Baltarusijos tyrėja Anais Marin Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) organizuotoje diskusijoje pristatė savo tyrimą, kuriame paneigė mitus apie Rusijos ir Baltarusijos santykius.
Pasak A.Marin, pernai Rusijos ir Baltarusijos santykiai pablogėjo dėl nesutarimų, ką daryti su sąjungine valstybe. Susitarimas dėl jos įkūrimo buvo pasirašytas 1999 metais, tačiau ligi šiol nebuvo įgyvendintas.
Tyrėjos teigimu, sąjunginė valstybė išlieka „tik platoniška sąjunga su labai mažai institucionalizuotų bruožų“.
A.Marin atkreipia dėmesį, kad tyrimas buvo užbaigtas prieš prasidedant vidiniams neramumas Baltarusijoje, „kurie prideda šiek tiek neužtikrintumo dėl šalių santykių“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Baltarusijoje – beprecedentis represijų brutalumas ir solidarumas: kas toliau?
Nėra artimiausia sąjungininkė
Pasak A.Marin, pirmasis mitas – „Baltarusija yra artimiausia Rusijos karinė sąjungininkė“ – paremtas sąjunginės valstybės karine doktrina ir bendrų karinių pratybų vykdymu.
Tačiau, tyrėjos teigimu, pastaraisiais metais buvo galima matyti stiprią Baltarusijos užsienio politikos autonomizaciją. Ji ėmėsi neutralumo, vengia užimti poziciją Rusijos karuose su Sakartvelu ir Ukraina.
„Ukrainos karo atveju Baltarusija užsiėmė proaktyvią poziciją savo šalyje leidusi rengti derybas, per kurias sudaryti Minsko susitarimai. Baltarusija taip pat diversifikavo užsienio politiką vystydama ryšius su Kinija, įskaitant ir kariniu požiūriu. Ji tapo aktyvesnė Europos arenoje, siūlydama tapti saugumo Europoje užtikrintoja“, – diskusijoje kalbėjo A.Marin.
Pasak tyrėjos, tai suerzino Rusiją, nes Baltarusija dėl autonomizacijos gavo didelės naudos: dalies sankcijų panaikinimą 2016 metais, palaipsniui normalizuojamus santykius su Vakarais.
„Tai, žinoma, vis tiek tėra taktinis flirtavimas, tačiau jis yra nepriimtinas Rusijai“, – kalbėjo ji.
Pasak A.Marin, šiuo metu nepasitikėjimo lygis tarp valstybių yra aukštas, buvo nesutarimų dėl ginkluotės kainos. Pavyzdžiui, Armėnijai buvo siūlomos geresnės orlaivių ir priešraketinės gynybos sistemų kainos nei Baltarusijai. Be to, Baltarusija atsisakė savo teritorijoje leisti įkurti Rusijos karinę oro bazę ir vadavietę.
Integrali Rusijos kariuomenės dalis?
A.Marin teigimu, mitą, kad Baltarusijos pajėgos yra integrali Rusijos kariuomenės dalis, kursto tai, jog baltarusių kariuomenė socializuojasi „rusų pasaulio“ ideologinėje aplinkoje, dalis jos karinio personalo įgyja išsilavinimą Rusijos karo akademijose.
„Tačiau šių dviejų kariuomenių santykis nėra lygus tam, kuris egzistuoja tarp Rusijos ir Pietų Osetijos pajėgų. 2005 metais buvo pasirašytas susitarimas, leidžiantis visišką Pietų Osetijos kariuomenės integraciją į Rusijos pajėgas.
Žinau, kad pastaraisiais metais Lukašenka vykdė valymą kai kuriose kariuomenės dalyse, kad užsitikrintų lojalumą. Ar bent jau atsikratytų tų, kurie buvo Rusijos piliečiai“, – diskusijoje kalbėjo tyrėja.
Ji atkreipė dėmesį, kad visi sprendimai dėl bendros Rusijos-Baltarusijos pajėgų grupės reikalauja abiejų vyriausybių pritarimo, joms bendras vyriausybės organas gali vadovauti tik karo, į kurį būtų įsitraukusios abi šalys, atveju.
„O kas laikoma karu vienai pusei, nebūtinai yra karas kitai. Baltarusija vengia įsitraukti į kieno nors kito karą. Šie plyšiai aljanso stabilumo fasade buvo patvirtinti pastaraisiais metais“, – tikino A.Marin.
Pasak tyrėjos, Baltarusijos konstitucija draudžia šalies teritorijoje dislokuoti užsienio koviniaus dalinius. Ir, priešingai nei Armėnijoje, Baltarusijoje nėra jokios Rusijos karinės bazės.
„Baltarusijoje yra tik du kariniai objektai, kurių nuomos sutartis baigiasi šiemet“, – sakė ji.
Baltarusija nepraras suvereniteto
A.Marin teigimu, pastaruosius kelis metus buvo girdima, kad Baltarusija praras suverenitetą. Esą tai buvo instrumentas A.Lukašenkos diktatordiplomatijoje derantis su Vakarais.
„Tai buvo sakymas: susitaikyte su mano autoritarizmu, antraip izoliuota Baltarusija sugrįš į Rusijos glėbį“, – tikino ji.
Anot tyrėjos, tokį naratyvą stiprino Rusijos investuotojų interesas pirkti kompanijas Baltarusijos kariniame sektoriuje, tačiau A.Lukašenka atsisakė jas privatizuoti ar parduoti.
Be to, tikina A.Marin, tokias baimes kurstė 2017 metais vykusios bendros karinės pratybos „Zapad“: tuomet nerimauta, kad Rusija Baltarusijos teritorijoje paliks savo pajėgas. Tačiau tokios baimės nepasitvirtino.
A.Marin atkreipia dėmesį, kad pernai buvo kalbama, jog sąjunginės valstybės sudarymas padėtų išspręsti Rusijos prezidento Vladimiro Putino dilemą dėl pasilikimo valdžioje po 2024-ųjų, kai baigsis jo antra kadencija iš eilės.
Esą V.Putinas galėtų apeiti ribojimus tapdamas ne Rusijos, o naujo darinio – sąjunginės valstybės – vadovu. Tačiau šį mėnesį šalyje vyks referendumas dėl Konstitucijos pokyčių, kurie leistų V.Putinui išlikti valdžioje ir po 2024-ųjų.
„Daug baltarusių mano, kad Baltarusijos suverenumas puolamas. Dėl to kalta 2016 metais Rusijos publicistų, žiniasklaidos ir valdžios pareigūnų pradėta propagandos kampanija, pasisakanti už subsidijų Baltarusijai panaikinimą, nes Baltarusija neva elgiasi kaip parazitas“, – sakė A.Marin.
Pasak tyrėjos, Rusija nepatenkinta, kad A.Lukašenka negalėjo sustabdyti kylančio Baltarusijos nacionalizmo – „minkštosios baltarusizacijos“. Maskvos akimis, tai galėtų atverti kelią spalvotajai revoliucijai.
„Rusijos strateginis tikslas – pajungti ir kontroliuoti Baltarusiją, bet ne okupuoti ar inkorporuoti jėga, kaip pasielgė Krymo atveju. Tačiau tokio scenarijaus negalima atmesti a priori“, – kalbėjo A.Marin.
