Ambasadorė A.Yamancan pažymi, kad 270 gyvybių nusinešę bandymas nuversti šalies lyderį Recepą Tayyipą Erdoganą buvo rengiamas ne tik valdžią perimti siekusių karinių pajėgų narių, bet ir remiamas jėgų iš išorės.
Ambasadorės A.Yamancan interviu 15min pateikė Turkijos valdžios poziciją ir papasakojo apie Turkijos visuomenę ištikusį sukrėtimą bei jo poveikį narystei NATO ir bendradarbiavimui su ES.
– Pradėkime pokalbį nuo oficialios Turkijos valdžios pozicijos. Kas nutiko tą liepos 15-osios naktį, kai dalis Turkijos karinių pajėgų pabandė surengti perversmą ir nuversti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą?
– Perversmas vyko ne prieš prezidentą, bet prieš visas valdžios institucijas, kurių dalis yra ir prezidentas. Turėtume sakyti, kad perversmas vyko prieš išrinktą valdžią.
Taigi, kas nutiko tą naktį? Buvo taip netikėta išgirsti, kad Stambulo gatvėse rieda tankai. Akimirką pamaniau, kad tai pokštas. Pastarąjį kartą, kaip jūs rašėte savo straipsnyje, perversmas įvyko 1997 metais, kai buvo nuverstas premjeras Erbakanas, bet tada nebuvo jokių tankų, viskas vyko derybų kabinetuose būdu. Tai nebuvo perversmas, kurį jaustų visi žmonės.
Tankus Turkijos žmonės gatvėje matė 1980-aisiais, kai man pačiai buvo tik keturiolika metų. Tuomet politinė situacija buvo visai kitokia, tvyrojo anarchija, nebuvo politinio stabilumo, o partijos nesugebėjo susitarti dėl daugumos vyriausybėje. Žmonės tada perversmą suprato kaip grįžimą prie stabilios aplinkos.
O dabar, XXI amžiuje, niekas nesitikėjo tokių dalykų. Taip, mes nesame tobula valstybė, bet ar apskritai yra tobulų valstybių? Demokratiškuose rinkimuose valdančioji partija gavo daugiau nei 50 procentų rinkėjų palaikymą, dalyvavo daugiau nei 80 procentų rinkėjų. Prezidentas išrinktas pirmą kartą ir jis gavo 52 procentų palaikymą. Tad teisėtumo klausimo nėra.
Būtent tai labiausiai ir nustebino, kad mūsų pačių karinių pajėgų dalis bombardavo parlamento pastatą, žvalgybos būstinę, specialių pajėgų būstinę. Tai juk nėra mūsų priešas! Žuvo mūsų žmonės, daugybė sužeistų… Ką turėtume daryti dabar? Sulaikyti išdavikus ir pradėti kurti stabilesnę, labiau subalansuotą sistemą be tokių grėsmių.
– O kokie šių perversmininkų motyvai?
– Gauti valdžią. Valdyti Turkiją. Jiems nepatiko, kaip vyriausybė ir prezidentas valdo šalį ir jie bandė perimti vadžias į savo rankas, bet tai nėra tinkamas būdas demokratijoje. Jums gali patikti ar nepatikti prezidentas, vyriausybė, bet turite keisti juos rinkimų būdu.
Girdime daug gandų apie galimą įsikišimą iš kitų šalių, bet neaišku, ar tai tiesa. Perversmo organizatoriai planavo pradėti veikti šeštadienį, trečią valandą ryto, kad užkluptų visus nepasiruošusius, bet jie sužinojo, kad žvalgyba turi įtarimų, ir nusprendė paankstinti veiksmus, tad viskas prasidėjo penktadienį, apie devintą valandą vakaro.
– Keli Turkijos valdžios pareigūnai atvirai prabilo, kad perversmą galėjo organizuoti išorės jėgos…
– Taip, mes esame strategiškai svarbioje vietoje. Mes keliuose frontuose kaunamės su teroristais. Yra PKK judėjimas, ultrakairieji radikalai, islamistai, „Islamo valstybė“ rengė išpuolius Turkijoje …
Būtent tai labiausiai ir nustebino, kad mūsų pačių karinių pajėgų dalis bombardavo parlamento pastatą, žvalgybos būstinę, specialių pajėgų būstinę. Tai juk nėra mūsų priešas! Žuvo mūsų žmonės, daugybė sužeistų.
Esame tokioje svarbioje vietoje, kad išorės jėgos tikrai nori paveikti Turkiją, kaip ji turėtų elgtis tam tikruose procesuose. Bet dar anksti apie tai kalbėti…
Svarbiausia pabrėžti, kad perversme dalyvavo tik menka dalis karinių pajėgų. Žinoma, liūdina tai, kad prisijungė karinių oro pajėgų kariai, matėme pakeltus F-16 naikintuvus, tačiau sukilimo židiniais buvo paverstas tik Stambulas ir Ankara.
Įdomu pastebėti tai, kad perversmo organizatoriai veikė per socialinius tinklus ir naujausias komunikacijos priemones ir ten pat gavo atsaką.
Matėme kaip prezidentas, kuris vos išsigelbėjo iš reido viešbutyje, kuriame buvo apsistojęs Marmaryje, kreipėsi į tautą, savo žmones per „FaceTime“ programėlę, prašė jų išeiti į aikštes, atsinešti Turkijos vėliavas. Ir žmonės išėjo į gatves. Patys matėte tuos vaizdus, kai žmonės priešinosi, statė barikadas, bandė stabdyti tankus statybose naudojama technika. Būtent tada perversmo sukėlėjai suprato, kad jiems nepavyks, ir pradėjo trauktis.
Sulaikytų organizatorių liudijimai dabar leidžia teigti, kad jie naudojosi žmonių nacionaliniais jausmais, aiškino, kad gelbėja šalį, kad nori išlaikyti Atatiurko vertybes. Kai kurie žmonės buvo suklaidinti ir prisijungė. Aišku, kad vienas iš šio perversmo sumanytojų yra JAV gyvenantis Fethullah Gulenas.
– Ar Turkijos dalyvavimą NATO ir kitose karinės operacijose, kovoje prieš terorizmą, sienos su pilietinio karo krečiama Sirija apsaugoje paveiks tai, kad dalis karinių pajėgų atstovų dabar sulaikyti?
– Mūsų armija tikrai didelė. Nesu tikra dėl konkrečių skaičių, tačiau tik labai nedidelė dalis, keli procentai karių dalyvavo tos nakties veiksmuose. Daugelis šių karių tiesiog buvo suklaidinti. Kai jų paklausdavo, kodėl jie yra gatvėse, jie teigdavo, kad buvo sukviesti dėl teroro pavojaus, kitiems buvo aiškinama, kad tai karinės pratybos.
Kariai negali uždavinėti klausimų ir klausti, kodėl mes tai darome, tad dalis jų tiesiog pakluso karininkų įsakymams. Turbūt labiausiai žmones išgąsdino karinių oro pajėgų dalyvavimas. Sakoma, kad karinių oro pajėgų vadas galėjo vadovauti šiam perversmui, tačiau tai tėra gandai. Savo liudijime jis paneigė tokius kaltinimus.
Artimiausiu metu prezidentas Erdoganas rengs karinių pajėgų vadų susitikimą, kuris tradiciškai vyksta rugpjūčio 30 dieną, bet gali būti paankstinamas, ir gali būti tam tikrų pertvarkų. Svarbu pasitikėti institucijomis, kad žmonės pasitikėtų policija, kariuomene.
Vienas iš perversmo skausmingiausių rezultatų yra būtent tai, kad žmonės prarado pasitikėjimą karinėmis pajėgomis. Vienas specialiųjų pajėgų atstovas, kuris gynė tiltą Stambule, televizijos eteryje viešai apsiverkė, teigdamas, kad negalėjo patikėti, jog jo draugai, su kuriais kartu kovėsi, ims žudyti savo šalies žmones. Kartais girdime apie susiskaldymą Turkijos visuomenėje, tačiau matome, kad kai kyla pavojus demokratijai, žmonės gali susivienyti, vieningą poziciją išreiškė ir valdančiosios bei opozicijos partijos, pasirašę bendrą deklaraciją po perversmo.
– Minėjote, kad perversmą organizavo karinių pajėgų dalis. Kodėl po to iš darbo buvo atleidžiami teisėjai, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, laikinai suspenduoti ir tikrinami švietimo sistemos darbuotojai?
– Turkijos valdžia pabrėžė, kad yra daug įrodymų, jog už šio perversmo stovi žmogus (aut. – F.Gulenas), kuris šiuo metu gyvena JAV. Jau girdime liudijimus, kurie patvirtina šiuos teiginius.
Vienas iš karių pasakojo, kad jis kilęs iš nepasiturinčios šeimos ir šio gulenistų judėjimo nariai jam suteikė stipendiją. Be to, jam laikant egzaminus, buvo iš anksto duoti klausimai, kad jis puikiai pasirodytų ir galėtų gauti geras pareigas.
Šis perversmas nėra grupelės karių sumanymas, už jo stovi didesnis protas. Ir šis protas turi savo mokyklas, ryšius. Viena mano draugė Lietuvoje stebėjosi, kad tiek daug žmonių įtariami organizavę sąmokslą, tačiau aš jai priminiau, kad tai yra keliasdešimt tūkstančių 80 milijonų šalyje. Jie yra gerai organizuoti ir, tarkime, Turkijos valdžia galėjo sužinoti, kas įsitraukę į šį sąmokslą, nes buvo sudarytas sąrašas, kokie žmonės turėjo užimti kokias pareigas po sėkmingo perversmo.
Valstybės išdavystė yra baisus nusikaltimas ir žmonės reikalauja atsako, tad valdžia negali nereaguoti. Turime palaukti, kol aistros aprims. Esu tikra, kad politinė branda paims viršų.
Vieniems buvo numatytas „Turkish Airlines“ vadovo postas, kitiems miesto vadovų postai… Norėčiau pabrėžti, kad minėtas švietimo darbuotojų suspendavimas nereiškia, kad žmonės negalės grįžti į savo darbą. Tiesiog šiuo metu turime nepaprastąją padėtį, kuri paskelbta trims mėnesiams ir gali būti pratęsta, tad privalome kuo greičiau suvaldyti situaciją. Šis išpuolis buvo nemaža trauma Turkijos visuomenei ir tai, kad žmonės išėjo į gatves, padeda ją išgydyti.
– Turkijos premjero pavaduotojas Numanas Kurtulmusas paskelbė, kad kol Turkijoje bus įvesta nepaprastoji padėtis, šalyje bus suspenduota Europos žmogaus teisių konvencija. Kaip tai paveiks Turkijos visuomenės gyvenimą? Ar atsilieps turistams? Ir kaip reikėtų vertinti kalbas apie mirties bausmė sugrąžinimą – tai oficiali Turkijos valdžios pozicija?
– Jei kalbate apie mirties bausmę, leiskite man paaiškinti logiką. Žmonės buvo pakviesti į gatves tam, kad apgintų demokratiją. Jie išėjo ir į juos buvo šaudoma, ant jų važiavo tankai, tad buvo daugybė skausmingų, baisių scenų.
Televizijos ekrane matėme vaizdus, kaip žmonės plikomis rankomis bando stabdyti tankus, kaip Cervanteso Don Kichotas, eidamas prieš vėjo malūnus. Jų artimieji dabar gali sakyti, kad tie žmonės gynė demokratiją, bet buvo brutaliai nužudyti, jie nori keršto. Kaip politikai dabar gali sakyti, kad jie nieko negali padaryti?
– Bet ar politikai turėtų pasiduoti emocijoms ir keršto troškimui, pamiršdami tarptautinius įsipareigojimus, teisėtumą?
– Jie nesako, kad norime keršto. Premjeras netgi paragino elgtis būtent ne keršto dvasioje. Turime sulaukti ilgo tyrimo rezultatų ir atmosfera tuo metu gali būti kitokia. Mirties bausmė Turkijoje uždrausta nuo 1999 metų, mes esame pasirašę konvenciją ir jos laikomės. Valstybės išdavystė yra baisus nusikaltimas ir žmonės reikalauja atsako, tad valdžia negali nereaguoti. Turime palaukti, kol aistros aprims. Esu tikra, kad politinė branda paims viršų.
– Vokietijos kanclerės Angelos Merkel atstovas spaudai Steffenas Seibertas teigė, kad jei Turkija toliau žengs šiuo keliu, grąžins mirties bausmę, jos šansai tapti Europos Sąjungos nare bus prarasti. Ar po Jungtinės Karalystės pasitraukimo Turkija vis dar išsaugojo interesą tapti sąjungos nare?
– Žinoma. Galbūt aš turėčiau pabrėžti, kad mes esame Europos dalis ir norime ateityje ja būti. Turkija yra penkiolikta-šešiolikta didžiausia pasaulio ekonomika, esame strategiškai itin svarbioje vietoje. Esame 99 procentų musulmonų valstybė, tuo pat metu ir sekuliari bei demokratinė valstybė regione, kuriame daug neramių kaimyninių valstybių.
Turkai yra labai emocingi žmonės, mes tuo pasižymime, ir kai mūsų šalies prezidentas priverstas bėgti ir vos išvengia suėmimo bei mirties, kai parlamentas bombarduojamas, virš miesto skraido naikintuvai, žūva žmonės, mes negalime nereaguoti. Situacija tokia, lyg ką tik per plauką išvengtumėte avarijos ir vis dar jaustumėte šoką, o kažkas jums sakytų, kad turėtumėte reaguoti ramiai.
Manau, kad Turkijai dabar reikia šiek tiek empatijos. Be to, turėtume nepamiršti, kad, nepaisant to, kad yra kritikuotinų dalykų politiniame gyvenime, pasaulyje neatrasite teisingos karinės diktatūros. Galime džiaugtis, kad politinė branda Turkijoje tokia, kad tai suprato ir žmonės, kurie išėjo į gatves. Jie net nebūtinai turėjo būti valdžios rėmėjai, jie tiesiog rūpinosi valstybe, jos santvarka.
– Kalbėjome apie pono Guleno įtaką šiame perversme. Ar Turkija kels klausimą dėl gulenistų mokyklų kitose valstybėse? Tarkime, Lietuvoje taip pat yra „Vilnius International Meridian School“ mokykla, kuri priskiriama F.Guleno įtakai.
– Turkija jau kreipėsi į JAV dėl pono Guleno ekstradicijos. Matysime, kaip viskas klostysis toliau. Žinome, kad yra mokyklų, kurios įsikūrusios ir ne tik Turkijoje, bet kol kas vyksta tyrimas ir negaliu to komentuoti šiuo metu.
– Rugpjūčio pradžioje prezidentas Erdoganas susitiks su Vladimiru Putinu. Gal turite informacijos, apie ką bus kalbamasi?
– Jie susitiks platesniame G-20 valstybių susitikime Kinijoje. Negaliu jums pasakyti, kokie klausimai bus aptariami. Po Rusijos karo lėktuvo numušimo situacija buvo įtempta ir ji pasikeitė po mūsų prezidento laiško Vladimirui Putinui.
Turkija atsiprašė ir pabrėžė, kad šis konfliktas neprisideda prie dvišalių santykių progreso. Su Rusija mus sieja ekonominiai ryšiai, kasmet atvyksta daugybė rusų turistų. Taip pat santykiai gerinami ir su Izraeliu, su kuriuo turėjome gerus santykius, bet jie pablogėjo po incidento, kai reido laive metu 10 turkų buvo nužudyti.
– Prabilote apie turizmo sektorių. Ar galėtumėte užtikrinti neramumų šalyje išsigandusius lietuvius, kad Turkija išlieka saugia atostogų kryptimi?
– Kas galėtų juos kaltinti, daugelis Turkijoje buvo nusigandę… Bet aš bendravau su lietuvių bendruomenės Turkijoje lydere ir ji patikino, kad pajūrio kurortuose vyksta kasdienis gyvenimas.
Mano draugai Antalijoje, Bodrume taip pat patvirtino, kad jie nejautė šalyje vykusių neramumų. Turistams tiesiog patariama likti turistiniuose taškuose, palaikyti kontaktus su turizmo agentūromis. Teko bendrauti su „Turkish Airlines“ atstovais ir jie patikino, kad labai nedaug žmonių atšaukė savo atostogas.
– Ar Turkija pajėgs vykdyti savo įsipareigojimus Europos Sąjungai dėl migrantų krizės? Ar neramumai karinėse pajėgose nesusilpnins sienos su Sirija apsaugos?
– Turkija būtent tai bando ir padaryti. Dabar, kai suvaldyta situacija, galime grįžti prie kasdienių darbų. Žinote, nepaprastoji padėtis paliečia politines struktūras, o ne karines. Su žmonių pagalba, su teisėsaugos parama viskas greitai grįš į savo vėžes.
Ar įsivaizduojate, kas būtų įvykę, jei šalyje būtų įvesta karinė diktatūra? Kaip Europos Sąjungai tektų bendrauti su tokiais vadovais? Tai būtų sužlugdę ir bendrus įsipareigojimus, ir kitus projektus. Grįžti atgal prie kasdienių darbų – tai, ko dabar nori visa Turkija.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie mano, jog Turkijos žmonės išties apgynė demokratinę valdžią, bet dabar ši valdžia imasi priemonių, kurių tikrai negalima pavadinti demokratiškomis, vykdomi plataus masto persekiojimai ir susidorojimai? Ar Turkija dar žengia demokratijos keliu?
– Demokratijos keliu nežengtume, jei šis perversmas būtų pavykęs. Norėčiau, kad žmonės tai prisimintų. Šie veiksmai yra demokratiškai rinktos valdžios. Dauguma žmonių yra tiesiog suspenduoti ir tikrinami, nes valstybei priešiškas judėjimas savo dalių turėjo daug kur, tačiau tikiu, kad vėliau jie grįš į savo darbus.
Šio judėjimo įtaka tęsėsi ilgai ir jis yra pavojingai išsikerojęs įvairiais ryšiais. Jei matote abi medalio puses, suprantate valdžios susirūpinimą. Reikia reaguoti į šį perversmą, nes tai yra valstybės išlikimo klausimas. Žiūrint iš šalies statistika atrodo įspūdinga, kalbama apie represijas, bet visa tai kitaip mato Turkijos žmonės, kurie nukentėjo nuo šio proceso. Prisiminkite, kokia sukrėsta buvo Amerika po rugsėjo 11-osios. Kad ir kas padarė tai mūsų šaliai, jie privalo būti surasti ir nubausti, kad tai nepasikartotų – tokią žinią privalome siųsti.