Tai naujausias iš virtinės vis irzlesnių Ankaros ir Paryžiaus ginčų šiuo klausimu, padidinęs įtampą tarp dviejų NATO sąjungininkių.
„Prancūzija, kurią valdo ar veikiau kurios šiuo metu negali valdyti Emmanuelis Macronas, Libijoje buvo tik dėl savų interesų ir ambicijų, su destruktyviu požiūriu, visai kaip praeityje stūmė Afriką į nestabilumą su kolonialistiniu požiūriu ir kaip 2011 metais bombardavo Libiją, ir iš jos pasitraukė“, – žurnalistams Ankaroje sakė turkų užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Jis taip pat sakė, kad Prancūzija Libijoje veikia prieš NATO ir Rusijos naudai.
„Viena vertus, NATO mato Rusiją kaip grėsmę, bet kita vertus, NATO sąjungininkė Prancūzija veikia siekdama didinti Rusijos dalyvavimą ten“, – sakė jis.
E.Macronas pirmadienį apkaltino Turkiją „nusikalstama atsakomybe“ dėl jos dalyvavimo Libijos konflikte.
Įtampa tarp E.Macrono ir turkų prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pastaruosius metus augo, ypač po to, kai Prancūzijos lyderis pareiškė, jog NATO reakcijos į vienašališką Turkijos operaciją Šiaurės Sirijoje nebuvimas rodo, kad Aljansas patiria „smegenų mirtį“.
Naftos turtingą Libiją smurtas krečia nuo 2011 metų, kai šalyje per NATO remtą sukilimą buvo nuverstas ir vėliau nužudytas ilgametis diktatorius Muamaras Kadhafi.
Šalyje iki šiol aktyviai veikia genčių pajėgos, džihadistai ir samdiniai, dėl valdžios varžosi konkuruojančios administracijos ir pajėgos.
Libijos konfliktas vis labiau įtraukia užsienio valstybes ir kelia pavojų regiono stabilumui.
Turkija Libijos konflikte remia Jungtinių Tautų palaikomą Nacionalinės santarvės vyriausybę (NSV) Tripolyje. Ankaros karinė pagalba padėjo Tripolio pajėgoms iškovoti virtinę pergalių prieš sostinę puolančias šalies rytus kontroliuojančio maršalo Khalifos Haftaro pajėgas, remiamas Egipto, Rusijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.
Prancūzija, kaip įtaria kai kurie analitikai, irgi teikia pagalbą Kh.Haftarui, bet Paryžius tvirtina, kad šio konflikto atžvilgiu yra neutralus.