Valdančiosios kairiųjų ir dešiniųjų koalicijos bei opozicijai priklausančių žaliųjų parengta rezoliucija pavadinta „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, o ginčijamas žodis genocidas (Völkermord) figūruoja visame dokumento tekste.
Balsavimas Bundestage įvyks praėjus kiek daugiau nei metams po to, kai prezidentas Joachimas Gauckas tapo Vokietijos aukščiausio rango valstybės pareigūnu, kuris oficialiai pavartojo genocido terminą armėnų tragedijai įvardyti, sulaukdamas piktos reakcijos iš Turkijos.
Kiek keistai atrodo balsavimui pasirinktas laikas, turint galvoje, kad Vokietijai ir Europos Sąjungai reikalinga Turkijos pagalba siekiant pažaboti migrantų antplūdį, nors įtampą Berlyno ir Ankaros santykiuose kursto virtinė nesutarimų įvairiais klausimais, įskaitant žmogaus teises.
Ankaroje turkų premjeras Binali Yildirimas padidino spaudimą dėl šio balsavimo, pavadinęs jį „absurdišku“, ir perspėjo dėl pasekmių ryšiams su Vokietija, jei ta rezoliucija bus priimta.
„Šis balsavimas – absurdiškas. Istorija turėtų būti palikta istorikams“, – sakė B.Yildirimas ir pažymėjo, kad žmonių žūtys buvo „įprastas“ dalykas karo sąlygomis.
Perspėdamas dėl „neigiamo poveikio“ ryšiams tarp Ankaros ir Berlyno, jeigu ta rezoliucija būtų priimta, Turkijos premjeras pareiškė: „Tas tekstas mums neturi jokios reikšmės. Jis bus niekinis ir negaliojantis.“
Tačiau B.Yildirimas teigė, kad Turkija dėl to balsavimo neatšauks susitarimo su Europos Sąjunga, turinčio pažaboti migrantų antplūdį.
Armėnų genocidą yra pripažinusios daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų – Prancūzija ir Rusija.
„Pykdo kitos valstybės vadovą“
Turkija ir Armėnija seniai vaidijasi dėl Pirmojo pasaulinio karo laikų žudynių.
Armėnai tvirtina, kad iki 1,5 mln. jų tautiečių buvo išžudyti 1915–1917 metais, byrant Osmanų imperijai, ir siekia, kad šios žudynės tarptautiniu mastu būtų pripažintos genocidu.
Turkija ginčija tokią interpretaciją, sakydama, kad aukų skaičius yra išpūstas ir kad dauguma žuvusiųjų buvo pilietinio karo aukos. Pasak Ankaros, apie 300–500 tūkst. armėnų ir maždaug tiek pat turkų žuvo per pilietinius neramumus, kai armėnai sukilo prieš savo valdytojus osmanus.
Bundestago balsavimo išvakarėse Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas dienraščiui „Bild“ sakė: „Nebūtų teisinga nepavadinti genocidu armėnų genocido vien todėl, kad tai pykdo kitos valstybės vadovą.“
„Esu tikras, kad Bundestago politikai mato taip pat ir nebus įbauginti“, – pridūrė jis.
Kalbama apie istorinio teisingumo atkūrimą, tai yra visos tarptautinės bendrijos pareiga genocido aukų atminimui“, – savo ruožtu naujienų agentūrai AFP sakė Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Tigranas Balajanas.
Rezoliucijoje taip pat konstatuojama, kad „Vokietijos imperijai tenka dalis atsakomybės už tuos įvykius“
Jis pridūrė, kad šis pripažinimas yra “svarbus siekiant užkirsti kelią genocidui ateityje“.
Nuo praėjusių metų rengtoje rezoliucijoje žiaurumai prieš armėnus aiškiai įvardijami kaip genocidas. Dokumente rašoma: „Jų likimas yra masinio naikinimo, etninio valymo, išvarymo ir išties genocido, tokiu siaubingu būdu paženklinusių XX amžių, pavyzdys“.
„Vokietijos imperijai tenka dalis atsakomybės“
Rezoliucijoje taip pat konstatuojama, kad „Vokietijos imperijai tenka dalis atsakomybės už tuos įvykius“ – tai pernai, kai armėnai visame pasaulyje minėjo tų žudynių pradžios 100-ąsias metines, pažymėjo ir J.Gauckas.
Vokietija tuo laikotarpiu buvo Osmanų imperijos sąjungininkė ir buvo pasiuntusi karių, kurie dalyvavo vykdant armėnų deportacijas, sakė J. Gauckas.
Tačiau jau kitą dieną po šios J.Gaucko kalbos Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pasisakė prieš „genocido“ termino vartojimą, įspėjęs, kad „šios problemos suvedimas į žodį „genocidas“ nepadės įveikti tylos tarp turkų ir armėnų“.
Tai itin opus klausimas Vokietijoje, kurią su Ankara sieja ypatingi saitai, ypač dėl trijų milijonų šalyje gyvenančių etninių turkų bendruomenės, kurios daug narių atvyko čia pagal didžiulio masto „užsieniečių darbininkų“ programą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais.
Prieš numatytą balsavimą dėl rezoliucijos maždaug 1 000 žmonių šeštadienį dalyvavo protesto eitynėse, kurias surengė vietos turkų organizacijos.
Turkų organizacijos taip pat nusiuntė laiškus įstatymų leidėjams, ragindamos nerengti balsavimo ir įspėdamos apie tokio žingsnio pasekmes „taikiam vokiečių ir turkų sambūviui ne tik čia, bet ir Turkijoje“.
Tuo tarpu Vokietijoje gyvenantys kurdai pradėjo priešingą kampaniją ir užtvindė Bundestago deputatų elektroninio pašto dėžutes laiškais, kuriuose jie raginami nepasiduoti Turkijos spaudimui, pranešė nacionalinė naujienų agentūra DPA.
„Klaidingas kelias“
Balsavimas kursto aistras ir politinių partijų viduje.
Vyriausybės aukščiausio rango integracijos reikalų pareigūnė Aydan Oezoguz įspėjo, jog tai yra „klaidingas kelias“.
„Tie, kas galvoja, kad toks žingsnis automatiškai ves prie reabilitacijos Turkijoje, yra neteisūs. Šis balsavimas tik dar labiau atitolins to tikslo įgyvendinimą“, – sakė ji.
Tuo tarpu partijų lyderiai pareiškė nemanantys, kad šis balsavimas gali paveikti santykius su Turkija.
Nesiekiama Turkiją „pasodinti į teisiamųjų suolą“, dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ sakė Franzas Josefas Jungas, kuris yra krikščionių demokratų frakcijos parlamente pirmininko pavaduotojas.
„Neprašome Turkijos vyriausybės pripažinti savo kaltę dėl genocido, prašome pripažinti savo istorinę atsakomybę“, – sakė jis.
