Prieš pabėgdamas į Graikiją, C.Guvenas dirbo redaktoriumi „Nokta Magazine“ žurnale, aršiai kritikavusiame prezidentą R.T.Erdoganą ir, kaip sako pašnekovas, „nacionalistinę bei radikalią jo politiką“.
C.Guvenas prisimena, kad po to, kai ant jo vadovaujamo žurnalo viršelio pasirodė R.T.Erdogano karikatūra, prezidentas įsiuto ir asmeniškai grasino kalbėdamas per valstybinę televiziją.
2015-ųjų lapkričio 2 dieną į „Nokta Magazine“ redakciją įsiveržė policijos pareigūnai ir suėmė C.Guveną bei jo asistentą. „Man buvo pateikti kaltinimai teroristine propaganda, bandymu sukelti pilietinį karą ir bandymu nuversti vyriausybę“, – pasakojo buvęs redaktorius.
Pašnekovo teigimu, jis kalėjime praleido du mėnesius – C.Guveno byla pakliuvo pas gana liberalų teisėją, kuris redaktorių išteisino.
Vis dėlto po nepavykusio pučo pasikeitė daugybė teisėjų ir kitų teismų sistemos darbuotojų, todėl redaktoriui kaltinimus pateikė iš naujo. Tuomet C.Guvenas sužinojo, kad jo laukia 22,5 metų kalėjimo.
Kalėjime – dainos apie R.T.Erdoganą
Sulaikytas C.Guvenas buvo įkalintas Silivri kalėjime. „Tai – pats populiariausias kalėjimas Turkijoje. Jei esi išsilavinęs disidentas, režimas tave nusiųs į Silivri“, – pasakojo C.Guvenas ir pridūrė kalėjęs kartu su kitais žurnalistais, akademikais, gydytojais, verslininkais, teisėjais, policininkais ir menininkais.
„Kameroje buvau vienas, pirmą mėnesį man apskritai neleido su niekuo susitikti. Antrą mėnesį du kartus per savaitę galėdavau susitikti su savo asistentu Muratu, bet tik valandai“, – nelinksmais prisiminimais dalijosi redaktorius.
C.Guvenas: „Čia buvo kanalizacijos vamzdis, per kurį galėjau susikalbėti su kitais kaliniais. Tačiau labai trumpai – kvapas buvo siaubingas.“
C.Guvenas pasakoja negalėjęs kalbėtis su aplinkiniais, todėl jautėsi „siaubingai vienišas“. „Čia buvo kanalizacijos vamzdis, per kurį galėjau susikalbėti su kitais kaliniais. Tačiau labai trumpai – kvapas buvo siaubingas“, – tikino pašnekovas.
Jis prisimena, kad kalėjimo sargybiniai neturėjo vardų, jie visiškai nekalbėjo su kaliniais – net neatsakydavo į klausimus. Dėl menkiausių smulkmenų kaliniai turėdavo rašyti laiškus kalėjimo valdžiai. „Turi parašyti laišką, jei sergi ar nori nusikirpti plaukus“, – 15min pasakojo C.Guvenas.
„Jei neturi pinigų, gyvenimas kalėjime labai sunkus, nes turi pirkti viską – tualetinį popierių, muilą, maistą, susimokėti už elektrą ar vandenį... Jie duodavo šiek tiek maisto, tačiau jo neužtekdavo“, – teigė pašnekovas.
Du mėnesius kalėjime praleidęs vyras tikina pats nesusidūręs su smurtu, tačiau girdėjo, kad po nepavykusio perversmo kankinimai, įskaitant lytinę prievartą, tapo labai dažni.
„Mus versdavo klausytis dainų apie Erdoganą. Manau, taip jie siuntė žinutę, kad mus įkalino Erdoganas, o ne teisėjai“, – prisimena redaktorius.
Režimo tikslas – savicenzūra
Kol C.Guvenas dienas leido už grotų, režimas privertė sunerimti ir jo šeimos narius. „Nejaučiau pavojaus, tačiau matydavau aplink namus vaikštančius įtartinus žmones. Kai sutikdavau juos gatvėje, jie žiūrėdavo man tiesiai į akis. Manau, kad tai buvo civilių policija“, – prisimena C.Guveno žmona Tubka.
Grįžęs į laisvę redaktorius tęsė darbą „Nokta Magazine“ žurnale. „Nesijaučiau laisvas, visada žinojau, kad mane gali vėl suimti. Manau, režimas būtent to ir siekė – savicenzūros“, – svarsto iš Turkijos pabėgęs redaktorius.
C.Guvenas: „Nesijaučiau laisvas, visada žinojau, kad mane gali vėl suimti. Manau, režimas būtent to ir siekė – savicenzūros.“
Nuo jo išlaisvinimo praėjus vos pusmečiui, Turkijoje bandyta įvykdyti karinį perversmą. Tuomet R.T.Erdogano režimas pradėjo masinį neva su pučo organizavimu susijusių asmenų įkalinimą.
C.Guvenas pasakoja gyvenęs maždaug 30 minučių kelio nuo Stambule esančio Bosforo tilto, todėl lemtingą naktį viską matė iš arti.
„Viskas atrodė taip keistai, todėl supratau, kad perversmas – netikras. Jis priminė Vidurio Rytų saugumo tarnybų operacijas. Nenustebčiau, kad pučą suorganizavo pats Erdoganas ir geriausi jo draugai iš „Musulmonų brolijos“ organizacijos“, – spėlioja redaktorius.
Kalėjimo ragavęs C.Guvenas po pučo pasislėpė, o pareigūnai jo namuose atliko tris kratas. Nenorėję ar nespėję pasislėpti žurnalistai buvo suimti, todėl redaktorius nusprendė pabėgti iš šalies.
„Turėjau du pasirinkimo variantus – 22,5 metų kalėjimo arba pabėgimą. Pasirinkau laisvę. Palikau viską – karjerą, draugus, šeimą ir savo nuostabią šalį“, – 15min guodėsi C.Guvenas.
Pabėgėlio duona
Nesaugiai tėvynėje pasijutusiam C.Guvenui draugai surado kontrabandininką, padėjusį jam ir jo šeimos nariams atvykti į pasienyje su Graikija esantį Edirnės miestą.
C.Guvenas: „Kai dirbau „Nokta Magazine“, rašiau apie migrantus, o vėliau pats stovėjau eilėje prie maisto davinio pabėgėlių stovykloje. Tai – labai blogas jausmas.“
Iš čia jis į Graikijos teritoriją pateko valtimi. Pirmas keturias dienas jis praleido policijos nuovadoje, dar 14 – pabėgėlių stovykloje.
„Kai dirbau „Nokta Magazine“, rašiau apie migrantus, o vėliau pats stovėjau eilėje prie maisto davinio pabėgėlių stovykloje. Tai – labai blogas jausmas.
Dažnai jaučiuosi kaltas, kad mano šeima turi gyventi tokiomis sąlygomis. Visi žmonės šioje stovykloje yra iš skirtingų šalių, tačiau visi bėga nuo diktatorių. Būti pabėgėliu – sunku, tačiau verta. Dėl laisvės“, – teigė C.Guvenas.
Buvęs redaktorius tikisi, kad Graikija, būdama demokratiška šalimi, sugebės užtikrinti jo saugumą. Iš Turkijos pabėgęs pašnekovas negaili pagyrų už tai, kaip graikai priima ir elgiasi su pabėgėliais. Vis dėlto jis pripažino, kad pabėgėlio gyvenimas nėra lengvas net svetingoje Graikijoje.
„Iš mano gyvenimo Turkijoje nieko neliko. Bandau susikurti naują gyvenimą nuo nulio, tai nelengva, ypač – ekonomiškai“, – 15min sakė C.Guvenas.
Paklaustas apie žodžio laisvės Turkijoje ateitį, pašnekovas nebuvo nusiteikęs optimistiškai. „Turkijos žiniasklaida nebus laisva tol, kol Erdoganas, kaip ir kiti diktatoriai, pamina visas vertybes. Vienintelė Turkijos žiniasklaidos viltis – demokratija šalyje. Tačiau vargu ar tai nutiks greitu metu“, – spėliojo buvęs redaktorius.
C.Guvenas pasakojo, kad šimtai jo kolegų prarado darbus, kadangi R.T.Erdogano režimas uždarė 160 žiniasklaidos priemonių, įkalino mažiausiai 200 žurnalistų. Tiesa, Turkijos vyriausybė tokius kaltinimus griežtai neigia ir sako, kad šiuo metu šalies kalėjimuose yra vos keletas žiniasklaidos atstovų.
„Gyvenimas išmokė mane vieno dalyko: jei kas nors šalyje bando užgniaužti žodžio laisvę, visa tauta turi tam priešintis. Jei diktatoriai sėkmingai žengs pirmą žingsnį, jie niekada nesustos“, – teigė pašnekovas.
