„Tikiu, kad ateities suvienyta Ukrainos stačiatikių bažnyčia niekada nekartos Rusijos imperijos stačiatikybės klaidų“, – išskirtiniame interviu portalui 15min teigė Ostroho ir Rivnės archivyskupas Ilarionas.
Pasak arkivyskypo Ilariono, bažnyčiai politiniame gyvenime – ne vieta. Vis dėlto, autokefalijos – religinės autonomijos – Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimas, kurį penktadienį patvirtino pasaulio stačiatikių ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, svarbus visai šaliai.
Ukrainoje šiuo metu egzistuoja trys stačiatikių bažnyčios. Didžiausia iš jų yra Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių (MP+UOB), kuri liko Rusijos stačiatikių bažnyčios jurisdikcijoje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Taip pat yra dvi atsiskyrusios bažnyčios: dabar ekumeninio patriarchato pripažįstama Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia (KP+UOB), vadovaujama patriarcho Filareto, ir Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia (UAOB), vadovaujama metropolito Makarijaus.
Nepriklausomybės reikėjo jau seniai
– Kodėl nepriklausomybė nuo Maskvos patriarchato tokia svarbi Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčiai?
– Atsakydamas į šį klausimą norėčiau pabrėžti, kad Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė, niekada nepakluso priešams – nei iš Vakarų, nei iš Rytų.
Krikščionių tikėjimas, kurį į mūsų žemes atnešė apaštalas Andrejus Pervozvanis, visada buvo svarbus kovos už nepriklausomybę centras. Kai pirmojoje Ukrainos valstybėje – Kijevo Rusioje – buvo priimta krikščionybė, egzistavo Ukrainos stačiatikių bažnyčia, vadovaujama Kijevo metropolito.
Nepaisant politinių įvykių, metropolitas turėjo teritorinę ir administracinę nepriklausomybę nuo Konstantinopolio (ekumeninio patriarchato).
Priklausomybė nuo ekumeninio patriarchato buvo simbolinė, vidinis ir išorinis Ukrainos stačiatikių bažnyčios vystymasis buvo nepriklausomas: bažnyčia formavo savo teologijos tradiciją, pasaulėžiūrą ir dvasinę kultūrą.
Savo klestėjimo apogėjų bažnyčia pasiekė Petro Mohylos epochoje XVII a. viduryje – ХVIII a.
Tai buvo progresyviausias mūsų tautos periodas. Galima sakyti, kad ukrainiečiai buvo inteligentiškiausia tauta Europoje. Tuomet vyko kultūriniai mainai su Europos vadovais, šie mainai leido ukrainiečiams formuotis kaip savarankiškai tautai. Be to, jie paskatino pastangas vaduotis iš Abiejų Tautų Respublikos.
Taip atsirado nauja Ukrainos valstybė, egzistavusi 1648-1783 metais. Ją panaikino Rusijos imperija. Tai tapo įmanoma todėl, kad Maskvos patriarchatas, pasitelkdamas intrigas ir kyšius, 1686 metais prijungė Kijevo metropolitą.
Kai XX a. Ukraina trumpam atgavo nepriklausomybę, Ukrainos visuomenė bandė atgaivinti nepriklausomą Ukrainos stačiatikių bažnyčią.
Todėl nuo Rusijos ir Maskvos patriarchato nepriklausoma Ukrainos stačiatikių bažnyčia yra glaudžiai susijusi su šalies nepriklausomybe: be nepriklausomos bažnyčios nėra visiškai nepriklausomos valstybės. Ir atvirkščiai.
Jei iškart po 1991 m. būtų įkurta vieninga Ukrainos stačiatikių bažnyčia, šiandien nebūtų karo Donbase, separatizmo ir įvairių nacionalinių konfliktų.
Nepriklausomybė, Ukrainos ir jos bažnyčios atsiskyrimas nuo Rusijos suteiks galingą potencialą kurti savo pačių identitetą, leis visuomenėje įveikti korupciją.
Taip pat sparčiai vystysis ekonomika, Ukraina galės įstoti į bendrą Europos erdvę, turėsime stiprią valstybę ir tvirtą vidinę dvasinę stačiatikių kultūrą.
Maskvos patriarchatas – bejėgis
– Maskvos patriarchatas tikina, kad autokefalijos Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimas lems didžiausią krikščionių schizmą nuo 1054-ųjų, esą bus sunaikinta stačiatikių vienybė. Ar įžvelgiate tokią grėsmę?
– Tai – isteriški grasinimai tų žmonių, kurie yra bejėgiai prieš tomoso (religinio dekreto– red.) suteikimą ir suvienytos Ukrainos stačiatikių bažnyčios sukūrimą.
Nieko nenutiks, (autokefalijos suteikimas – red.) nelems jokio susiskaldymo. Ekumeninis patriarchatas tai puikiai žino, kadangi jis ėmėsi labai drąsių žingsnių, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia būtų atskirta nuo Maskvos.
Sakyčiau, kad pats Maskvos patriarchatas ilgą laiką skaldė stačiatikių bažnyčios bendruomenę. Tai tapo akivaizdu 2016 metais, kai Rusijos stačiatikių bažnyčia nedalyvavo pasaulio stačiatikių taryboje.
Ne paslaptis, kad Maskvos patriarchatas savo imperialistinių interesų gynimui pasitelkia didžiulius pinigus. Šiandien Rusijos ekonomika išgyvena sunkius laikus, o be pinigų Rusijos stačiatikių bažnyčia yra bejėgė. Ji seniai prarado krikščionišką tikėjimo pagrindą.
Ne paslaptis, kad Maskvos patriarchatas savo imperialistinių interesų gynimui pasitelkia didžiulius pinigus. Šiandien Rusijos ekonomika išgyvena sunkius laikus, o be pinigų Rusijos stačiatikių bažnyčia yra bejėgė. Ji seniai prarado krikščionišką tikėjimo pagrindą.
Todėl jų pasipriešinimas autokefalijos Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimui yra minimalus. Be to, dauguma pasaulio stačiatikių bažnyčių palaiko tomoso Ukrainai suteikimą.
Šis faktorius yra svarbus tiek pasaulio stačiatikių, tiek Ukrainos stačiatikių vienybei. Akivaizdu, kad niekas nepalaikytų Ukrainos stačiatikių bažnyčios, kurią kontroliuotų Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Ypač po to, kai nutrūko ryšiai tarp ekumeninio patriarchato ir Maskvos patriarchato.
– Neseniai pasaulio žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Rusijos programišiai taikėsi į stačiatikių bažnyčios lyderius, susijusius su autokefalijos suteikimo klausimu. Kokių dar Maskva ėmėsi priemonių, kad sustabdytų bažnyčių atsiskyrimą?
– Anokia naujiena, kad Maskvos patriarchatas pasitelkia melagingus kaltinimus ir informaciją tam, jog diskredituotų dvasininkus, susijusius su autokefalijos Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimu.
Pirmuoju tokių bandymų daryti įtaką objektu tapo ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, dešimtajame dešimtmetyje matėme informacinį karą, nukreiptą į patriarchą Filaretą. Protingi ir sąmoningi žmonės į tai nereaguoja, kadangi bet kokie melai praeina savaime.
Į tokį šmeižtą, kaltinimus ir netiesą geriausia visai nereaguoti. Tai, kas ateina ne iš Dievo, greitai praeina.
Dabar, kai Ukrainos žmonės pakylėti laukia tomoso suteikimo, kai patriarchas Baltramiejus I laikomas dvasiniu krikščionių pasaulio lyderiu, labai mažai daliai ukrainiečių įdomus Maskvos purvas.
Bažnyčiai politikoje – ne vieta
– Kokių pokyčių po autokefalijos suteikimo kasdieniame religiniame gyvenime turėtų tikėtis tie ukrainiečiai, kurie nori išlikti Maskvos patriarchato dalimi? Kaip bus apsaugotos jų teisės?
– Esu įsitikinęs ir tikiuosi, kad tomoso suteikimas ir vieningos Ukrainos stačiatikių bažnyčios sukūrimas suvienys ukrainiečius.
Todėl tikinčiųjų į Maskvos patriarchatą nebeliks – jei ne iš karto, tai palaipsniui. Jie negalės ignoruoti šio proceso ir išlikti užsienio bažnyčios, priešiškos Ukrainai, nariais.
Galbūt ne visi Ukrainoje suvokia tomoso suteikimo svarbą, tačiau jį suteikus visi norės tapti vieningos Ukrainos stačiatikių bažnyčios dalis.
Galbūt ne visi Ukrainoje suvokia tomoso suteikimo svarbą, tačiau jį suteikus visi norės tapti vieningos Ukrainos stačiatikių bažnyčios dalimi.
TAIP PAT SKAITYKITE: P.Porošenka: Ukraina gerbs tikinčiųjų, norinčių likti Rusijos Bažnyčioje, sprendimą
– Neabejojama, kad Rusijos stačiatikių dvasininkai yra glaudžiai susiję su politika. Kokį savo vaidmenį po autokefalijos suteikimo Kijevo patriarchatas numato Ukrainos politiniame gyvenime?
– Įstatymo leidybos lygiu Ukrainoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybinio gyvenimo, tačiau kunigai yra šalies piliečiai, jie nevengia dalyvauti socialiniuose valstybės procesuose.
Ne paslaptis, kad daug kunigų priklauso vietos valdžios organams. Ir tai yra gerai, kadangi rodo, jog bendruomenė pasitiki dvasininkais. Kyla vienintelis klausimas: kam tai skirta ir kokia to nauda bažnyčiai?
Bažnyčia neturėtų dalyvauti politikoje, kadangi tai prieštarauja jos prigimčiai. Vis dėlto, ji turėtų daryti įtaką valstybės galios organų darbo skaidrumui.
Bažnyčios prigimtis – į žemę atnešti gėrį ir išganymą. Todėl vieninga Ukrainos stačiatikių bažnyčia valstybės ir piliečių gyvenime užims svarbią vietą.
Bažnyčios prigimtis – į žemę atnešti gėrį ir išganymą. Todėl suvienyta Ukrainos stačiatikių bažnyčia valstybės ir piliečių gyvenime užims svarbią vietą.
Politiniai aspektai bažnyčios veiklą tik ribotų, kadangi bažnyčios prigimtis yra aukščiau žmogiškųjų reikalų. Tikiu, kad ateities suvienyta Ukrainos stačiatikių bažnyčia niekada nekartos Rusijos imperijos stačiatikybės klaidų.
Tikėjimas ir Dievo valia padės mums tapti patikima Ukrainos nacionalinės ir kultūrinės vienybės tvirtove. Tai tapo įmanoma daugybėje kitų krikščioniškų Europos valstybių.
