„Žmonės čia tokie malonūs, jie tave pamokys, net jei tau ir nesiseka. Jie netgi gali žaisti kartu su tavimi, – pasakojo ji. – Okupacijoje nebuvo jokio pingpongo, vaikai net stadionuose nežaidžia futbolo. Naujojoje Kachovkoje yra stadionas, kuriame jau niekas nežaidžia“.
Mergina atviravo, jog jos tėvas serga, bet vis tiek, rusams atėjus į jų kaimą Piščane, esantį pietiniame Diepro upės krante, priėmė sprendimą ją su broliu paslėpti namuose.
„Negalėjau niekur eiti, nes tėvas nerimavo. Jis sakė, kad rusai gali mane išprievartauti. Arba nužudyti: tokių atvejų buvo. Jis net neleido man eiti į parką – jis yra už 100 metrų nuo mūsų namų! Todėl niekur neidavau, sėdėdavau namuose“, – Kyjivo nakvynės namuose atskleidė Ilona.
„Aš nesimokiau, nebaigiau mokyklos. Neturiu jokių dokumentų“, – pridūrė ji.
Per kelias dienas po tėvo mirties savanoriai Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje padėjo vaikams pabėgti. Iš pradžių jie keliavo į pačią Rusiją, paskui į Baltarusiją, tada per sieną ir galiausiai namo – į Ukrainą.
Ilonos tėvas mirė praėjusį mėnesį ir paliko juos su broliu našlaičiais. Ji teigė žinojusi, kad turi išvykti, nes ją būtų išvežę į Rusiją, davę rusišką pasą ir išsiuntę į vaikų namus.
„Praėjus vienai ar dviem dienoms po to, kai išvykau, jie atėjo į mano namus, o manęs ten nebuvo. Kas būtų buvę, jei būčiau pasilikusi?“
Ilonai ir jos broliui Maksimui pavyko pabėgti padedant labdaros organizacijai „Gelbėkit Ukrainą“, kuri okupuotose Ukrainos dalyse ir pačioje Rusijoje palaiko pogrindinį tinklą, padedantį pabėgti vaikams. Jos teigimu, organizacijos pagalba iki šiol išgelbėjo 200 vaikų.
Vaikai, kurių tėvai miršta, yra patys skubiausi atvejai, nes Rusijos įvesta okupacinė valdžia greitai nustatys teisinę globą, sakė organizacijos „Gelbėkit Ukrainą“ įkūrėjas Mykola Kuleba.
„Visus vaikus, likusius be tėvų, rusai perkelia per savo teritoriją, – aiškino jis. – Jie paskiria globėją arba atiduoda vaiką į įtėvių šeimą. Po to jokie galimi susitarimai neveikia ir vaiką susigrąžinti labai sunku. Todėl labai svarbu kuo greičiau sugrąžinti vaiką, kol tas globėjas dar neatsirado.“
Organizacija „Gelbėkit Ukrainą“ staigiai pasirūpino Ilonos ir jos brolio perkėlimu: per kelias dienas po tėvo mirties savanoriai Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje padėjo vaikams pabėgti. Iš pradžių jie keliavo į pačią Rusiją, paskui į Baltarusiją, tada per sieną ir galiausiai namo – į Ukrainą.
Pasak „Reuters“ žurnalistų, vaikai šiuo metu gyvena vienuose Kyjivo nakvynės namuose. Kai tik jiems bus sutvarkyti Ukrainos pasai, Ilona su broliu apsistos pas buvusią savo mirusio tėvo žmoną, kuri dabar yra pabėgėlė Slovakijoje.
Su ašaromis akyse Ilona pasakojo, jog suprato, kad pagaliau yra saugi, tik tada, kai pamatė pasienietį, kuris ją įleido į Ukrainą.
„Kai pamačiau pirmąjį ukrainiečių kareivį, pradėjau verkti. Jis paklausė: „Kodėl verki?“, o aš atsakiau: „Todėl, kad esu Ukrainoje!“.
Maskva išdidžiai tvirtina, kad šimtus tūkstančių našlaičių ir pažeidžiamų vaikų apsaugojo nuo karo keliamų baisumų ir išvežė į Rusiją.
Ukraina sako, kad tai prilygsta prievartinei deportacijai, kuria siekiama ištrinti ukrainietišką vaikų tapatybę, o tai yra nusikaltimas žmoniškumui, dėl kurio Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje jau pateikė kaltinimus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.