– Ar jus nustebino mėginimas Turkijoje įvykdyti perversmą?
– Man, kaip ir turbūt didelei visuomenės daliai, mėginimas surengti perversmą, buvo labai netikėtas, nes kariuomenė ir vyriausybė iki tol puikiai sutardavo beveik visais klausimais. Visiems taip buvo didelis netikėtumas.
– Tad kaip paaiškintumėte, kodėl tai įvyko?
– Šis įvykis labai gerai atspindi Turkijos esmę. Šalies politikoje ir visuomeniniame gyvenime nėra jokio stabilumo, tad gali nutikti bet kas.
– Ką manote apie tai, kas prasidėjo dabar?
– Nerimą kelia tai, kad susidūrė dvi blogio jėgos. Taip, noriu pasakyti, kad blogos yra abi pusės. Viena – sąmokslą organizavę kariškiai, o kita – dabartinė politinė valdžia, kurios taip pat nepavadinsi demokratijos šalininke. Šių dviejų jėgų susidūrimas nepadės šalyje įtvirtinti demokratijos, todėl esame labai sunerimę.
Taip, parlamentinę sistemą išsaugojome, tačiau tai nereiškia, kad išsaugojome demokratinę sistemą, nes Erdoganas naudojasi proga primesti savo politiką, įgyvendinti savo asmeninius plataus užmojo siekius ir įtvirtinti islamišką režimą.
– Šalyje vis didėja susiskaidymas. Ar nemanote, kad tai gali sukelti pilietinį karą?
– Nemanau, nes šį kartą demokratinė opozicija neišėjo į gatves. Opozicijos šalininkai tiesiog nenori kovoti su šiais žmonėmis. Kai prieš trejus metus visi drauge protestavome, kad apsaugotume Gezi parką, buvome labai taikingi. Taikūs išlikome nepaisant to, kad policija ir kariuomenė nužudė 10 ir sužalojo 10 000 protestuotojų.
– Kas tie tūkstančiai žmonių, kuriuos valdžia suėmė po nepavykusio perversmo?
– Erdoganui tai yra proga susidoroti su visais oponentais, nes jis negali pakęsti kritikos. Per dieną buvo suimta 10 000 žmonių; 2 745 teisėjai ir prokurorai buvo atleisti – ar galite tuo patikėti? Ar gali būti, kad jie visi dalyvavo sąmoksle? Ne, tai neįmanoma. Jis tiesiog rado tinkamą pretekstą. Tai tik pirmas žingsnis, antrasis bus žengtas vėliau.
– O koks bus antrasis žingsnis?
– Socialinėje žiniasklaidoje Erdogano šalininkai jau aptarinėja, kokius žurnalistus reikėtų suimti – daugiausiai kalbama apie Fethullah Güleną remiančius ir konservatyviojo islamo idėjomis besivadovaujančius žurnalistus arba liberalius kairiosios pakraipos žurnalistus. Tad toliau represijos gali būti nukreiptos prieš visus kairiuosius valdžios kritikus, kairiąsias studentus organizacijas ir žmogaus teisių organizacijas. Kol kas jų neliečia, tačiau būtent jie gali būti kitas taikinys.
– Ar jūs, kaip nepriklausomo kairiosios pakraipos laikraščio „BirGün“ autorius, jaučiate asmeninę grėsmę?
– Tokie kaip aš, kurie gina žmogaus teises ir kurie aktyviai dalyvauja kasdienėje politikoje, nuo Turkijos valdžios gali nukentėti bet kada. Tai galėjo įvykti vakar ar užvakar, tai gali įvykti ryt ar poryt. Kai gyveni Turkijoje, geriau apie tai negalvoti ir nespėlioti, nes tai, deja, šios šalies kasdienybė. Jie tikrai neleidžia niekam atsipalaiduoti. Niekad neapleidžia baimės ir pavojaus jausmas, tačiau prie to priprantama. Ir už savo principus reikia kovoti toliau.
– Esate socialinių iniciatyvų organizacijos TAKSAV steigėjas, buvote Žmogaus teisių draugijos narys, be to, priklausote PEN centrui. Kaip dabartiniai procesai veikia jūsų pasiryžimą ginti žodžio laisvę ir žmogaus teises?
– Aš nesustosiu – apie tai šiomis dienomis kalbėjau su tarptautinės žiniasklaidos atstovais. Reikia toliau ginti demokratines vertybes. Neturėtume visuomenės palikti nedemokratiškų politikų valiai.
– Jūs pats esate patyręs policijos smurtą. Dabar, po nepavykusio perversmo, atidžiau žvelgiama į tai, kaip R. T. Erdoganas susidoroja su savo oponentais, tačiau padėtis yra sudėtinga jau daugelį metų. Ar buvo koks nors konkretus momentas, kai suvokėte, kad šalyje kyla grėsmė žodžio laisvei?
– Pokyčiai vyksta lėtai. Jau daugelį metų socialinės žiniasklaidos tinklai, tokie kaip „Twitter“, karts nuo karto užblokuojami. Vieną dieną po perversmo buvo užblokuota 10 naujienų interneto svetainių, nors jos net nebuvo susijusios su F.Gülenu. Tai buvo kairiosios arba socialdemokratinės pakraipos naujienų svetainės. Ir tokia cenzūra taip paprastai niekur nedingsta. Nuo jos kentėsime dar daugelį metų. Tačiau ir toliau turime siekti žodžio laisvės ir demokratijos.
– Savo 2015 m. romane „Stambulas Stambulas“ rašote apie kalinius, kurie siekia užmiršti kankinimų skausmą pasakodami istorijas. Ar istorijos gali įkvėpti mus optimistiškai žvelgti į Turkijos ateitį?
Jei paklaustumėte manęs, ar man tai buvo geri metai, aš jums atsakyčiau, kad ne, nes kasmet – vis blogiau.
– Šiame romane mėginu aprašyti kenčiančius žmones, kurie vis dėlto tiki ateitimi ir tebesvajoja.
Mano ir mano bendraminčių tikėjimas šia šalimi bėgant metams neblėsta. Jei paklaustumėte manęs, ar man tai buvo geri metai, aš jums atsakyčiau, kad ne, nes kasmet – vis blogiau. Tačiau tai reiškia, kad tiesiog turime savyje rasti dar daugiau jėgų tikėti ateitimi – kitaip čia būtų neįmanoma išgyventi.
Galiu pasirodyti labai naivus, tačiau labai tikiu savo šalies ateitimi. Juk aš vis dar čia – tokie kaip aš niekur nesitraukia. Ir toliau bendromis jėgomis sieksime laisvės, lygybės, solidarumo, tolerancijos ir taikos. Visų šių vertybių mums reikia labiau nei bet kada.
Burhanas Sonmezas yra įvairių apdovanojimų pelnęs autorius. Jis yra išleidęs tris romanus: „Šiaurė“ (2009), „Nuodėmės ir nekaltieji“ (2011) ir „Stambulas, Stambulas“ (2015). B. Sonmezas taip pat yra žmogaus teisių aktyvistas ir įvairių laikraščių bei žurnalų bendraautoris.
