2022 metų rugsėjį „The New York Times“ paskelbė įrašus, kuriuose užfiksuoti Rusijos kariškių pokalbiai su giminaičiais ir draugais prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą. Laikraštis tuomet teigė, kad garso įrašus gavo iš Ukrainos teisėsaugos institucijų. Jų autentiškumas buvo patikrintas pagal Rusijos telefono numerius socialiniuose tinkluose ir greitųjų žinučių programose, į internetą nutekintas duomenų bazes ir kitus prieinamus šaltinius.
Paviešintuose telefoniniuose pokalbiuose kariškiai sakė, kad invazija jiems buvo pristatyta kaip pratybos; jie nenori kariauti; jie matė plėšikavimo atvejus ir patys juose dalyvavo; matė, kaip žudomi civiliai gyventojai arba patys juos žudė; Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „padarė klaidą“ ir Kyjivo neužims.
Tuomet „The New York Times“ neatskleidė rusų karių ir jų pašnekovų tapatybių – buvo skelbiami tik kariškių vardai. Tačiau 2023 metų sausį amerikiečių leidinys „Vice“ metaduomenyse rado rusų karių telefonų numerius ir jų artimųjų vardus. Duomenys buvo pašalinti tik po to, kai „Vice“ apie klaidą pranešė „The New York Times“.
Teigiama, kad leidinys „Mediazona“ šį informacijos nutekėjimą pastebėjo gerokai anksčiau nei „Vice“. Išstudijavę puslapio su „The New York Times“ straipsniu kodą, žurnalistai išsiaiškino, kad medžiagoje paskelbti garso įrašai – tai 20-ies Rusijos kariškių skambučiai. Du iš jų buvo iš Pskovo, kur dislokuotas 237-asis gvardijos oro desantininkų pulkas. Penki yra 331-ojo gvardijos oro desantininkų pulko iš Kostromos kovotojai. Likusieji skambino į Rubcovską, kur įsikūręs 656-asis Rusijos gvardijos operatyvinis pulkas.
„Mediazona“ paskambino šiems kariams ir jų artimiesiems. Beveik visi jie sakė, kad apie „The New York Times“ publikaciją nieko negirdėjo.
Sergejus. Vienintelis prisipažinęs
Vienas iš svarbiausių „The New York Times“ publikacijos veikėjų yra kareivis iš Rubcovsko Sergejus, kuris pokalbiuose su artimaisiais karą vadina „kvailiausiu mūsų valstybės sprendimu“ ir sako, kad jis buvo „nereikalingas“.
Jis sutiko bendrauti su „Mediazona“ ir sakė, kad po metų savo nuomonės nepakeitė: „Tai yra nusikalstamas karas. Buvau labai pozityviai nusiteikęs Ukrainos atžvilgiu ir iš karto supratau, kad šį mirtiną karą pradėjo Putinas.“
Kiti kariai, minimi „The New York Times“ publikacijoje, arba atsisakė kalbėti su „Mediazona“, arba patikino, kad pritaria karui, todėl Sergejus yra vienintelis, kurio pavardė yra neatskleidžiama – dėl saugumo.
Sergejus turėjo būti pašauktas į karinę tarnybą, tačiau vietoj šaukimo jis pats pasirašė sutartį. Tarnyba pagal kontraktą jam atnešė 27 tūkst. rublių per mėnesį.
Pasak Sergejaus, karo pradžia ir siuntimas į frontą jam buvo visiška staigmena. „Esu paprastas vaikinas, kuris norėjo kada nors išvykti iš šalies. Žinoma, buvau sukrėstas, kai sužinojau, kas vyksta“, – sako jis.
Pirmasis Sergejaus pokalbis su Elena, paskelbtas „The New York Times“, datuojamas 2022 metų kovo 6 dieną. Laikraščio paskelbtoje ištraukoje kareivis šiek tiek smerkiamai kalbėjo apie savo kolegų plėšikavimą, kurie „pasiėmė mūsų lovos dydžio televizorius, velniai griebtų“, tačiau pats (galbūt juokaudamas) pasiūlė Elenai išsirinkti sau televizorių – LG arba „Samsung“ . Po dviejų dienų Sergejus merginai pasakė, kad iš karo parsiveš dulkių siurblį, kurį „jau supakavo“, ir pasigyrė, kad Ukrainoje „vairuoja Kawasaki“ – brangų japonišką motociklą.
Tą pačią dieną, kai Sergejus pasiūlė savo merginai išsirinkti televizorių, jis papasakojo jai apie dar sunkesnį karo nusikaltimą nei plėšikavimas – trijų civilių nužudymą. Pasak jo, rusų kariškiai juos išrengė nuogai ir nušovė.
Kaip dabar sako kario draugė Elena, ji neįtarė, kad jos pokalbių su Sergejumi buvo klausomasi. Mergina pripažįsta, kad pokalbiuose su Sergejumi aptarinėjo karo nusikaltimus, tačiau sako, kad niekada jiems nepritarė: „Ką aš galėjau padaryti? Niekas tuo nesididžiuoja, nei aš, nei kas nors kitas. Tarkime, buvo toks momentas – ir kas iš to? Aš ten nebuvau, nesu tų įvykių dalyvė, man tiesiog papasakojo, o aš pateikiau kažkokią reakciją, dažniausiai sukrėstą.“
Pasakodamas merginai apie civilių žudynes kovo mėnesį, Sergejus vartojo žodį „mes“. Dabar jis tvirtina, kad pats žudynėse nedalyvavo.
„Pokalbis yra neišsamus. Asmeniškai aš nieko nežudžiau iš kulkosvaidžio, asmeniškai aš neėmiau civilių į nelaisvę, tai darė mūsų sargybiniai. Situacija buvo tokia: mano akyse buvo paimti ir išvežti trys belaisviai. Mums buvo pasakyta, kad jie išvežti ir vargu ar bus paleisti. Ar tai buvo civiliai žmonės, negaliu pasakyti, jie buvo per toli. Mačiau juos jau nuogus“, – aiškina jis.
Pavasarį, kalbėdamas su Elena, Sergejus ištarė frazę: „Aš jau tapau žudiku“. Kitą kartą, skambindamas motinai, jis kalbėjo apie „lavonų civiliais drabužiais jūrą“. Sergejus leidinį „Mediazona“ tikino, kad jo dalinys su šiomis žmogžudystėmis nesusijęs.
Fronte Sergejus be pertraukos išbuvo iki rudens – šešis mėnesius. Į „Mediazona“ klausimą, kodėl neatsisakė paklusti įsakymams, jei mano, kad tai karo nusikaltimas, karys negalėjo atsakyti.
„Mus gąsdino kalėjimu. Aš tiesiog norėjau viską ištverti ir grįžti namo gyvas. Žinoma, galėjau visko paklausti advokato, bet tam nebuvo laiko, mažai miegojome ir apskritai man buvo svarbiau pabendrauti su artimaisiais. Apskritai apie tai kažkaip net negalvojau“, – sako jis.
Po šešių mėnesių fronte Sergejus negalėjo atsistatydinti dėl Vladimiro Putino paskelbtos mobilizacijos. Jis patvirtino, kad ir toliau tarnauja, tačiau atsisakė nurodyti, kur tiksliai. Pasak rusų kario, grįžus iš Ukrainos karo ligoninėje jam buvo diagnozuota liga, susijusi su psichologinėmis karo pasekmėmis, tačiau dabar jis nedetalizuoja, kokia tai liga.
Tačiau per telefoninį pokalbį su Elena jis sakė: „ Aš tik bandau save paguosti, kad jei būsiu čia ilgai, tai daug uždirbsiu.“
Dabar jis sako, kad moralinės ir psichologinės žalos dėl dalyvavimo kare negali kompensuoti jokie pinigai.
Semionovai. Užblokavo ir neatsakė
24-erių metų Jekaterina Semionova gyvena Orenburge, kur persikėlė iš Pskovo. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų, ji dirbo vienoje iš Pskovo srities mokyklų.
Aleksandras skambino Jekaterinai iš savo vardu registruoto numerio – SIM kortelė buvo pirkta Rostove prie Dono, iš kur rusų kariai išvyko kariauti į Donecko sritį. „The New York Times“ neskelbė daug pokalbių.
Kovo 9 dieną karys skambino, kaip rašė laikraštis, savo giminaičiams ir skundėsi, kad „kvailys Putinas nori užimti Kyjivą“, nors „mes užimame kaimus, ir viskas“.
Po dviejų dienų Aleksandras paskambino Jekaterinai ir pasidalijo gera žinia: „Na, ieškokite buto, kur nors Orenburge. Trumpai tariant, nuėjome į butą, į namą, trumpai tariant, į kažkokio vagies namus. Su Miša raktu atidarėme seifą. Aš kišenėje turiu visą butą“, – susijaudinęs kalbėjo kareivis.
Jekaterina vis dar naudojasi tuo pačiu telefonu, kuriuo jai skambino Aleksandras. Iš „Mediazona“ korespondento sužinojusi apie tai, kad „The New York Times“ paskelbė jų pokalbio įrašą, ji nuoširdžiai nustebo: „Apie ką jūs kalbate? Ar jis skambino šiuo numeriu? Ir ką turėčiau jums pasakyti?“
Iš pradžių mergina neigė, kad kalbėjo su Aleksandru, paskui pasiūlė „paskambinti jam ir paklausti“, o į prašymą pasidalinti dabartiniu Aleksandro numeriu atsakė: „Jūs viską geriau už mane žinote!“
Kai „Mediazona“ korespondentas pacitavo pokalbio apie atidarytą seifą ištrauką, Jekaterinos intonacija nebebuvo žaisminga: „Ak, na, aš jums pasakysiu, kad mes išsiskyrę, todėl aš su juo nieko bendro neturiu, nieko nežinau.“
Po to ji užblokavo žurnalistą susirašinėjimo programose ir apribojo prieigą prie savo puslapių visuose socialiniuose tinkluose.
Numeris, iš kurio Aleksandras pernai skambino Jekaterinai, tebėra pasiekiamas, bet pats kariškis nekėlė ragelio. Jis neatsakė į žinutes „WhatsApp“ programėlėje, nors jas perskaitė.
Eduardas Ilteriakovas. Meluoja apie Bučą
Beveik visi kariškiai iš Rubcovsko, kurių balsai skamba „The New York Times“ publikacijoje, sudarė sutartį su Rusijos Gynybos ministerija arba iš karto sulaukę pilnametystės, arba po privalomosios karinės tarnybos. 27 metų Eduardas Ilteriakovas pagal sutartį tarnavo nuo 2014 metų. Sprendžiant iš viešai prieinamos informacijos, jis iš pradžių tarnavo 74-ojoje atskirojoje motorizuotųjų šaulių brigadoje, o vėliau – 656-ajame Rusijos gvardijos pulke Rubcovske.
Dabar Eduardo paskyros socialiniuose tinkluose ištrintos, tačiau iki „Mediazona“ korespondento skambučio jis reguliariai mėgdavo dalintis įvairiais vaizdo įrašais.
Sprendžiant iš jo žmonos Julijos „Instagram“ profilio, 2019 metų rudenį ji tapo mama. Praėjusių metų kovo 16 dieną į Julijos vardu registruotą numerį paskambino vyras – jų pokalbį paskelbė „The New York Times“. Vyras ištisai keikėsi.
„Oi, kaip aš noriu namo! Aš jau taip pavargau, vėl visko bijoti... (keiksmažodis). Mus atvežė į kažkokią nesąmonę, sėdim, ko laukiam? Kol čia visus išguldys, sėdim ir laukiam, šūdini idiotai“, – kalbėjo jis.
Kitame pokalbių įrašo fragmente kareivis klausė Julijos apie savo dukrą ir pažadėjo: „Parvažiuosiu – daugiau jokios kariuomenės. Gal dar į Siriją nuvažiuosiu, nusipirksim butą.“
Dabar E.Ilteriakovas tvirtina, kad įrašuose girdėti ne jo balsas – net ir juos perklausęs.
Iš pradžių vyras „Mediazona“ užtikrintai patvirtino, kad buvo Bučoje ir „įvažiavo“ į Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos, tačiau po klausimo apie karo nusikaltimus paaiškino, kad turėjo omenyje tik bendrą judėjimo kryptį ir tiksliai nežino, kokias gyvenvietes pervažiavo.
„Tiesą sakant, net nežinau, kur yra Buča. Mes vykdėme savo užduotis, o ką, kur... Mieste ar ne mieste... Mums nieko neaiškino“, – tikino jis.
Kartu karys publikacijas apie karo nusikaltimus Bučoje pavadino „melu“.
Atsisakė kalbėti
Tarp pavogtų daiktų Ukrainoje siuntėjų, kurių pokalbio įrašus paskelbė „The New York Times“, buvo Vadimas Derevninas, kuris į Rubcovską išsiuntė tris kilogramus krovinio.
Tarp numerių, kuriais skambino pasiklausomi Rusijos kariškiai, yra ir 36 metų Olgos Derevninos vardu registruotas telefonas.
Vadimas Derevninas, kurio numerį „Mediazona“ rado pamirštoje ir apleistoje „VKontakte“ paskyroje, ir Olga Derevnina turi tą patį registracijos adresą.
Kovo 13 dieną vyras telefoninio pokalbio metu uždavė Olgai keletą klausimų apie vaikus ir tvirtino, kad ketina trauktis iš kariuomenės: „Aš išeinu iš šio šūdo. Būsiu civiliu. Ir mano sūnus neis į kariuomenę, sakau šimtu procentų. Sakyk jam, kad jis bus gydytojas.“
O.Derevnina atsisakė kalbėti su „Mediazona“: „Sėkmės, daugiau neskambinkite.“
Kiti „The New York Times“ publikacijos herojai , kurių tapatybes pavyko nustatyti „Mediazona“, taip pat atsisakė kalbėti.
Kariškio iš Rubcovsko Ivano Mironovo žmona Tatjana praėjusių metų kovą jam telefonu skundėsi, kad į miestą „vis atvažiuoja ir atvažiuoja karstai“, „laidojame vieną po kito“.
Tatjana atsisakė kalbėtis su „Mediazona“, paaiškinusi, kad „užaugo kariškių šeimoje“ ir žino, kad viskas, kas susiję su kariuomene, yra „valstybinė paslaptis“.
Rugsėjo mėnesį Jevgenijus Semionovas, džiaugdamasis grįžimu iš Ukrainos, kartu su žmona Darija ir vaiku išvyko ilsėtis prie ežero Altajuje. Pora neatsakė į „Mediazona“ žinutes.
Alina Koroliova, pradedančioji manikiūrininkė, 22-ejų desantininko Jevgenijaus Koroliovo žmona, po „Mediazona“ korespondento skambučio užblokavo žurnalisto numerį ir ištrynė nuotraukas su vyru.
Karo pradžioje 25-erių metų rusų gvardietis Sergejus Peršinas savo žmonai Ksenijai Veršininai skundėsi, kad „jie čia norėjo įžūliai, bet nieko neišėjo“. Kai „Mediazona“ korespondentas paskambino Ksenijos vardu registruotu numeriu, atsiliepė vyriškis, kuris iš pradžių pažadėjo perduoti klausimus Sergejui, o paskui pasakė, kad kariui tai neįdomu.
Pskovo desantininkas Aleksandras Timofejevas, papasakojęs savo pusbroliui Andrejui Platonovui apie civilių gyventojų „lavonus“, „gulinčius pakelėje“, atmetė skambučius, nors, sprendžiant iš „VKontakte“ aktyvumo, jis nebuvo tuo metu užimtas.
Taip pat pasielgė ir kariškio Semiono Mančijevo žmona Tatjana. Galbūt Tatjana nusprendė neatsakyti, įspėta savo draugės Jelenos Fatejevos, kuri kiek anksčiau atsisakė kalbėtis su „Mediazona“ korespondentu. Jos vyras Ilja Fatejevas praėjusių metų kovą pareiškė, kad V.Putinui „atėjo laikas baigti visas šias nesąmones“ ir nustoti apsimetinėti, kad „viskas vyksta pagal planą, viskas vyksta pagal grafiką“.
Vienintelis asmuo, kuris „Mediazona“ sakė, kad matė amerikiečių laikraščio publikaciją, buvo Tatjana Koževina, Lovozersko nacionalinio kultūros centro amatų skyriaus vedėja ir Ivano Koževino, Kostromos pulko kareivio, motina. Pernai Ivanas prisipažino motinai, kad kovo pabaigoje buvo Bučos srityje.
Tuo metu 29-erių Romanas Archipovas greitai atsiliepė į telefono skambutį, tarsi jau būtų jo laukęs – paskutinis Rubcovsko kareivių sąraše, matyt, buvo perspėtas kolegų.
„Cha cha cha cha, žurnaliste, eik tu! Nu tu gražuolis! (keiksmažodis)“ – atsakė jis „Mediazona“ korespondentui.
