Po Rusijos invazijos, prasidėjusios vasario mėnesį, karas nuniokojo Rytų Ukrainos stepes. Krito Sjevjerodonecko miestas, vėliau – Lysyčanskas. Fronto linijos judėjo tol, kol nepaliaujami artilerijos trenksmai ir sprogimai vasarą pagaliau ėmė aidėti ir aplink nedidelį bitininko kaimą Bohdanivką.
Tačiau jo bitės kaip ir kiekvieną vasarą vis tiek zvimbė iš ir į savo avilius. 71 metų P.Fiodorovyčius stebėjo, kaip jos zuja pažįstamuose laukuose.
Jos skrisdavo apardytų kelių ir sviedinių išmuštų duobių link, vis arčiau fronto linijos, kur Rusijos ir Ukrainos kariai žudė vieni kitus šautuvais, granatomis ir raketomis, o tada grįždavo namo.
Nuo karo pradžios prieš daugiau nei pusmetį milijonai ukrainiečių paliko savo namus.
Tačiau daugelis jų pasiliko, radę prieglaudą rūsiuose ir kitose sąlyginai saugiose vietose, ryžtingai apsisprendę ištverti puolimą dėl daugybės priežasčių: vieni neturi kur bėgti, kiti neturi pinigų, rūpinasi neįgaliais šeimos nariais, puoselėja prorusiškas nuotaikas – sąrašas ilgas.
Tačiau P.Fiodorovyčiaus sprendimą likti savo namuose su bitėmis, žmona Ira ir jų ožka Gėlyte lėmė pats paprasčiausias motyvas – čia jų namai.
