Jaustis šokiruotiems Ukrainoje galima daug dėl ko. Slegia ne vien karas Rytų Ukrainoje. Raukšlės kaktoje nejučia susimeta ir pažvelgus į piniginę. „Kur dingo mano pinigai?“ – klausi po kiekvieno apsilankymo prekybos centre ir jautiesi taip, tarsi būtum prasilošęs lošimo namuose.
Infliacija Ukrainoje pagal įvairius skaičiavimus siekia nuo 30 iki 50 procentų. Ukrainiečių grivina smarkiai nuvertėjo: 2014 metų kovą vieną dolerį galima buvo nusipirkti už devynias grivinas, o dabar už jį tenka pakloti 22. Ir tai jau – stabilizacijos fazėje. Vasario mėnesį būta dienų, kai dolerio kaina siekė 30 grivinų.
Panikos ir isterijos festivalis
Kainas lemia dolerio ir euro kursas, – pagal jo svyravimus įkainojamos visos importinės prekės, pagal jas netrukus atitinkamai perkainojami ir vietiniai produktai. O štai vidutinis darbo užmokestis sumažėjo 14 procentų ir sudaro 3455 grivinas, kas reikštų 157 dolerius arba 143 eurus per mėnesį.
Ukrainos sostinėje Kijeve krizės pėdsakų matyti visur, taip pat ir rūškanuose praeivių veiduose. Protarpiais metro ar kildamas eskalatoriumi gali išgirsti nerimo ir baimės intonacijas pokalbiuose. O vis dėlto Kijevas stebina kuo kitu: susirūpinimą ir nusiskundimus čia nustelbia garsus juokas.
Ukrainos sostinėje Kijeve krizės pėdsakų matyti visur, taip pat ir rūškanuose praeivių veiduose.
Į kovo mėnesį Kijeve vykusį „Panikos ir isterijos festivalį“ susirinko 16 000 žmonių – dalyvauti „Kolektyvinio aimanavimo posėdyje“. Čia galima buvo gauti pirmąją panikos pagalbą, mokytis meditatyvinės jogos praktikos „Kaip susitaikyti su grivinomis išmokama alga?“, netgi įsigyti receptų, kaip virti bulves, kad jos įgautų mėsos skonį.
„Humoras – tai mygtukas, padedantis neprarasti savitvardos“, – kadaise yra sakęs vokiečių rašytojas Joachimas Ringelnatzas. Ukrainiečiai dabar spaudžia tą mygtuką iš visų jėgų: kasdieniame gyvenime vis dažniau pasakojami anekdotai, televizijoje daugėja satyrinių laidų.
Ne vienam dabartinis gyvenimas primena paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. „Kai plaudavom polietileninius maišelius, kad galėtume juos vėl panaudoti“, – prisimenama Kijeve pusiau su kartėliu, pusiau nostalgiškai.
Ne vienam dabartinis gyvenimas primena paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Tai, kad kolektyvinėje sąmonėje tebėra gyva posovietinė skurdo patirtis, suteikia šiai krizei ypatingą atspalvį: tokiomis sąlygomis gyventi sunku, bet įmanoma. Pagaliau juk gyvenime esama daug blogesnių dalykų, ką nuolat primena žinių laidos. Kasdien žūsta žmonės kare, ir ne kur nors toli, o čia pat, savoje žemėje.
Krizė ukrainiečius verčia gyventi skurde, bet drauge ir moko kūrybingumo, išradingumo. Per socialinius tinklus telkiamasi į grupes, kad didmeninės prekybos bazėse galima būtų nusipirkti maisto žemesnėmis kainomis, per televiziją mokoma, kaip seną striukę persiūti pagal naują madą.
Nuo „iPhone 6“ dėklo iki vestuvinės suknelės
Beveik kas savaitgalį Kijeve vyksta didžiuliai blusų turgūs, tarkime, „Kyiv market“. Tarp margaspalvių prekių čia randi šurmuliuojančius draugiškus žmones. Kvepia pačių gamintu maistu, profesionalūs diskžokėjai leidžia elektroninę muziką.
Čia gali ne tik nusipirkti naujų rūbų, daug pigesnių nei užsienietiškose „Zara“ ar „Mango“ parduotuvėse, bet ir apsikeisti senais. Ant daugelio kioskų puikuojasi iškabos ir su vietinio dizaino prekės ženklais. Čia surasi viską: nuo neįprastų dėklų „iPhone 6“ iki vestuvinių suknelių.
Ant daugelio kioskų puikuojasi iškabos ir su vietinio dizaino prekės ženklais. Čia surasi viską: nuo neįprastų dėklų „iPhone 6“ iki vestuvinių suknelių.
Didelis kūrybingumas reiškiasi ne tik vartojimo, bet ir socialinių projektų bei iniciatyvų srityje.
Sociologų apskaičiavimu, nepaisant krizės, maždaug 30 procentų ukrainiečių dalyvauja savanorių judėjime, patys aktyviai veikdami arba remdami finansiškai. Ne paslaptis, kad be pilietinių iniciatyvų Ukrainos valstybė jau seniai būtų sugniužusi po karo našta.
„Ucrazyans“ – kitas festivalis, neseniai vykęs Kijeve. Jo pavadinimu norėta priminti, kokius protu nesuvokiamus dalykus per pastaruosius pusantrų metų teko patirti ukrainiečiams. Iš pradžių jie nuvertė režimą. Po to patys finansavo armiją, kad galėtų apsiginti kare nuo galingo kaimyno. Ir šalia viso to dar stengiasi sukurti geresnę valstybę.
Ukrainietiška gyvenimo strategija
Šiame festivalyje susitiko nevyriausybinių organizacijų aktyvistai ir paprasti žmonės, tiesiog pasiruošę vieni kitiems padėti. Čia irgi skleidėsi gyvenimo džiaugsmas, apie kokį daugelio turtingesnių šalių piliečiai galėtų tik pasvajoti.
Taip, tai, apie ką rašo Europos šalių laikraščiai, yra tiesa: Ukraina yra šalis, per kurią ritasi tankai, kurioje tūkstančiai žmonių priversti bėgti iš karo siaubiamų regionų, į kurią Briuselio ir Berlyno politikai važiuoja aptarinėti krizės sprendimo būdų. Tačiau tai – tik dalis realybės.
Ukraina yra šalis, per kurią ritasi tankai, kurioje tūkstančiai žmonių priversti bėgti iš karo siaubiamų regionų, į kurią Briuselio ir Berlyno politikai važiuoja aptarinėti krizės sprendimo būdų.
Ukraina yra ir šalis, kurios žmonės randa vis naujų nuostabą keliančių kasdienio išgyvenimo strategijų, drauge neprarasdami gyvenimo džiaugsmo, – net karo ir krizės sąlygomis.
Ne veltui kinų kalba žodis „krizė“ rašomas pasitelkus du ženklus: vienas reiškia pavojų, o kitas – šansą.
Ukrainai ši rytietiška išmintis kuo puikiausiai tinka: pavojuje visko netekti glūdi šansas sukurti naują, geresnę, tvirtesnę visuomenę. Tokią, apie kurią svajota Maidane ir kurios iki šiol neišsižadėta – net jei tarptautiniai laikraščiai tituliniais puslapiais ir perteikia kitą įspūdį.
