Rusija jau daugiau kaip 10 savaičių žudo žmones ir griauna Ukrainą, tačiau ukrainiečių pasipriešinimas ir Vakarų parama sužlugdė Kremliaus iliuzijas greitai nuversti demokratinę Ukrainos valdžią.
Karo metu į Lietuvą atvyko maždaug 40 tūkstančių ukrainiečių. Pastaruoju metu pabėgėlių srautas sumažėjo, dalis jų ryžtasi grįžti į tėvynę – jiems kursuoja tiesioginis autobusas Kaunas-Lvivas.
Organizacijos „Stiprūs kartu“ vienas įkūrėjų Edmundas Jakilaitis 15min teigė, kad sugrįžti namo norinčių vis daugėja, o atvykstančiųjų į Lietuvą – vis mažiau.
„Dabar atvykstančiųjų į Lietuvą srautas yra sumažėjęs 7-8 kartus. Situacija visiškai nepalyginama su ta, kuri buvo pradžioje“, – teigė E.Jakilaitis.
15min pakalbino ukrainiečius, susiruošusius namo, Kauno autobusų stotyje.
Nežino kada grįš į savo namus
Iš Charkivo srities kilusi Jaroslava Kauno autobusų stotyje stoviniavo su savo maža dukrele. Jos nusprendė vykti į Ukrainą, žengti šį žingsnį ją paskatino vyras, likęs gimtinėje.
„Vyras paprašė grįžti, kitaip nevykčiau atgal. Važiuoju tik dėl vyro, nes ten, kur gyvenu, yra labai pavojinga.
Ten negrįžtame ir neaišku kada galėsime grįžti. Lietuvoje praleidome pusantro mėnesio. Atvykome čia savanorių dėka. Mums čia labai patiko, viskas buvo labai gerai. Tačiau reikia sugrįžti“, – kalbėjo Jaroslava.
„Nežinau, kada grįšime į Charkivo sritį. Tikimės, kad greitai, tačiau kyla klausimas, ar mūsų šeima iš viso turės kur grįžti. Jei mūsų miestą subombarduos, man tiesiog nebus kur grįžti. Todėl nežinau kas bus toliau. Kol kas apie tai dar negalvojame“, – teigė ukrainietė.
Ji sakė iš kaimynų gavusi žinių, kad namas kol kas nepažeistas, vis dėlto neaišku, kas bus toliau.
Olha: nežinome kiek dar tęsis karas, todėl reikia grįžti, ką nors daryti, padėti.
„Nežinau nieko, buvo apšaudymai, lyg rašė vietos gyventojai, kad mūsų namas nenukentėjo, langai vietoje. Tačiau tai kol kas, o kas bus toliau, niekas nežino. Tikimės, kad viskas bus gerai, o jau kaip pasiseks, taip“, – sakė Jaroslava.
Į Lietuvą pabėgo iš Bučos
Žiniasklaidoje dirbanti Olha – pabėgėlė iš Bučos, kur Rusijos kariuomenė įvykdė daugybę žiaurių nusikaltimų. Tiesa, užėjus rusams, ji slėpėsi ne Bučoje, o greta esančioje Irpinėje.
„Jums esame labai dėkingi iš visos širdies. Ačiū jums labai, pasikroviau čia energijos ir važiuosiu atgal“, – teigė stotyje sutikta Olha.
Irpinė taip pat buvo okupuota. Iš pradžių ji nemanė bėgti į užsienį, tačiau po 12 parų, praleistų rūsyje slepiantis nuo okupantų, suvokė, kad kito kelio nėra.
„Mes nesiruošėme niekur važiuoti. Tačiau aš pati iš Bučos. 12 dienų sėdėjau rūsyje, mačiau visą siaubą, kuri vykdė okupantai. Tada mūsų draugai pasiėmė mus į Lietuvą.
Esame labai dėkingi, jūs esate labai geri, visi mus pasitiko su meile – ir mūsų draugai, ir žmonės pakeliui. Jaučiaus it Dievas mane būtų apkabinęs. Tačiau dabar turime sugrįžti į savo gyvenimą.
Nežinome kiek dar tęsis karas, todėl reikia grįžti, ką nors daryti, padėti. O jums esame labai dėkingi iš visos širdies. Ačiū jums labai, pasikroviau čia energijos ir važiuosiu atgal“, – pasakojo Olha.
Moterys bandė šypsotis, tačiau jos akyse kaupėsi ašaros. Olha neslėpė – sugrįžti namo jai baisu.
„Mes visi žmonėms, mums baisu. Niekas nenori gyventi tokiomis sąlygomis, kai kasdien girdi kulkų švilpimą. Negaliu jums to net perteikti. Iki šiol prisimenu tai taip, tarsi visa tai atsitiko ne man.
Prisimenu, kaip bėgome pas vairuotoją, kuris mus išvežė. Pati esu iš Bučos, bet rūsyje gyvenau Irpinėje. Mums reikėjo iš ten bėgti ir tiesiai po mūsų kojomis guldavo sviediniai. Buvo labai baisu.
Visi rizikavome, niekas jokių garantijų duoti negalėjo. Tačiau nebegalėjome sėdėti ilgiau tame rūsyje. Be abejo, žiūrime naujienas apie Mariupolį ir esame pasibaisėję, ten viskas dar blogiau.
Neįsivaizduoju, kaip jie ten laikosi. O čia taip, tave gali pašauti, tačiau supratome, kad reikia bėgti, nes jie viską okupavo“, – prisiminė ukrainietė.
Savo dienas okupuotoje Irpinėje moteris prisimena su siaubu. Ji sakė, kad išgyventi padėjo tai, kad žmonės susitelkė, kartu gaminosi valgyti. Tiesa, teigė, kad maisto nelabai ir norėjosi, nes jie gyveno nuolat apšaudomoje vietoje.
„Iš pradžių dar visko turėjome, vėliau nebeliko dujų, elektros, negalėjome pasikrauti telefonų. Mano sesė, mama nežinojo kaip aš, kas man atsitiko“, – pasakojo Olha.
Kol kas į Bučą sugrįžti ji nebandys, sakė iš pradžių vyks gyventi pas seserį kiek atokesniame miestelyje. Tačiau vėliau planuoja sugrįžti namo.
Padeda išvykti vaikams
Ukrainietė Ana Lietuvoje tik trumpam – čia ji pasitinka vaikų grupę, kuri vyks toliau į Vokietiją. Pati moteris grįžta į Ukrainą. Iš Vinycos kilusi Ana sako turinti daug darbo tėvynėje.
„Mes liekame ten, padedame, tęsiame darbus. Įkūrėme ten prieglaudą žmonėms, kurie, pavyzdžiui, išvyko iš Mariupolio. Pas mus kiek tyliau, nors raketos atskrido ir į mūsų miestą. Laimei, raketos, kurios turėjo pataikyti į Vinycą, buvo numuštos“, – apie padėtį Vinycoje kalbėjo Ana.
Savo turimame sporto komplekse Vinycoje ji įrengė pabėgėlių centrą, kur dabar glaudžiasi nemažai žmonių.
„Esu sporto komplekso direktorė, jame dabar gyvena pabėgėliai. Labai daug žmonių jame apsigyveno, net nėra kur pastatyti automobilio. Savo automobilį palieku maždaug už 2-3 kilometrų. Tačiau žmonėms reikalinga pagalba, todėl ir padedame“, – sakė Ana.
Paliko šeimą Vilniuje ir sugrįžo
„Prasidėjus invazijai, iš pradžių nuskubėjome į slėptuvę Kyjive. Ten praleidome parą ir sužinojome, kad mūsų pažįstams padeda žmonėms išvykti. Įšokome į jo automobilį, po keturių dienų kirtome Vengrijos sieną, o vėliau pajudėjome Vilniaus link“, – apie savo šeimos kelionę į Lietuvą pasakoja ukrainietis Dmytro Koba.
D.Koba: supratome, kad maitinti žmones reikia – tiek kariuomenę, tiek teritorinę gynybą.
Atvykti į Lietuvą šeima nusprendė todėl, kad čia turėjo pažįstamų.
„Mano draugą Karolį pažinojau jau ne vienerius metus, susipažinome, kai gyvenau JAV. Jis man paskambino ir pasakė, kad turi Vilniuje laisvą butą ir pasiūlė mums ten apsigyventi“, – pasakojo D.Koba.
Jis nusprendė ne likti Vilniuje, o sugrįžti į tėvynę, nors kaip trijų vaikų tėvas nėra šaukiamas tarnauti. Tačiau D.Koba sakė suvokęs, kad gali padėti kitaip.
„Palaukiau kelias dienas, kol buvo sutvarkyti šeimos dokumentai, ir tada galvojau, kaip pranešti žmonai, kad grįžtu. Esu virtuvės šefas, mūsų įmonė nenustojo veikti, juk supratome, kad maitinti žmones reikia – tiek kariuomenę, tiek teritorinę gynybą. Visos kavinės, restoranai, kurie liko mieste, maitino visus.
Suprantu, kad kariuomenė gauna maisto, bet juk visada geriau gauti skanaus, šviežio maisto, o ne sausą davinį tris kartus per dieną. Visa tai suvokdamas grįžau. Juolab, kad daugelis mūsų darbuotojų pasiliko, tereikėjo tik organizuoti darbą ir vadovauti jam“, – teigė D.Koba.
Vyras ir šiandien dirba Kyjive, tačiau sako, kad miestas labai pasikeitė. Jei prasidėjus invazijai Ukrainos sostinė ištuštėjo, dabar vėl atsirado spūstys.
Nors Kyjivo meras Vitaijus Klyčko ne kartą ragino gyventojus dar neskubėti į sostinę, dalis žmonių nusprendė sugrįžti.
„Pašalinta nemažai patikros punktų. Mieste vyrauja saugumo iliuzija. Nors neseniai į Kyjivą vėl pataikė raketos. Pažįstamas tik spėjo grįžti į namus ir būtent į jo namą pataikė. Tada žuvo žurnaistė, jis gyveno kitame aukšte ir nebuvo sužeistas.
O šiaip mieste pakankamai ramu, priemiesčiuose jau nebešaudo, kovos nevyksta. Anksčiau eidamas į darbą girdėdavau nuolat kažkur už kelių kilometrų šūvius“, – kalbėjo ukrainietis.
Kol kas jis nežino, kada parveš savo šeimą į Kyjivą. Tik sako, kad niekur kitur gyventi nenorėtų.
