16.18 val. Turkija, kuri dar neišplatino oficialaus pareiškimo dėl popiežiaus Pranciškaus komentarų, išsikvietė Vatikano ambasadorių, kad pareikštų protestą dėl minimų įvykių apibūdinimo „genocidu“, sakė minėtas pareigūnas, pageidavęs likti anonimu.
Musulmoniška Turkija pripažįsta, kad nuo 1915 metų, kai Armėnija priklausė Osmanų imperijai, per susirėmimus su turkų kariais žuvo daugybė armėnų krikščionių, tačiau ji neigia, kad buvo išžudyti šimtai tūkstančių žmonių ir kad tai prilygsta genocidui.
Popiežius pavartojo žodį „genocidas“ apibūdindamas armėnų žudynes
Popiežius Pranciškus sekmadienį pavartojo žodį „genocidas“ apibūdindamas masines armėnų žudynes. Toks žingsnis veikiausiai smarkiai pakenks Šventojo Sosto diplomatiniams ryšiams su Turkija.
„Per pastarąjį šimtmetį mūsų žmonijos šeima išgyveno tris masines ir precedento neturinčias tragedijas“, – Šv. Petro bazilikoje per iškilmingas mišias, skirtas Osmanų imperijos turkų vykdytų armėnų žudynių šimtmečiui, sakė popiežius.
Pirmoji, kuri daugelio laikoma „pirmuoju XX amžiaus genocidu“, ištiko jūsų pačių armėnų tautą, – teigė jis.
„Pirmoji, kuri daugelio laikoma „pirmuoju XX amžiaus genocidu“, ištiko jūsų pačių armėnų tautą“, – teigė jis, cituodamas pareiškimą, kurį 2000 metais pasirašė Jonas Paulius II ir armėnų patriarchas.
Nors popiežius Pranciškus, apibūdindamas šias žudynes kaip genocidą, nenaudojo savų žodžių, tuo metu Jono Pauliaus II pavartotas genocido terminas sukėlė aštrią Turkijos reakciją, ir visų mylimo velionio popiežiaus pacitavimas dar kartą sudrums vandenį.
78 metų Katalikų Bažnyčios vadovas jautė spaudimą viešai pavartoti šį terminą apibūdinant šias žudynes, nors tai ir gali atstumti svarbią sąjungininkę kovoje su radikaliuoju islamu.
„Minime šimtmetį nuo šių tragiškų įvykių, šių didžiulių ir bejausmių skerdynių, kurių žiaurumą turėjo iškęsti jūsų protėviai“, – sakė Pranciškus.
Jis kalbėjo apie pareigą „pagerbti jų atminimą, nes išblėsus atminčiai, blogis leidžia žaizdoms supūliuoti“.
Nors daugelis istorikų vadina šias žudynes pirmuoju XX amžiaus genocidu, pati Turkija atkakliai neigia tokį kaltinimą.
Armėnai tvirtina, kad 1,5 mln. jų tautiečių buvo išžudyti 1915–1917 metais, byrant Osmanų imperijai. Ši Kaukazo tauta jau seniai siekia, kad tos žudynės būtų tarptautiniu mastu pripažintos genocidu.
Osmanų imperijos paveldėtoja Turkija atmeta tuos kaltinimus, argumentuodama, kad 300–500 tūkst. armėnų ir maždaug tiek pat turkų žuvo per civilinius neramumus, kai armėnai sukilo prieš savo valdytojus ir susivienijo su įsiveržusiomis Rusijos pajėgomis.
Daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų Prancūzija ir Rusija, yra pripažinusios šias žudynes genocidu.
2014 metais Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), tuomet ėjęs ministro pirmininko pareigas, pirmą kartą išreiškė apgailestavimą dėl šių masinių žudynių, bet Ankara dėl daugelio žmonių žūčių vis dar kaltina neramumus ir badą.
Popiežius Pranciškus pabrėžė ypatingą Armėnijos, kaip „pirmosios krikščioniškos tautos“, svarbą, teigdamas, kad 301 mūsų eros metais ji tapo pirmąja šalimi, paskelbusia krikščionybę valstybine religija.
Pranciškus teigė, kad kitus du XX amžiaus genocidus „vykdė nacizmas ir stalinizmas“.
„Pastaraisiais laikais būta ir kitų masinių žudynių tokių, kaip, pavyzdžiui, Kambodžoje, Ruandoje, Burundyje ir Bosnijoje. Atrodo, kad žmonija yra bejėgė pažaboti nekalto kraujo praliejimą“, – pridūrė jis.
Dauguma prieš šimtmetį nužudytų armėnų buvo krikščionys, ir nors tiesioginiai šių žudynių motyvai nebuvo religiniai, pontifikas palygino tų laikų armėnus su šiuolaikiniais krikščionių pabėgėliais, bėgančiais nuo kovotojų islamistų.
Jis dar kartą šiuos laikus pavadino „karo laikmečiu, trečiuoju pasauliniu karu, kuris vyksta palaipsniui“, ir priminė „prislopintą ir užmirštą verksmą“ tų žmonių, kurie buvo „nukirsdinti, nukryžiuoti, sudeginti gyvi ar priversti palikti savo tėvynę“.
Šiandien mes taip pat išgyvename tam tikrą genocidą, kurį skatina visuotinis ir kolektyvinis abejingumas, – teigė jis.
„Šiandien mes taip pat išgyvename tam tikrą genocidą, kurį skatina visuotinis ir kolektyvinis abejingumas“, – teigė jis.
Popiežiaus Pranciškaus žodžiai Šv. Petro bazilikoje nedelsiant sulaukė atsako ir paskatino Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovą Aramą I padėkoti popiežiui už tai, kad jis aiškiai pasmerkė šias žudynes ir priminė, kad „genocidas“ yra nusikaltimas žmoniškumui, reikalaujantis atitaisymo.
„Tarptautinė teisė aiškiai sako, kad genocido pasmerkimas, pripažinimas ir atitaisymas yra glaudžiai tarpusavyje susiję“, – sulaukdamas plojimų mišių pabaigoje anglų kalba sakė Aramas I.
Kalbėdamas tarsi politiniame susirinkime Aramas I pažymėjo, kad armėnų reikalas yra teisingumo reikalas ir kad teisingumas – tai Dievo dovana. „Taigi teisingumo pažeidimas yra nuodėmė Dievui“, – teigė jis.
Popiežiaus pareiškimas Stambulo gatvėse kėlė įvairią reakciją. Vieni žmonės sakė palaikantys tokį žingsnį, o kiti jam nepritarė.
„Nepritariu tam, kad žodį „genocidas“ vartotų didi religinė figūra, turinti daugybę pasekėjų, – sakė 25 metų Mucahitas Yucedalis. – Genocidas yra rimtas pareiškimas“.
Pranciškaus komentarai nuskambėjo labai reikšmingomis aplinkybėmis – savo pastabas apie armėnų tragediją jis ištarė Šv. Petro bazilikoje per armėnų mišias, skirtas šių žudynių šimtmečio minėjimui. Šiose pamaldose, be Kilikijos katolikoso Aramo I, dalyvavo kitas svarbiausias armėnų ortodoksų hierarchas – Patriarchas ir visų armėnų katolikosas Karekinas II, taip pat Kilikijos armėnų katalikų patriarchas Nersesas Bedrosas XIX, taip pat Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, sėdėjęs garbingoje bazilikos vietoje.
Per sekmadienio mišias Pranciškus taip pat pagerbė armėnų bendruomenę paskelbdamas viduramžių mistiką, teologą ir poetą šv. Grigalių Narekietį visuotinės Bažnyčios mokytoju. Šv. Grigalius iš Nareko, gimęs apie 950 ir mirusį apie 1005 metus, tapo 36 šventuoju, kuriam suteiktas toks titulas ir kuriuo yra pagerbiami tie, kurių raštai ir dvasinė bei bažnytinė patirtis didžiai pasitarnavo visuotinei Bažnyčiai.
Per mišias nuolat skambėjo tradicinė armenų muzika, o reikšmingais liturgijos momentais buvo atliekami graudūs himnai. Vaikai, apsirengę tautiškai drabužiais, įteikė dovanų prie altoriaus, kuris skendėjo smilkalų debesyje.
