Šiuo metu Ukrainoje kas nekariauja, tas savanoriauja. Toks įspūdis susidaro, stebint, kaip susitelkė visuomenė karo akivaizdoje.
Savanoriai padeda rusų kariuomenės bombarduojamų ir apšaudomų miestų bei kaimų gyventojams maistu ir kitais reikalingais daiktais. Prisideda evakuojant taikius gyventojus iš pavojingų karo zonų. Nuo pirmųjų karo dienų budi traukinių stotyse, mėgindami kaip galima sklandžiau organizuoti žmonių išvykimą.
Savanoriauja ištisi kaimai
Kai kur savanoriauja ištisi kaimai. Štai vienas toks Pakarpatėje – unian.net reportaže parodė kaimą, kurio visi žmones ėmėsi savanoriškai daryti, ką kas sugeba.
Moterys siuvo specialias liemenes, diržus turniketams. Kaip pasakoja viena pagyvenusi moteris, ji jau pensininkė, nėra profesionali siuvėja, tačiau ateina kasdien ir padeda, kiek gali, nes tai geriau, nei sėdėti namuose ir žiūrėti televizorių laukiant vis blogesnių žinių.
Vyrai virina krosneles, prieštankinius ežius. Kaip sako vienas iš jų, pats nekariauja, tai bent taip stengiasi prisidėti.
Reportaže iš Charkivo – savanorių centras. Į jį suplaukia humanitarinė pagalba: maisto produktai, higienos prekės savanoriai dėlioja į atskirus siuntinius, kuriuos išvežioja jau kiti savanoriai. Automobiliu judėti nėra itin saugu, vyrai pasakoja buvę ir apšaudyti. Tačiau vis tiek važiuoja, veža tiems, kurie patys savimi pasirūpinti karo sąlygomis nebeįstengia.
Šiame centre iš pradžių tebuvo iki dešimties savanorių, per kelias savaites jų skaičius išaugo iki kelių šimtų.
Specialūs projektai
Kovo pradžioje Ukrainoje pradėjo veikti projektas „Darbas užnugaryje“ („Робота в тилу“) – savanoriško darbo birža, kurioje ieškoma ir darbui internetu, ir gyvai.
Kaip rašo rbc.ua, projektą sukūrė ukrainietis Arturas Fedorenko. Šioje biržoje galima paskelbti skelbimą dėl ieškomo darbo arba specialisto.
Projekto interneto puslapyje galima rasti užklausas dėl meistrų, krovininių pervežimų, taip pat – dėl kovos su Rusijos propaganda. Ieškoma ir dizainerių, iliustratorių, žmonių, galinčių dirbti su užsienio tinklaraštininkais. Čia galima pasiūlyti ir savo paslaugas.
Savanorių Ukrainoje šiuo metu gausu visur, kur tik įmanoma padėti kitiems. Ši organizuota veikla neatsirado prasidėjus šiam Rusijos sukeltam karui, pasakoja Vilniuje atsidūrusi ukrainietė Svitlana Liakhovets, pati savanoriavusi nuo pat Maidano įvykių 2014 metais.
Savanorystės nemetė ir Vilniuje
Svitlana Vilniuje jau kelias savaites, tačiau vos atvykusi ir čia ėmėsi savanoriškos veiklos – padėti kraštiečiams, kurie dar buvo pakeliui iš karo siaubiamos tėvynės. Lietuvoje ji stengėsi rinkti ir apibendrinti informaciją, kuri būtų naudinga pabėgėliams iš Ukrainos. Tokių žinių esą yra daug, tik štai ne visada lengva susigaudyti kitos šalies informacijos kanaluose.
Moteris prisipažįsta niekada net negalvojusi palikti savo šalies. Kultūros srityje dirbusi Svitlana tam pasiryžo tik dėl savo ir draugų sūnų – į Vilnių atsivežė du paauglius, kuriems būtina mokytis, o ne kasdien stebėti karo baisumus. Vis dėlto net ir praėjus kuriam laikui jos neapleido savotiškas kaltės jausmas, kad išvyko.
„Žmonės ten liko. O man gėda, nes aš „išdavikė“, palikau savo šalį. Man net mano draugai savanoriai, kurie padėjo išvykti iš šalies, sakė važiuoti, nors aš jiems teisinausi, kartojau, kad išvažiuoju, nes vežu vaikus. O draugė man atsakė – aš dar neturiu vaikų, todėl negaliu vertinti. Man gėda prieš ją.
Kariškiai ir tie žmonės, kurie evakuoja taikius gyventojus, nuolat kartoja – nepasilikite, mums bus lengviau, galite išvažiuoti – išvažiuokite, nereikia to kvailo patriotizmo, nereikia. Bet vis tiek kaltės jausmas yra“, – teisinimosi gaidelė girdėjosi Svitlanos balse ir mudviem kalbantis.
Man gėda, nes aš „išdavikė“, palikau savo šalį. Man net mano draugai savanoriai, kurie padėjo išvykti iš šalies, sakė važiuoti, nors aš jiems teisinausi, kartojau, kad išvažiuoju, nes vežu vaikus.
Lyg trečia kariuomenė
Kyjive gyvenusi moteris neslėpė tikinti, kad aktyvi karo fazė baigsis, o Rusija – didelė, beprotiška savo fanatizmu ir propaganda – nesugebės nugalėti Ukrainos.
„Ukrainoje galima išskirti tokias kelias kategorijas visuomenėje – pirmiausia tai kariuomenė, Ukrainos ginkluotosios pajėgos, jie mus gina ir jais mes šventai tikime, mes labai dėkingi, tai mūsų gynėjai. Kita kategorija, susikūrusi šito karo pirmosiomis dienomis – tai Teritorinės Ukrainos gynybos padaliniai, jau nuo pirmų dienų norinčių į juos įstoti ir ginti savo tėvynę buvo tiek daug, kad priiminėti tik karinės patirties turintys žmonės. Tai antroji kariuomenė, kuri gina savo miestus ir kaimus, daro tai labai atsakingai.
Trečioji „kariuomenė“ – mūsų savanoriai. Man atrodo, tai didžioji taikių gyventojų dalis. Kas tik nori ir gali. Šis savanorių tinklas susiformavo labai greitai ir kokybiškai dar 2013 metais, prasidėjus Maidano įvykiams. Mums iš Rusijos rėkė, kad tai daro amerikiečiai. Bet aš pati to meto revoliucijos dalyvė, žinau, kaip viskas vyko. Mes tuomet organizavomės greituoju būdu“, – pasakojo Svitlana.
Ji prisimena, kad tada visų pirma viską, ką galėjo atiduoti pati – šiltus drabužius, antklodes, išvežė į Maidaną. Paskui, kaip pasakoja, daiktus jau rinko iš kitų, pirko turguje, kur pardavėjai, išgirdę apie Maidaną, susiorganizuodavo ir surinkdavo daugybę daiktų – vilnonių kojinių, pirštinių, kepurių, arbatos, produktų.
Ir nuvežti atsirasdavo kam: „Iš karto susiformavo automobilių Maidanas – taksi vairuotojai, žmonės su automobiliais, nors badytos padangos, šaudyta, grasinta, tai buvo realiai pavojinga, bet tas nesustabdė. Ir tas automobilių Maidanas buvo visas tinklas, į kurį būdavo galima kreiptis. Tad tame turguje man prikrovė kalną daiktų, aš kreipiausi, automobilis atvažiavo, susikrauname, važiuojame kartu.
Trečioji „kariuomenė“ – mūsų savanoriai. Man atrodo, tai didžioji taikių gyventojų dalis. Kas tik nori ir gali. Šis savanorių tinklas susiformavo labai greitai ir kokybiškai dar 2013 metais.
Vairuotojas supranta, kad rizikuoja, tačiau prasibrauname iki Maidano. O ten jau visas skruzdėlynas – kojinės vienur, pirštinės kitur, arbata ir vaistai dar kitur. Tai buvo labai organizuota, žmonės patys organizavosi.“
Rėmė karius ir maistu
2014 metais įsiplieskus karui Rytų Ukrainoje, ginti tėvynės ten išvyko ištisi teritorinės gynybos būriai, stovėję Maidane. Dalis net neužsukę į namus. O visas tas tinklas savanorių ir dar daugiau prie jų prisidėjusiųjų ėmėsi darbo padedant kariuomenei.
„Miestas, kuriame gyvenau, nėra didelis, rajono centras. Jame užsirašė grupė žmonių savo noru vykti į karą, juos užregistravo ir nusiuntė į mokymus. Jie išvažiavo su sportbačiais, pliki basi, kaip sakoma, kariuomenė tuo metu, deja, nebuvo gerai aprūpinta. Tad likusios žmonos, motinos, draugai ir kaimynai tuoj pat ėmėsi ieškoti batų, karinių uniformų ir t. t. Rinko pinigus, nes žmonems reikėjo aprengti, apginkluoti.
Tuometinė kariuomenė buvo „šiek tiek“ skirtingai aprengta – vienas su vienokia, kitas su kitokia uniformomis. Dabar jau nėra tokio kritinio poreikio, kaip buvo 2014 metais“, – kokie buvo savanorių darbai iš pradžių, pasakoja Svitlana.
Dar vienas pavyzdys – jos pačios tėvai: „Mano tėvai pensininkai turi prie namų žemės sklypą. Mums tiek vaisių ir daržovių nereikia, bet mano mama visko sodina daug. Kai atvažiavusi jos paklausiau, kam reikia tiek daug pomidorų, ji atsakė – tai čia kariuomenei. Ir taip kiekvienais metais. Nupirkau tokią didelę džiovyklę, tėvai, du pensininkai, džiovina vaisius, daržoves, gamina daržovių konservus. Mama lyg ir ne savanorė, ji niekur nesiregistravo, tiesiog savo noru tai daro.
Ji draugauja su tikraisiais savanoriais, jie kreipiasi į ją arba ji jiems apie save primena. Yra sunkvežimiai, kuriais tie produktai vežami, tad kai toks reisas organizuojamas, mama su savanoriais tariasi – reikia bulvių, morkų, džiovinto kažko ir t. t. Mama, kadangi seniai gyvena Ukrainoje ir turi daugybę draugių, pažįstamų aplinkinėse gatvėse, arba skambina, arba eina iš namo į namą ir sako – „ketvirtadienį, 16 val., važiuos mašina, reikia to, to ir ano“. Atvažiuoja ta mašina, susikrauna viską ir veža galutiniam vartotojui – kariams.
Mums tiek vaisių ir daržovių nereikia, bet mano mama visko sodina daug. Kai atvažiavusi jos paklausiau, kam tiek daug pomidorų, ji atsakė – tai čia kariuomenei.
Negaliu kalbėti už visą Ukrainą, tačiau tiksliai žinau, kad mano gimtajame miestelyje taip viskas vyksta.“
Susiorganizavo per kelias karo valandas
Greito organizavimosi, savanoriškos veiklos pavyzdžių gausu ir didžiuosiuose miestuose. Svitlana pasakoja, kad Kyjive gyveno didžiuliame devynių aukštų daugiabutyje, kur jau pirmąją karo dieną, apie 9–10 val. ryte, buvo sukurta namo grupė socialiniuose tinkluose, joje iš karto koordinuota veikla.
„Moterys namuose gamina maistą mūsų teritorinei gynybai, restoranų darbuotojai, kurie likę, irgi tą patį daro, gamina senukams, yra savanoriai, kurie tą maistą išvežioja. Štai mano draugas yra Krymo totorius, turi restoraną ir rašo – kažkoks vištienos tiekėjas atvežė 250 kg vištienos, galime gaminti. Visa tai nemokamai. Visa šalis dirba savanoriškai.
Visi organizuojasi patys. Kaip mūsų namas – visi rašo kasdien, aš pati nuolat skaitau, nes man tai ryšys su namais, praneša, kad tam tikroje parduotuvėje atvežė duonos, bet eilė didelė, kitur atvežė produktų ir eilių nėra. Arba – žmonės, aš išvykau, nueikite į tam tikrą butą, ten močiutė gyvena.
Mes neturime viršininko, kuris reguliuotų tai, patys susitariame. Štai kontrolė, kokia mašina kur stovi, atvažiavo, neišvažiavo ir t. t. Mes žinome, kokie automobiliai gali stovėti mūsų kieme. Vos tik pasirodo kokia nors keista mašina arba nepažįstami veidai, juos fotografuoja ir siunčia visiems – ar mes juo pažįstame? Jeigu ne – kviečiama teritorinės gynybos ar policijos pareigūnai.
Ryšiai tarp žmonių labai stiprūs. Jeigu kažkoks naujas žmogus įtraukiamas į grupę, jį turi patvirtinti kiti, patikimi, žmonės, kitaip jo nepriims. Todėl mes vykdome gynybą visais būdais. Per šiuos aštuonerius metus jau turime ir visą sąrašą organizacijų, kurių veikla itin skaidri, daugeliui žinoma, daugeliui padeda“, – pasakojo Svitlana.
Kaip vieną iš tokių organizacijų Svitlana pamini „Eleos Ukraine“ ir jos vadovą tėvą Serhijų Dmytrijevą, kuris ir Lietuvoje turi daug draugų bei rėmėjų. Vienas iš jų Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis.
Karo metu ši organizacija vykdo veiklą trimis pagrindinėmis kryptimis – veža taikius žmones iš karo apimtų zonų, Vakarų Ukrainoje steigia centrus, kur apsigyventi gali nebeturintys kur eiti, tarkim, seni žmonės, o taip pat rūpinasi kariuomenės reikmėmis. Kaip sako Svitlana, šiuo metu šios trys kryptys ir yra tos, kur daugiausia reikia savanorių rankų ir visuomenės pagalbos.
