Apie meną Rytų Ukrainoje ketvirtadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto konferencijoje „Valstybingumas ir jo ribos: Rusija, Rytų Europa ir Eurazija“ pasakojo Birmingamo universitete Jungtinėje Karalystėje dirbanti rusė sociologė Irina Kuznecova.
Interviu 15min ekspertė teigė, kad užimtame Donbase menu išreikšto priešinimosi Rusijos remiamų separatistų siautėjimui Rytų Ukrainoje liko labai nedaug.
O prorusiški kovotojai meną ir apskritai kūrybinę veiklą pavertė geopolitiniais įrankiais.
Meną pakeitė karinė bazė
Vadinamąsias Luhansko ir Donecko respublikas Rusija remia ne tik kariais ir karine technika. Net vykstant aršioms kovoms separatistų užimtame regione vyko koncertai, kurių metų buvo šlovinama rusiška popkultūra.
Donecke neliko paminklo Holodomoro aukoms atminti, o Donecko valstybinis universitetas pašalino monumentą ukrainiečių disidentui poetui Vasyliui Stusui.
Tuo pačiu nuo persekiojimo turėjo bėgti menininkai ir kultūrinių organizacijų aktyvistai. Platforma „Izolyatsia“ pasitraukė iš Donecko, kai separatistai suniokojo jos menines instaliacijas, perėmė pastatus ir pavertė juos karine baze.
Marijos Kulikovskajos skulptūros „Homo Bulla“ ir „Klonų armija“ buvo paverstos taikiniais per šaudymo pratybas. Protestuodama ukrainietė sudaužė savo kūrinius per performansą Londone.
O menininkas Sergejus Zacharovas, vėliau pramintas „Donecko Banksy“, buvo suimtas ir pusantro mėnesio be teismo praleido už grotų. Jis nusikalto tuo, kad Donecko viešosiose erdvėse pristatė humoristinių realaus dydžio separatistų vadeivų statulų.
Netrukus Donecke neliko paminklo Holodomoro aukoms atminti, o Donecko valstybinis universitetas pašalino monumentą ukrainiečių disidentui poetui Vasyliui Stusui.
Kaip visos šios pertvarkos keičia regioną ir kaip save realizuoja menininkai? I.Kuznecovos teigimu, gyventi baimėje jie nenori, todėl daugelis išvykę į Kijevą. Tiesa, nepamiršta pafrontės miestų – Mariupolio, Kramatorsko, Slovjansko, kur rengiami meno projektai.
Užimto krašto sovietizacija
– Irina, jūsų tyrimai rodo, kad Rytų Ukraina suplėšyta ne tik politine, bet ir kultūrine prasme. Kokia kultūros padėtis Donbase?
– Labai sunku ką nors pasakyti apie vadinamąsias liaudies respublikas, nes informacija iš jų labai sunkiai prieinama, ypač akademikams.
Žinoma, internete duomenų yra, bet aš labiau tiriu, kas vyksta Ukrainos regionuose, kurie ribojasi su tais atplėštais regionais, ir menininkų, kurie rengia projektus apie konfliktą Donbase, veiklą.
Tiesa, žinių yra. Pavyzdžiui, ten neseniai buvo surengta paroda apie Aleksejų Stachanovą, Sovietų Sąjungoje laikytą socialistinio darbo didvyriu.
Ten dabar garbinama ir daugiau komunistinių darbo didvyrių, tarkime, šachtininkų. Separatistai pastebėjo, kad angliakasyba yra regiono tapatybės dalis.
Į užimtą Donbasą grįžta sovietiniai simboliai. Donecke ir kituose miestuose statomi nedideli Josifo Stalino paminklai. Tuo pačiu atsikratoma nepriklausomos Ukrainos ženklų – nugriautas Vasylio Stuso paminklas. Į istoriją ten dabar žvelgiama iš rusiškos varpinės.
– Šis procesas – tikriausiai net ne krašto rusifikacija, o sovietizacija.
– Tikrai taip. Dar vienas pavyzdys – pernai Donecko liaudies respublikoje buvo įkurta vaikų organizacija, kuria kopijuojami sovietiniai pionieriai.
– Vienas Donecką palikusių meno judėjimų – „Izolyatsia“. Šie menininkai ir toliau rengia projektus, susijusius su konfliktu Donbase. Kuo ypatingi dabartiniai „Izolyatsia“ projektai?
– Ši platforma praėjusiais metais surengė įspūdingą pasirodymą Venecijos bienalėje, kur pristatė projektą #onvacation (atostogose, – red.). Ukrainiečiai apsirengė kariškomis uniformomis ir įsiveržė į Rusijos paviljoną, kur pozavo nuotraukoms.
Taip buvo pasišaipyta iš Rusijos valdžios, kuri prasidėjus karui tikino, kad šalies kariai į Rytų Ukrainą vyksta nebent savanoriškai per atostogas. Tokia intervencija buvo labai sėkminga. Tai buvo performansas. Neteisėtas, bet puikus performansas.
Dabar „Izolyatsia“ veikia Mariupolyje, Kramatorske, Slovjanske ir siekia atgaivinti vietos kūrėjų bendruomenes.
Vienas projektas vykdomas su amerikiečiais, kurie JAV dirba su problemų turinčiais vaikais – siekia sudominti juos menu. Ukrainoje dirbama su pabėgėlių vaikais.
Jie pasirinko būrį vaikų ir su jais užsiima dirbtuvėse Kijeve, Slovjanske, Mariupolyje. Stengiamasi paskatinti žmones naujai pažvelgti į miestų erdves, pagalvoti apie pilietinį aktyvumą. Iš esmės bandoma žvelgti ne atgal, o į ateitį.
Gyvi kobzonais ir meladzėmis
– Ar jūsų žiniomis užimtose teritorijose, Donecke, Luhanske, dar yra gyvenančių ir aktyviai veikiančių menininkų?
– Nepriklausomų jau tikrai nėra. Jiems yra dvi išeitys: sėdėti ramiai ir nieko nedaryti arba vykti į Kijevą. Pavyzdžiui, Sergejus Zacharovas taip ir padarė.
– Klasikiniai menai vis dėlto ten dar gyvi – statomos operos, spektakliai. Bet aš įsivaizduočiau, kad, pavyzdžiui, teatruose jau galioja ideologinė kontrolė – apie nepriklausomą Ukrainą pjesės nepastatysi. Ar ne?
– Taip, ideologinė kontrolė griežta. Vien pažvelgus į repertuarus galima įsitikinti, kad nebestatomi jokie spektakliai, kuriuose įmanoma paslėpti kokių nors prasmių, kuriuos galima interpretuoti savaip. Separatistai seka, ar apie juos nesakoma ko nors neigiamo, o apie Ukrainą – teigiamo.
Už pinigus reikia kurti tai, ko reikalaujama, o reikalaujama kurti rusišką popkultūrą.
Be to, daugelio meno įstaigų vadovai tose „respublikose“ jau nebegyvena, jie palikę Donecką, Luhanską. Likusiems artistams labai sunku – pavyzdžiui, Donecko operos teatro pastatas buvo subombarduotas.
Kultūrines įstaigas finansuoja separatistai, kuriuos savo ruožtu šelpia Maskva. Už pinigus reikia kurti tai, ko reikalaujama, o reikalaujama kurti rusišką popkultūrą.
Į Donecką ir Luhanską vyksta tokie dainininkai kaip Josifas Kobzonas, Valerijus Meladzė. Į laisvą Ukrainą jie jau neįvažiuoja, nes yra įtraukti į juoduosius sąrašus.
– Vienoje, separatistų, pusėje vykdoma sovietizacija, o kas kitoje? Ukrainizacija? Nuotraukose iš, pavyzdžiui, Slovjansko ar Kramatorsko matyti, kad ten skatinama tradicinė ukrainietiška etnokultūra. Ar lieka vietos nepriklausomam menui?
– Nemanau, kad yra kažkokio spaudimo. Bet Ukrainos valdžia tuose miestuose remia tradicinę ukrainietišką kultūrą, kuri vietos žmonėms dažnai net nėra artima.
Tiesa, yra įdomių projektų. Jaunimas iš Lvovo bando rengti diskusijas apie meną Slovjanske ir Kramatorske. Ten atvyksta menininkai, ir atsiranda atvirų kūrybinių erdvių, kuriose kalbama apie meną, atsiribojant nuo etniškumo.
Trūksta psichologinės paramos
– Ar Ukrainos menininkai savo kūriniuose skiria dėmesio konfliktui šalies rytuose?
– Žinau kelis atvejus, kai ukrainiečiai patys net nedrįsta pristatyti projektų apie karą Donbase užsienyje, nes bijo reakcijos – suprask, Sirijoje karas žiauresnis. Vis dėlto visiems menininkams, su kuriais kalbėjausi, konfliktas yra be galo artimas.
Rytų Ukraina gali tapti visų užmirštu kraštu. Kokia bus ten gyvenančių žmonių ateitis?
Jie arba kilę iš tų kraštų, kurie dabar okupuoti, arba ten yra dirbę, kūrę meno projektus. Kitų tėvai vis dar ten gyvena. Dar kiti pasakojo apie žuvusius draugus. Tad jie negali nekurti, nepasakoti apie Donbasą savo kūriniais.
Kita vertus, Vakaruose Ukraina visiškai nesidomima. Viena mano kolegė iš Ukrainos buvo šešioms savaitėms buvo išvykusi į Anglijos miestą Liverpulį ir jos niekas neklausė apie karą Donbase. Niekam nebuvo įdomu – kitiems menininkams, kuratoriams, eiliniams britams.
– Kai kurie Ukrainos žurnalistai pastebi, kad ir pačioje Ukrainoje karas daug kam pradeda nusibosti. Didžiojoje šalies dalyje vyksta įprastas gyvenimas.
– Bijau, kad Rytų Ukraina gali tapti visų užmirštu kraštu. Kokia bus ten gyvenančių žmonių ateitis? Reikia tikėtis, kad tos teritorijos grįš Ukrainai, bet net tokiu atveju – kas padės atstatyti regioną, kas patikės tais žmonėmis? Jie dabar stereotipizuojami.
Tarkime, Slovjanską buvo užėmę separatistai, o dabar miestą atsiėmę ukrainiečiai. Ir Ukrainoje, ir Rusijoje, kur pabėgo daug žmonių, perkeltiems asmenims trūksta psichologinės paramos.
– Ukrainoje į žmones, gyvenančius Slovjanske ar Kramatorske arba pabėgusius iš separatistų užimtų teritorijų, žiūri kreivai. Kodėl?
– Tai pasitikėjimo klausimas. Kai kurie ukrainiečiai įsitikinę, kad tie žmonės pasyviai stovėjo ir žiūrėjo, kaip separatistai sėja smurtą Rytų Ukrainoje. Žinoma, ir perkelti žmonės bijo priešiškos reakcijos. Tiesa, dažniausia ilgainiui nusiraminama.
