Didžiausias ir geriausiai žinomas Baltarusijos savanorių dalinys Ukrainoje yra šių metų kovo mėnesį suformuotas Konstantino Kalinausko batalionas.
K.Kalinauskas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo dabartinėje Baltarusijoje ir Lietuvoje vadovų. 1943 m. jo vardu buvo pavadinta sovietų partizanų brigada, kuri buvo vienas aktyviausių dalinių Gardino ir Balstogės apylinkėse.
Bataliono gretose yra daug žinomų Baltarusijos aktyvistų: judėjimo „Zubr“ (Stumbras), „Jaunojo fronto“, leidinių „Maja Kraina – Baltarusija“ (Mano šalis – Baltarusija) ir „Lukašenkos ūsai“ įkūrėjai.
Bataliono kovotojai dalyvavo mūšiuose prie Kyjivo, trys iš jų – Ilja Chrenovas, Aliaksejus Skoblia ir Dzmitrijus Apanasovičius – žuvo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po mirties A.Skobliai suteikė Ukrainos didvyrio vardą.
Baltarusijoje iškeltos bylos
Vienas iš bataliono įkūrėjų Pavelas Kulaženka, buvęs Baltarusijos riaušių policijos pareigūnas, vėliau priklausė judėjimams „Supraciou“ (Pasipriešinimas) ir „Busli liaciac“ (Skraidantys gandrai) – organizacijoms, kurios pasisakė už sukilimą prieš Baltarusijos režimą.
Praėjusių metų balandį Pavelas Kulaženka taip pat buvo vienas iš kaltinamųjų vadinamojoje bandymo įvykdyti perversmą byloje, kai buvo įkalinti Aliaksandras Feduta, Grigorijus Kostuseva, Jurijus Ziankovičius ir Volha Holubovič.
P.Kaluženka taip pat buvo sąraše tų, kurie buvo kaltinami valstybės perversmo organizavimu, tačiau tuo metu jis buvo JAV. Tada KGB inicijavo O.Kulaženkos ir dar keturių įtariamųjų ekstradicijos klausimą.
Šiuo metu Baltarusijos vyriausiasis kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija departamentas iškėlė baudžiamąją bylą 50 „kalinauskiečių“. Jie kaltinami prisidėję prie ginkluoto konflikto užsienio šalyje. Tuo tarpu Ukrainos Rivnės mieste siūloma vietinę Vitebskaja gatvę pervadinti Konstantino Kalinausko vardu.
Balandžio 23 d., šeštadienį, Baltarusijos provyriausybinis televizijos kanalas parodė reportažą „Kartoniniai baltarusių batalionai Ukrainoje: kaip bėgliai ir Kalinauskų batalionas dalijasi karo verslu“.
Ten K.Kalinausko batalionas vadinamas gauja. Baltarusijos valstybinės televizijos „Pirmojo kanalo“ laidoje buvo taip pat teigiama, kad Baltarusijos kariai, esantys Ukrainoje, susipyko tarpusavyje.
Teigiama, kad dėl nesutarimų visų pirma buvo sukurtas „Pahonios“ pulkas, kuriam vadovavo žinomas Baltarusijos verslininkas Vadzimas Prokopjevas. Pastarojo esą Konstantino Kalinausko batalionas šalinasi.
Be „Pahonios“, yra savanorių batalionas „Braternia“ (Brolybė), kuris pasižymėjo per Kyjivo srities Lukjanovkos gyvenvietės išlaisvinimą, kai, jų pačių teigimu, užėmė rusų techniką ir vieną tanką. Netoli Irpinės baltarusių grupė sunaikino tris priešo tankus. Tuomet žuvo vienas iš baltarusių kovotojų Dzmitrijus Apanasovičius.
Taip pat žinomas baltarusių dalinys, pavadintas Iljos Litvino vardu – baltarusių kovotojo, žuvusio prie Bučos, garbei. Jame yra apie 30 narių, daugiausia politinių emigrantų, išvykusių iš Baltarusijos po 2020 m. įvykių.
Jie patruliuoja Odesos gatvėse – savarankiškai, vadovaujami Ukrainos kariuomenės arba padeda vietos policijai. Dalinys planuoja oficialiai tapti Odesos teritorinės gynybos būriu. Taip pat žinoma, kad Kyjivo regiono teritorinėje gynyboje yra baltarusių. Tai daugiausia įvairių anarchistinių judėjimų lyderiai.
Baltarusiai Ukrainoje kovoja ne tik specialiųjų dalinių sudėtyje, bet yra ir tokių, kurie tiesiogiai prisijungė prie Ukrainos kariuomenės. Balandžio 13 d. mirė Ukrainos kariuomenės 24-ojoje mechanizuotoje brigadoje tarnavęs Dzmitrijus Rubaševskis.
Pasirašo sutartis su Ukrainos kariuomene
Konstantino Kalinausko bataliono kovotojas Pavelas Kulaženka mano, kad Baltarusijos pajėgų prioritetas – pirmiausia prisidėti prie Ukrainos pergalės, o paskui išlaisvinti Baltarusiją iš diktatūros, nes be pirmojo nebus antrojo.
– Kiek kovotojų dabar yra jūsų batalione?
– Bataliono personalas skaičiuojamas šimtais. Daug daugiau nei du šimtai.
Mačiau tik draugišką požiūrį tiek iš civilių, tiek iš Ukrainos kariškių ir specialiųjų tarnybų.
– Tai daug ar mažai?
– Jų per mažai. Nepaisant to, kad kiekvieną savaitę atvyksta nauja 20-30 žmonių grupė nuo pat karo pradžios. Šis srautas yra nuolatinis, bet aš nepriimu nepatyrusių naujokų, gaunu jau apmokytus vaikinus.
– Ar visi jie yra baltarusiai?
– Žinoma, Baltarusijos piliečiai. Viena iš stojimo į batalioną sąlygų – Baltarusijos pasas.
– Suprantu, kad ten yra labai jaunų vyrų, neturinčių jokio kovinio pasirengimo, o juos paruošti kovinėms operacijoms reikia laiko. Kaip vertinate jų lygį?
– Norint, kad žmonės išbūtų dalinyje tam tikrą laiką, reikia sunkiai dirbti, todėl kiekvieną vertiname skirtingai. Labai skirtingi žmonės.
– Ar laikotės Ukrainos ginkluotųjų pajėgų statuto, ar turite antsiuvus, ar duodate priesaiką?
– Yra bataliono antsiuvas, nėra priesaikos, yra vadinamasis „iškilmingas pažadas“ broliams, o teisiškai mes pasirašome sutartis su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis.
– Visi pasirašo sutartį?
– Tai yra tarnybos sąlyga. Jei nepasirašysite sutarties su Ukrainos kariuomene, vadinasi, Ukrainoje jums nebus išduodami ginklai. Tas pats pasakytina ir apie asmenis, tarnaujančius Ukrainos gynybos pajėgų daliniuose.
– Beje, ar turite pakankamai ginklų?
– Taip, pavyzdžiui, aš turiu du automatinius šautuvus. Tačiau niekada nebūna per daug rankų, todėl visada laukiame naujų atvykėlių.
– Koks jūsų šaukinys?
– „Nazgul“. Tai buvo mano slapyvardis, kai atstovavau tokioms organizacijoms kaip „Busli Liaciac“, Liaudies pasipriešinimo draugija ir judėjimas „Supraciou“ (Pasipriešinimas). Taigi jį jau turėjau pusantrų metų prieš įstodamas į batalioną.
– Nazgulas – rašytojo Tolkieno knygose aprašoma kaip žmonių rasė, kurią pavergė Visagalybės žiedas ir pavertė Saurono tarnais...
– Nazgulas – nes kiekvieno vagies ruso, kuris viską, ką mato, tempia į savo urvą, savas Nazgulas laukia Ukrainos žemėje. Jau mačiau ir tokį pokštą, kad Tolkieno knygose aprašomi orkai prašo nelyginti jų su rusais.
Elgiasi nežmoniškai
– Ar teko susidurti su rusų karininkais ar kareiviais, kurie elgėsi oriai?
– Pasitaiko pavienių atvejų, kai rusai elgiasi humaniškai. Pavyzdžiui, mano draugo namą netoli Bučos buvo užėmę rusai, o kai jie išvyko, sutvarkė po savęs, išnešė šiukšles ir paliko kažkokį raštelį. Tačiau dažniausiai jie elgiasi ne kaip žmonės.
– Kaip ukrainiečiai karo metu elgiasi su baltarusiais?
– Mačiau tik draugišką požiūrį tiek iš civilių, tiek iš Ukrainos kariškių ir specialiųjų tarnybų. Tačiau, žinoma, buvo būtinų patikrinimų, tai įprasta, kai vyksta toks karas.
– Kur buvote 2020 m., kai Baltarusijoje prasidėjo masiniai protestai ir kankinimai? Kodėl negrįžote į Baltarusiją?
– Buvau Niujorke ir nemačiau jokių prielaidų grįžti. Rugpjūčio pirmosiomis dienomis pateikiau pareiškimą savo, kaip buvusio OMON pareigūno, vardu ir supratau, kad grįžęs būsiu suimtas tiesiog oro uoste.
Kodėl turėčiau grįžti? Tiesiog atsisėsti už grotų? Tai kvaila. Antroji priežastis buvo ta, kad žmonės pradėjo dovanoti gėlių OMON kariams, ir aš supratau, kad apie jokį pasipriešinimą negali būti nė kalbos. Taikaus protesto banga iškėlė lyderius, kurie užgniaužė visas pasipriešinimo iniciatyvas.
– Taigi jūs kritikuojate Sviatlaną Cichanouskają ir kitus demokratus už tai, kad jie pasisako už taikius kovos su režimu metodus?
– Manau, kad tai lemia trys priežastys. Pirmoji priežastis yra ta, kad Baltarusija daugiau nei septyniasdešimt metų egzistavo „sovietiniame vakuume“, o po to pateko į kitą – lukašistinį – vakuumą, priešingai nei Ukraina, kur visą tą laiką vyko valdžios rotacija.
Tai politinis neraštingumas ir nesugebėjimas gyventi laisvoje visuomenėje. Trečia, pirmą kartą kilo toks didelis nepasitenkinimas, tačiau šiam protestui nevadovavo lyderiai, kurie galėtų jį nukreipti konstruktyvia linkme.
Taikiais protestais netiki
– Ar matote kokių nors lyderių, kurie jums patinka?
– Ne, asmeniškai aš jų nematau. Nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. bendrauju su daugybe pasipiktinusių ir radikalizuotų žmonių. Subūriau žmones į organizaciją „Busli laciac“ ir Liaudies savigynos draugiją, bet tuo metu protestas jau buvo visiškai praradęs pagrindines gatves ir persikėlęs į kiemus.
Vėliau kartu su tais pačiais žmonėmis įkūriau judėjimą „Supraciou“. Visą tą laiką kūriau struktūras ir organizacijas, kurios davė rezultatų pasipriešinimo srityje. Vyksta daugybė akcijų geležinkeliuose ir smurtą bei diktatūrą remiančių asmenų turto gadinimo akcijų.
Tai prasidėjo nuo paprastų grafičių, nukreiptų prieš integraciją su Rusija, prieš Putiną. O dabar mes priėjome prie to, kad bepiločių lėktuvų pagalba puolame OMON bazes ir vidaus kariuomenės bazes Volovščinoje (Minsko sritis). Turime modifikuotų krovininių bepiločių orlaivių, kurie nuo invazijos Ukrainoje pradžios buvo dislokuoti fronte ir vykdo kovines užduotis.
Lukašenkos autoritarinė militarizuota diktatūra buvo kuriama 27 metus, tokios neįmanoma nuversti taikiomis priemonėmis.
„Busli liaciac“ „Telegram“ kanalą prenumeravo daugiau kaip 12,5 tūkst. vartotojų, Liaudies savigynos draugijos kanalą – apie 5 tūkst.. Šios dvi asociacijos kartu su hakerių grupe „Kiberpartizanai“ priklausė grupei „Supraciou“, apie kurios įkūrimą buvo paskelbta 2021 m. gegužės mėn.
Jos manifeste teigiama, kad baltarusiai turi teisę sukilti prieš tironiją ir grįžti prie demokratinių valdymo principų ir teisinės valstybės. „Busli“ prisiėmė atsakomybę už kelis sabotažo išpuolius, tačiau dėl jų veiksmų nenukentėjo nė vienas žmogus.
– Ar nemanote, kad Baltarusijoje iš esmės nėra poreikio spręsti šią krizę jėga?
– Yra žmonių, kurie pasirengę rizikuoti savo gyvybe ir laisve. Tautiškai orientuotiems žmonėms tėvynės išlaisvinimas iš uzurpatorių yra pirmoji ir svarbiausia pareiga.
Lukašenkos autoritarinė militarizuota diktatūra buvo kuriama 27 metus, tokios neįmanoma nuversti taikiomis priemonėmis. Istorijoje nėra pavyzdžių, kad tokio tipo diktatūros būtų nuverstos demonstracijomis, peticijomis ir taikiais mitingais.
– Ką manote apie tai, ką daro „geležinkelių karo partizanai“, kad neleistų Rusijos technikai patekti į Ukrainą per Baltarusijos teritoriją?
– Manau, kad tai ne partizaninis judėjimas, o pavienių drąsių vyrų veiksmai. Nes protestas, turėdamas potencialo, turėjo virsti revoliucija. Deja, taip nebuvo. Jei kas nors vis dar turi iliuzijų, kad tokią diktatūrą kaip Lukašenkos režimas galima nuversti kitaip nei jėga, tai tik rožinius akinius turinčių žmonių nuomonė.
Per dvejus metus įvyko tik tolesnės represijos prieš daugiau nei 40 tūkstančių, dar šešis kartus tiek žmonių paliko šalį.
Lukašenkos režimas atnešė karą į Baltarusijos žemę, be to, taip gėdingai, kad Baltarusija tapo ukrainiečių žudymo tramplinu.
– Jūs pats tarnavote Baltarusijos specialiosios paskirties policijos dalinyje. Tai turbūt nebuvo ta pati riaušių policija, kuri nuo 2020 m. žiauriai mušė ir žalojo žmones? Kas su juo nutiko?
– Taip, esate teisus. Net neturėjau galimybės sulaikyti nė vieno asmens dėl politinių priežasčių. 2011 m. po masinio protesto mitingo Minske po prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo demonstracija buvo išvaikyta jėga.
Tada tapo aišku, kad nepasitenkinimo didėjimas yra ciklinio pobūdžio. Tapo aišku, kad tokie protestai pasikartos, ir Lukašenka pradėjo tam ruoštis. Iš esmės tai buvo išmintingas strateginis sprendimas.
2011 m. buvo išplėsta riaušių policija ir pertvarkyti specialiųjų operacijų pajėgų daliniai. Darbuotojų skaičius juose padidėjo nuo 70 iki 140 žmonių. Penkias pareigūnų pareigybes pakeitė 40 pareigybių. Todėl dabartinė OMON sudėtis yra itin žemos kvalifikacijos ir mažai patyrusi specialiųjų operacijų srityje.
Jokios patirties, išskyrus civilių gyventojų išvaikymą ir kankinimą, ko Baltarusija nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
