„Devintajame dešimtmetyje mes išvykome be galimybės sugrįžti, nes tai buvo labai sunku, beveik neįmanoma. Tačiau mes apie tai svajojome, nes norime gyventi čia“, – pasakoja S.Bozdemir.
Elbegendžio kaimo vadovas Azizas Demiras į savo vaikystės vietas sugrįžo po Šveicarijoje praleistų 23 metų.
Krikščionių asirų bendruomenė, kurią šiuo metu sudaro ne daugiau kaip keli tūkstančiai žmonių, dėl emigracijos ypatingai sumažėjo po Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m., žlugus daugiatautei Osmanų imperijai.
Elbegendžio kaimo vadovas Azizas Demiras į savo vaikystės vietas sugrįžo po Šveicarijoje praleistų 23 metų. Jis iki šiol pamena kruvinus mūšius tarp Turkijos kariuomenės ir kurdų separatistų XX a. devintajame dešimtmetyje, po kurių kaimas buvo beveik sugriautas.
„Tuo metu regione buvo nužudyta apie 50 – 60 krikščionių. Norėjome išlikti neutralūs, bet to padaryti buvo neįmanoma. Mes išvykome“, – prisimena A.Demiras ir priduria: „Tačiau dabar norime grįžti tam, kad išsaugotume savo religiją ir kultūrą“.
Per pastaruosius kelis metus Elbendžyje iškilo 17 naujų namų, kuriose apsigyveno grįžusių krikščionių šeimos. Prasidėjus taikos deryboms tarp Ankaros ir kurdų sukilėlių bei sužibus vilčiai dėl taikos Turkijos pietryčiuose, šimtai asirų yra taip pat pasiryžę pasekti jų pėdomis ir grįžti.
Masinis krikščionių išvykimas iš Turkijos įvyko 1923 m., kuomet su Graikija buvo sudaryta sutartis dėl gyventojų apsikeitimo. Nemažai Turkijos krikščionių tuo metu išvyko į Graikiją, o pastarojoje šalyje gyvenę musulmonai buvo išsiųsti Turkiją.
Ši tendencija dar labiau sustiprėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje Turkiją krečiant neramumams ir 1974 m. šaliai įsiveržus į graikų stačiatikių gyventojų daugumą turintį Kiprą.
Šiuo metu apie 76 mln. gyventojų turinčioje Turkijoje gyvena daugiau negu 80 tūkstančių krikščionių – krikščionių armėnų ir asirų, Romos katalikų, graikų stačiatikių ir chaldėjų katalikų.
Apie 20 tūkstančių Turkijos krikščionių yra asirai, kurie kalba viena iš seniausių pasaulio kalbų.
Apie 20 tūkstančių Turkijos krikščionių yra asirai, kurie kalba viena iš seniausių pasaulio kalbų. Nemažai asirų priklauso Sirijos stačiatikių bažnyčiai, įkurtai Bizantijos imperijos laikais, 450 m.
Nors Turkijos valdančioji „Teisingumo ir plėtros partija“ save vaizduoja kaip visų šalies religijų gynėją, tačiau krikščionių bendruomenės iki šiol nėra gavusios teisinio mažumų statuso. Be to, šalies krikščionys taip pat nori, kad būtų pripažintos Osmanų imperijos pajėgų vykdytos žudynės 1915 m.
„Šiandien mes vis dar negalime statyti bažnyčios Turkijoje, ir tai – gėda“, – teigia vietos krikščionis Ayhanas Gurkanas.
Šalyje esančios senovinės Sirijos stačiatikių bažnyčios remontuojamos naudojant vietos bendruomenės surinktus pinigus. Paramos Turkijos krikščionių bendruomenės kultūros paveldo saugojimui neskiria nei šalies valdžia, nei Europos Sąjunga.
