucijos moteriai pasakė, kad ji nebegali gauti pagalbos, nes „atsisakė“ jai pasiūlyto būsto.
Čekijos nevyriausybinės organizacijos vadovas P.Priesolas teigė, kad toks scenarijus – dažnas, o dėl to kalta prasta komunikacija.
„Kai kurie iš šių žmonių neraštingi, atsidūrę potrauminėje situacijoje, kai jiems pasiūloma vieta sulaikymo įstaigoje, kuri laikinai paverčiama apgyvendinimo įstaiga, ir sakoma: šis kalėjimas dabar yra jūsų namai.“
„Jie nesupranta savo sprendimo atsisakyti pasiūlymo pasekmių“, – pridūrė jis.
Galiausiai L.Baloh atsidūrė vienoje iš dviejų laikinų pabėgėlių stovyklų Prahos priemiestyje, kurios vėliau buvo sujungtos į vieną. Stovyklos pareigūnai teigė, kad čia valdžios institucijos siunčia žmones, kurie, jų teigimu, neturi teisės į paramą. Čekijos vyriausybė nurodo, kad žmonės, kuriems nesuteikiamas laikinosios apsaugos statusas, gali pasilikti kelias dienas, o tada išvykti iš šalies.
Sąlygos stovykloje, į kurią CNN leido patekti atsakingos valdžios institucijos, buvo kuklios: didelės karinio stiliaus palapinės supa aikštę, kurią iš dalies užstoja pavėsinės. Stovykloje įrengti kilnojamieji tualetai ir mobilūs dušai, maistas tiekiamas tris kartus per dieną. Dauguma gyventojų – romai, kilę iš skurdžiausių Ukrainos vietovių.
Už stovyklą atsakinga socialinė darbuotoja Nikola Hladikova yra Prahos socialinių paslaugų centro humanitarinio skyriaus vadovė. Ji nuo pat pradžių dalyvavo reaguojant į pabėgėlių krizę ir patvirtino L.Baloh pasakojimą apie sąlygas sulaikymo patalpose.
„Kai pirmą kartą apsilankiau vienoje iš jų, atvykome autobusu, pilnu pabėgėlių, aš pasukau autobusą atgal, nes situacija ten buvo visiškai siaubinga“, – sakė ji CNN.
„Visur buvo purvo ir ekskrementų, nebuvo virdulio vandeniui virti, o su mumis buvo vieno mėnesio kūdikis“, – kalbėjo ji. N.Hladikovos teigimu,
sąlygos pagerėjo po to, kai ji ir jos kolegos išreiškė susirūpinimą.
Valdžios institucijos: segregacija „nėra tyčinė“
Prasidėjus karui Lida Kalyšinko su šeima pabėgo iš savo namų Odesos regione. Pastaruosius tris mėnesius ji, jos dukra bei dvi anūkės praleido apleistame Kišiniovo universiteto pastate, kuris buvo paverstas pabėgėlių prieglauda.
Pastate gyvena daugiau kaip 100 pabėgėlių, beveik visi jie – romai. Keli iš jų, kurie nėra romai, daugiausiai atvykę iš Vidurio ir Vakarų Azijos posovietinių šalių, įskaitant Tadžikistaną ir Azerbaidžaną. Visame pastate yra vos vienas geriamojo vandens čiaupas, o tamsiuose koridoriuose, kuriuose laksto maži vaikai, mėtosi baldai. Kai CNN čia lankėsi liepos viduryje, tarp gyventojų buvo užfiksuoti keli COVID-19 atvejai.
Nuo tada, kai čia atvyko, ji prausėsi duše tik keturis kartus.
Stovėdama prie didelio pilko pastato L.Kalyšinko parodė į mobilų dušą, kurį parūpino UNICEF organizacija. Ji pasakojo, kad jos anūkei, kuri naudojasi neįgaliojo vežimėliu, šis įrenginys mažai tepadėjo:
„Nuo tada, kai čia atvyko, ji prausėsi duše tik keturis kartus, nes ją labai sunku ten nuvežti, yra daug laiptelių, o dušais negali naudotis negalią turintieji.“
Moldovos vyriausybės Krizių valdymo centras, atsakingas už prieglaudą, CNN sakė, kad stengiasi pagerinti sąlygas ir bando į pastatą atvesti karštą vandenį. Kai tai bus padaryta, kiekviename aukšte ketinama įrengti dušus. Rašytiniame atsakyme į žurnalistų klausimus centras paneigė, kad romų pabėgėliai prieglaudoje buvo atskirti sąmoningai.
Moldova – viena iš skurdžiausių Europos šalių, todėl jos galimybės spręsti pabėgėlių krizę yra ribotos. Nuo karo pradžios iš Ukrainos į 2,6 mln. gyventojų turinčią šalį atvyko daugiau kaip 550 tūkst. žmonių. Daugelis jų jau išvyko į kitas, turtingesnes Europos šalis, tačiau, JT pabėgėlių agentūros UNHCR duomenimis, dar liko apie 88 tūkst.
Ala Valentinovna Saviena sakė, kad ji taip pat norėtų išvykti iš Moldovos. 49-erių metų moteris CNN pasakojo, kad vasario pabaigoje išvyko iš savo gimtojo Odesos miesto tikėdamasi prisijungti prie giminaičių Vokietijoje, tačiau jos devyniolikmetis sūnus neturi paso ar kito asmens tapatybės dokumento, todėl keliauti į ES šalį labai sunku.
Moldova, kuri nepriklauso ES, prasidėjus karui pakeitė įvažiavimo reikalavimus iš Ukrainos bėgantiems asmenims be dokumentų, tačiau tie, kurie nori toliau vykti į ES, susiduria su didesne biurokratija. Tai bendra problema, su kuria susiduria Ukrainos romai.
„Turime 5 tūkst. romų pabėgėlių, pasilikusių Moldovoje, daug jų neturi dokumentų, gal 30 proc.“ – sakė E.Sirbu ir pridūrė, kad bandė bendradarbiauti su Ukrainos ambasada, tačiau gauti naujus dokumentus – neįmanoma.
Ukrainos valdžios institucijos netoli sienos įsteigė specialius pagalbos punktus, kuriuose žmonės gali prašyti naujų dokumentų, tačiau daugelis jau pabėgusių žmonių keliauti per sieną ir atgal negali.
A.V.Savienos sūnaus atvejį dar labiau apsunkina jo amžius – jam, kaip vyresniam nei 18 metų vyrui, gali būti neleista vėl išvykti iš Ukrainos. Taisyklė, reikalaujanti, kad dauguma vyrų nuo 18 iki 60 metų liktų Ukrainoje ginti šalies, karo pradžioje nebuvo griežtai vykdoma, tačiau dabar yra kitaip. A.V.Saviena teigė, kad jos sūnui buvo leista išvykti iš Ukrainos humanitariniu koridoriumi.
Aktyvistai nurodė, kad į Europą norintys atvykti Ukrainos romai taip pat tapo tyčinės dezinformacijos aukomis. „Jie bendrauja per „Facebook“, kur yra daug dezinformacijos. Taigi, jei rašoma, kad negalima vykti į Rumuniją be biometrinio paso, jie tuo tiki ir nevyksta, net jei tai netiesa“, – CNN sakė Lucianas Gheorghiu, N.Dumitru kolega iš „Aresel“.
Ilgai trunkanti biurokratija
Tačiau net ir turint reikiamus dokumentus nėra garantijos, kad kitoje šalyje romai bus šiltai sutikti. Remiantis kelių aktyvistų grupių pranešimais, romų pabėgėliai visoje Europoje buvo ilgai tikrinami siekiant nustatyti, ar jie gali gauti apsaugą.
Gegužės mėnesį Čekijos vidaus reikalų ministras Vitas Rakusanas nurodė, kad tokie patikrinimai būtini, nes „daugiausia romų pabėgėlių“, turinčių ne tik Ukrainos, bet ir Vengrijos pilietybę, atvyksta į Čekiją, kad pasinaudotų pašalpų sistema.
Veronika Dvorska iš savanorių grupės „Iniciativa Hlavak“, padedančios pabėgėliams, atvykstantiems į pagrindinę Prahos traukinių stotį, pasakojo, kad patikros procesas gali užtrukti iki 10 dienų.
„Mes siųsdavome žmones į registracijos centrą, o jie grįždavo pas mus, kai jiems pasakydavo, kad juos reikia patikrinti. Mūsų patirtis rodo, kad tai daugiausia, jei ne išimtinai, buvo romų tautybės pabėgėliai“, – sakė ji CNN.
„Neturiu jokių pranešimų apie tai, kad kada nors grįžtų pabėgėliai ne iš mažumų“, – kalbėjo ji.
V.Dvorskos teigimu, krizės įkarštyje traukinių stotyje buvo prisiglaudę iki 500 žmonių, kurie laukė patikrinimų. Čekijos vyriausybė dvigubos romų pabėgėlių pilietybės klausimą įvardijo kaip svarbią problemą ir net nusiuntė specialų diplomatinį laišką Vengrijos vyriausybei, nors įrodymų, kad tai būtų paplitusi problema, nėra. Čekijos vidaus reikalų ministerija CNN pranešė, kad policija atliko 7 100 patikrinimų ir nustatė 335 atvejus, kai žmonės turėjo dvigubą pilietybę. Ji teigė, kad 201 asmuo turėjo Vengrijos pilietybę, 66 – Lenkijos. Likusieji turėjo kelių kitų ES šalių pilietybes.
Tačiau N.Hladikova ir P.Priesolas atkreipė dėmesį į tai, jog daugeliui Ukrainos romų, kurie taip pat turi Vengrijos pasus, Vengrijos pilietybė buvo suteikta vykdant prieštaringai vertinamą dešimtmetį trunkančią ministro pirmininko Viktoro Orbano politiką, pagal kurią užsienyje gyvenantiems etniniams vengrams išduoti pasai.
„Mes visi dėl to kritikavome V.Orbano režimą, protestavome prieš tai, žinojome, kad dėl to žmonės patenka į teisinius spąstus, o dabar naudojamasi tuo savo naudai. Tai veidmainystės viršūnė“, – sakė P.Priesolas.
Čekijos vyriausybė gegužę taip pat paskelbė, kad siekdama susidoroti su žmonėmis, „kurie nebėga nuo karo“, ji atmes visus, kurie pase neturės ES atvykimo spaudo. V.Dvorska ir P.Priesolas pastebėjo, kad ši taisyklė, atrodo, taikoma tik romų pabėgėliams – kitiems, kurie neturi antspaudo, siūlomi galimi būdai įrodyti, kad jie gyveno Ukrainoje, kai prasidėjo karas.
Be to, Čekijos vyriausybė pareiškė, kad nepriims prašymų suteikti laikinosios apsaugos statusą iš asmenų, kurie kreipėsi dėl apsaugos kitoje ES šalyje, net jei jie vėliau savo statusą panaikino. Europos Komisija teigia, šie pareiškimai neatitinka Europos teisės. Atsakydama į CNN klausimus EK teigė, kad ES valstybės narės negali atsisakyti suteikti statusą asmenims, kurie šiuo metu neturi apsaugos statuso kitoje ES valstybėje bei sakė, jog „atvykimo spaudo buvimas ar nebuvimas nėra svarbus“ šiame procese.
Paklaustas apie ES gairių ir Čekijos požiūrio neatitikimą, Vidaus reikalų ministerijos atstovas spaudai pakartojo, kad pagal Čekijos įstatymus asmenys, panaikinę apsaugos statusą kitoje ES šalyje, negali jo gauti Čekijoje.
Antiromiškos nuotaikos Čekijoje tokios didelės, kad tokiam elgesiui su žmonėmis labai mažai kas priešinasi.
P.Priesolos teigimu, visos iš pažiūros savavališkos taisyklės yra Čekijos vyriausybės strategijos, kuria siekiama atgrasyti žmones nuo prašymų išduoti vizą, dalis. Ministerija nurodė, kad prašymus nagrinėja „patyrę policijos pareigūnai, galintys aptikti pažeidimų per pokalbius“.
„Tačiau tai atspindi nuotaikas visuomenėje ir nenorą integruoti romų tautybės žmones – antiromiškos nuotaikos Čekijoje tokios didelės, kad tokiam elgesiui su žmonėmis labai mažai kas priešinasi“, – pridūrė P.Priesolas.
Pirma diena mokykloje
L.Baloh CNN pasakojo, kad, kaip ir kelios dešimtys kitų Prahos stovykloje esančių asmenų, ji norėtų likti Čekijoje ilgam, nes neturi namų, į kuriuos galėtų grįžti.
„Norėčiau, kad mano vaikai eitų į mokyklą. Norėčiau dirbti. Turėjau darbą Ukrainoje, dirbau valytoja restorane“, – sakė ji.
N.Hladikova nurodė, kad jos departamentas bando rasti ilgalaikį apgyvendinimą tiems žmonėms, kurie norėtų likti ir integruotis į Čekijos visuomenę. Tai procesas, kuriam reikia laiko ir daug kantrybės – dauguma stovyklos gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, o kultūriniai skirtumai išlieka.
„Kai kurias iš šių šeimų pažįstu nuo balandžio mėnesio ir matau, kaip stipriai jos patobulėjo, tai neįtikėtina. Ypač vaikai, jie tarsi kempinės, jie taip greitai sugeria naujus dalykus... bet to [pašaliniai] nemato“, – svarstė ji.
„Deja, yra daug žmonių, kurie čia net nepatenka. Jie sustabdomi traukinių stotyje ir išsiunčiami atgal į Ukrainą“, – pridūrė N.Hladikova, sakydama, kad kai kurie jos klientai romai buvo atstumti oficialiuose registracijos centruose ir pagalbos punktuose.
N.Hladikova tvirtai teigė, kad jos darbas yra padėti tokiems žmonėms kaip L.Baloh, kurie nori pasilikti ir integruotis, net jei kitos valdžios institucijos siekia, kad šeima kuo greičiau išvyktų iš šalies.
„Mes turime skirtingus tikslus ir skirtingą stilių. Aš čia esu tam, kad rūpinčiausi savo klientais, padedu jiems, kiek galiu. Bet valstybei tai brangu, jie nenori to daryti, tai tęsiasi jau seniai“, – sakė ji.
Dėl savo draugiško, nesivaržančio požiūrio N.Hladikova yra labai populiari stovykloje, kuriai vadovauja. Kai CNN čia lankėsi, vaikai vis prieidavo prie jos apkabinti, o vėliau, kai per kaitrų vidurdienio karštį prasidėjo vandens mūšis, ji juokėsi ir leido vaikams apipurkšti ją vandeniu.
L.Baloh vyresnioji dukra, 11-metė Hanna, pasakojo CNN, kad prieš atvykdama į Prahą ji niekada nebuvo ėjusi į mokyklą. Dabar ji eina beveik kasdien. Tą dieną per improvizuotą matematikos pamoką vienoje iš palapinių ji sprendė „72 + 9“ klausimą. Perkeldama aštuonias eiles spalvotų karoliukų į vieną pusę mergaitė akimirką „įstrigo“, nervingai žvelgdama į vieną iš savanorių mokytojų.
Paskui, šiek tiek padedama, ji sugalvojo atsakymą, o visi aplink ją šypsojosi jai šnabždant: „81.“