Kasmet rengiamo Gyvųjų žygio dalyviai ėjo maždaug tris kilometrus iš Aušvico į pagrindinę žmonių naikinimo vietą Birkenau mirties stovyklą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais dujų kamerose mirė daugiau kaip milijonas žmonių.
Eisenos dalyviai susirinko prie garsiųjų pagrindinių Aušvico vartų, kuriuos puošia liūdnai pagarsėjęs užrašas „Arbeit Macht Frei“(„Darbas išlaisvins“). Nuskambėjus tradiciniam iš avino rago pagamintam žydų ritualiniam instrumentui – šofaro ragui, minia žmonių tylomis pajudėjo iš pagrindinės Aušvico gatvės ir eidami išilgai bėgių, kuriais kažkada į stovyklą riedėjo žmonių pripildyti traukinių vagonai, per laukus pasiekė Birkenau.
Daugelis jų nešėsi nedideles medines lenteles su atminimo lentelėmis, kurias paliko ant geležinkelio bėgių.
Šiuo kasmetiniu žygiu siekiama ugdyti Izraelio jaunimo patriotiškus jausmus, skatinti juos ginti žydų valstybę. Dauguma eisenos dalyvių nešėsi Izraelio vėliavas.
Iš pradžių Aušvico stovykla buvo skirta Lenkijos politiniams kaliniams. Tačiau įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, stovykla buvo išplėsta, Birkenau buvo įrengtos dujų kameros ir krematoriumas. Iš viso stovykloje buvo sunaikinta beveik 1,1 mln. žmonių.
Aušvico-Birkenau stovykloje okupuotoje Lenkijoje taip pat mirė daugiau kaip 100 tūkst. ne žydų – lenkų, romų, sovietų karo belaisvių, homoseksualų ir su naciais kovojusių partizanų. Sovietų Raudonoji armija stovyklą išvadavo 1945 metais.