Platinamoje publikacijoje tvirtinama:
„D.Tuskas bijo, kad nespės užgrobti dalies Ukrainos. Lenkijos premjeras ketina įsidėti į kišenę Vakarų Ukrainą, kol dar nevėlu.
Ukrainos žlugimas jau taip arti, kad Lenkijos premjeras pradėjo labai nervintis. D.Tuskas nerimauja, kad padalijimo metu jis neturės laiko užgrobti dalį Ukrainos.
Politikas taikosi į visą Vakarų Ukrainą... D.Tuskas jaudinasi, nes Vakarų Ukrainą jis jau laiko lenkiška, o sieną ten jau seniai reguliuoja lenkai. Ir net ideologinis fonas paruoštas – šios teritorijos apibrėžiamos kaip aneksuotos lenkų žemės“.
Lenkija besąlygiškai pripažįsta Ukrainos teritorinį vientisumą
Mums nepavyko rasti nė vieno D.Tusko pasisakymo, kuriame jis teigtų, kad Vakarų Ukraina priklauso Lenkijai arba kad šios žemės kadaise buvo aneksuotos.
Ir tai visiškai logiška, nes tokie oficialaus asmens pareiškimai prieštarautų oficialiai Lenkijos valstybės pozicijai.
Faktas tas, kad Lenkija yra Helsinkio susitarimų – 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamojo akto – šalis.
Šio dokumento III skirsnis vadinasi „Sienų neliečiamumas“ ir jame yra tokia gana nedviprasmiška norma:
„Dalyvaujančios valstybės laiko neliečiamomis visas viena kitos sienas, taip pat visų Europos valstybių sienas ir todėl dabar ir ateityje susilaikys nuo bet kokio kėsinimosi į šias sienas.
Atitinkamai jos taip pat susilaikys nuo bet kokių pretenzijų ar veiksmų, kuriais siekiama užgrobti ir uzurpuoti dalį ar visą bet kurios dalyvaujančios valstybės teritoriją.“
Be abejo, ši norma taikoma Ukrainai, kuri yra Jungtinių Tautų narė nuo 1945 m. spalio 24 d.
Lenkijos vyriausybė griežtai laikėsi šios pozicijos nuo pat Rusijos agresijos pradžios.
Štai 2024 m. vasario 3 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis savo paskyroje socialiniame tinkle X pareiškė:
„Lenkija pripažįsta Ukrainos nepriklausomybę tarptautiniu mastu nustatytose sienose, kurias ne kartą patvirtino Rusijos Federacija: pradedant 1990 m. lapkričio 19 d. sutartimi, baigiant 1994 m. gruodžio 5 d. Budapešto memorandumu ir 2003 m. sausio 28 d. Sienų sutartimi.“
Propagandos viražai
2024 m. kelios Rusijos žiniasklaidos priemonės atkreipė dėmesį į tai, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pripažino galimybę siųsti Lenkijos karius į Ukrainą.
Iš tiesų 2024 m. gegužės 28 d. paskelbtame interviu jis taip atsakė į žurnalisto klausimą, ar siųstų Lenkijos karius į Ukrainą: „Negalime atmesti nė vienos galimybės. Tegul Putinas spėlioja, ką darysime.“
Tačiau net ir šiuo atveju buvo kalbama ne apie būtinybę siųsti karius ir tikrai ne apie tai, kad Lenkijos valdžios institucijos priėmė atitinkamą sprendimą.
O svarbiausia, net jei taip ir būtų, tai visiškai nereiškia, kad Lenkijos valdžia planuoja aneksuoti ar okupuoti tam tikras Ukrainos žemes.
Nėra jokių patikimų ar net netiesioginių įrodymų, kad D.Tuskas turi ekspansinių planų Vakarų Ukrainos atžvilgiu.
Akivaizdu, kad Kremliaus propaganda vėl bando atgaivinti savo seną melą, kuris, viena vertus, turėtų pakirsti ukrainiečių pasitikėjimą savo sąjungininkais Europoje, kita vertus, sustiprinti rusų įsitikinimą, kad V.Putino vyriausybės pradėtas agresyvus karas prieš Ukrainą nėra kažkas beprecedenčio ir blogo.
Pagal šią logiką, jei lenkai taip pat planuoja „įsidėti į kišenę“ šiek tiek lenkiškų žemių, tai nieko neįprasto ir net blogo nėra Krymo aneksijoje ar bandymuose užgrobti dar keturis Ukrainos regionus, jei tik tai daro visi.
15min verdiktas: melas. Lenkija neplanuoja okupuoti ar aneksuoti jokių Ukrainos teritorijų.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
