Rusų kareiviai buvo jauni, jaunesni už jos sūnus, su vos keliais plaukais ant smakrų, tačiau jų vado žodžiai buvo stingdantys.
„Mano vyrai išgėrė degtinės, – pasakė jis. – Dabar jie nori pramogų“.
Vika ėmė drebėti. Ji staiga suprato, kodėl anksčiau tą dieną, kai kareiviai atėjo į namus konfiskuoti telefonų, paprašė jos ant priekinės tvoros užrišti baltą medžiagą.
Tas, kurį jie vadino Olegu, jau buvo pradėjęs liesti jos klubus. Ji jautė alkoholio kvapą nuo jo burnos. „Šalin rankas“, – perspėjo ji.
„Tylėk!“ – riktelėjo jis, tempdamas ją į gatvę ir tujindamas ją, nors būdama 42 metų ji buvo dvigubai vyresnė už jį.
Namo viduje pasigirdo šūvis. „Ar ketinate mus nužudyti?“ – paklausė ji.
13 metų Vika ir jos vyras Vitalijus gyveno Džerelnos gatvėje mažame ramiame kaimelyje, maždaug už valandos kelio į šiaurės vakarus nuo Kyjivo. Keitėsi metų laikai, bulvės ir kukurūzai buvo sodinami ir nuimami, daržovės marinuojamos atšiauriems žiemos mėnesiams; vasarą klykavo ir nardė lakštingalos, ant elektros stulpo prie jų namų susisuko lizdą gandras. Tačiau kovo pradžioje, praėjus kelioms dienoms po Vladimiro Putino invazijos į Ukrainą, rusų kareiviai įžengė į gatvę ir užėmė prašmatniausią namą su saulės baterijomis, kuris priklausė žmonėms iš Kyjivo. Per kitas tris savaites šis rajonas virto tikru pragaru.
Toje vienintelėje 37 namų juostoje vienas vyras buvo šaltakraujiškai nužudytas tarpduryje prie savo uošvės durų, antrasis žuvo išvažiuodamas dviračiu į netoliese esantį miestą, du namai buvo sugriauti apšaudant, trečiąjį sugriovė rusų okupantai, o į Viką ir dar vieną moterį buvo nukreiptas šlykščiausias vyrui žinomas ginklas.
Karo metu visada buvo prievartaujama – dar prieš 2500 metų Herodotas aprašė graikų ir finikiečių vykdytus moterų pagrobimus. Pastaraisiais metais nuo Bosnijos iki Etiopijos prievarta buvo naudojama kaip būdas sunaikinti konkuruojančias etnines grupes ar religijas, užgrobti pelningą teritoriją ar pažeminti priešus.
Ne kartą paaiškėjo, kad karo prievarta ypač paplitusi, kai į konfliktą įsitraukia Rusijos kariai. Tačiau nors kovo 8-osios naktį Vikos sapne jai pasirodė mirusi motina ir ji pajuto blogą nuojautą, ji nė neįsivaizdavo, kas netrukus įvyks.
Kitą vakarą kariai atėjo jos pasiimti. Jų buvo trys: vadas, 21 metų Olegas ir vos devyniolikmetis Dania.
„Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta“, – sakė ji praėjusią savaitę, pasakodama tos nakties įvykius. Jos rankos drebėjo, kai ji rūkė cigaretę, bet jos akyse degė pasipriešinimas, kai ji kalbėjo apie savo pasiryžimą pareikalauti, kad rusai atsakytų už tai, ką su ja padarė.
Olegas nusitempė ją prie kaimyno namo, taip pat pažymėto balta medžiaga, ir liepė jai belstis. Jie ieškojo ten gyvenančios moters. Vyrui Ihoriui atidarius duris, suskambo jo telefonas. „Tu turėjai paimti jų telefonus!“ – šaukė vadas Olegui.
Olegas pabandė nušauti Ihorį, bet nepataikė. Vietoj to kulka pataikė vadui į koją. Dania ėmė mosuoti automatu, tada išvilko Ihorį į gatvę, pridėjo pistoletą prie galvos ir sumušė.
„Turime eiti, jie mus kažkur veža“, – pasakė Vika Ihorio žmonai Aniai. Bet vadas žiūrėjo į ją iš aukšto. „Ne, ji gali pasilikti, ji negraži“, – pasakė jis.
Dania paliko Ihorį šnopuojantį ir patraukė Viką už megztinio gobtuvo. „Tu mane skaudini“, – protestavo ji, kai jis bandė ją bučiuoti ir glamonėti.
Kaimynystėje gyveno 65 metų Valentina su 41 metų dukra Nataša, 43 metų svainiu Saša ir 15 metų sūnumi.
Saša priėjo prie durų. „Paimk mane, ne ją“, – maldavo jis. Olegas išsitraukė pistoletą. Aš rusas, tu manęs nenušausi, – maldavo Saša. Kai jis pasisuko ir bandė uždaryti duris, jie šovė jam į pakaušį.
Vika matė, kaip jie išvilko kūną, o Nataša išbėgo lauk. „Kur mano Saša?“ – šaukė ji.
Abi moterys buvo nuvilktos per kelią ir tolyn iki dviejų aukštų geltono betono namo su saulės kolektoriais, kurį rusai buvo pavertę savo būstine.
Viršuje Olegas ir kiti prievartavo Natašą. Vika liko su Dania. „Ar tu neturi draugės?“ – paklausė ji.
„Taip, jai septyniolika, o aš tik pabučiavau ją į skruostą, – atsakė jis. – Bet tave ketinu laikyti čia, kol su tavimi baigsiu“.
Jis nutraukė jai leginsus ir kelnaites ir išprievartavo ją svetainėje.
„Jis liepė man daryti daugybę dalykų“, – pasakė ji purtydama galvą. „Vienu metu jis išėjo atsivesti Olego, todėl aš greitai apsirengiau ir išbėgau į gatvę bei grįžau į savo namus.“
Tuo metu jau buvo vidurnaktis, visi namai skendėjo tamsoje. Vyro nebuvo nė ženklo, todėl ji nubėgo per porą namų iki malonaus 71 metų pensininko muzikos mokytojo Viktoro namų.
„Dėde Viktorai, – sušuko ji, belsdama į jo langą. – Jie nušovė Sašą, išprievartavo mane ir Natašą, o kur mano Vitalijus?“
Viktoras liepė jai slėptis dukters kambaryje, kuris buvo tuščias, nes ji išvyko pas draugus į kitą kaimą. Tačiau Vika vėl nubėgo namo ieškoti savo vyro. „Griebiau kuprinę su dokumentais, tada išgirdau, kaip jis sušnabždėjo: Vika. Jis buvo palėpėje, kur laikome bulves. Užlipau apsnigtomis kopėčiomis. Išbuvome iki ryto, bet negalėjome užmigti“.
Kitą rytą jie drebėdami pasirodė Viktoro namuose. Nepaisydamas rizikos, jis leido jiems ten slėptis kitą mėnesį.
„Aš jau toks senas, kad tikrai nieko nebijau, ir man buvo pikta dėl to, ką padarė rusai“, – sakė jis. Iš jo akių išsiliejo ašaros. „Vis galvojau apie savo dukrą kitame kaime, galvojau: ačiū Dievui, kad jos čia nebuvo ir meldžiausi, kad jie nepadarytų to paties ten, kur ji yra“, – sakė mokytojas.
Vika buvo tokia išsigandusi, kad kaskart, kai sulodavo šuo ar pravažiuodavo automobilis, ji bėgdavo į vištidę, kur, jos manymu, rusai jos neieškotų.
Vienintelį kartą jie išdrįso išeiti į lauką kovo 20 d. naktį, kai buvo intensyviai apšaudomos rusų artilerijos pozicijos netoliese esančiame miške ir ukrainiečių pajėgos kitame kaime. Nuaidėjo didžiulis sprogimas, nes buvo sugriautas vienas namas. Jie nubėgo į Viktoro kaimynės, 75 metų Katerinos, namus, kuriuose buvo rūsys. „Visi buvome atsiklaupę ant kelių, meldėmės“, – pasakojo Vika.
Katerina buvo viena, neskaitant trijų kačių, dviejų šunų ir 25 vištų. Jos dukra ir anūkė karo pradžioje išvyko į Vokietiją. Jos svainis Tolia dingo, kai dviračiu išvažiavo į netoliese esantį miestelį patikrinti jų buto.
Rusai dažnai lankydavosi Katerinos namuose ir reikalaudavo, kad ji iškeptų jiems blynų: „Jie sakydavo: senele, duok mums arbatos. Ką aš galėjau padaryti? Jie sėdėjo ant mano sofos su savo ginklais“.
Galiausiai kovo pabaigoje rusai buvo išvaryti, o išvažiuodami vogė motociklus, dviračius ir įrankius.
Vira Holubenko, kurios namus jie buvo užėmę, grįžusi namo pamatė, kad rusai išdaužė duris ir langus, viską apvertė aukštyn kojomis, jos drabužius išmėtė kieme, pavogė visas bulves ir marinuotas daržoves. „Visą gyvenimą taupėme, kad turėtume jaukius namus, – sakė ji. – Ir štai ką jie su jais padarė. Nežinau, ko jie ieškojo – pinigų ar aukso. Esame paprasti kaimo žmonės, nieko ypatingo neturėjome“.
Vika ir Vitalijus slėpėsi dar savaitę. Ji įsitikinusi, kad rusai sugrįš. „Aš jų labai nekenčiu ir linkiu jiems visiems mirties, – sakė ji. – Ir Putinui.“
„Aš jų labai nekenčiu ir linkiu jiems visiems mirties. Ir Putinui“, – pasakė Vika.
Praėjus mėnesiui, sunku įsivaizduoti tokius siaubus iš pažiūros taikioje kaimo gatvėje. Praėjusią savaitę Katerina ir Viktoras sėdėjo ant suoliuko priešais savo namus, šviečiant pavasario saulei, žydint raudonoms tulpėms, apie kojas trynėsi jos katės ir kudakavo vištos. Jie draugiškai šnekučiavosi kaip visada. Bet Viktoras sode vis rasdavo šrapnelių. Praėjusią savaitę Bučos morge buvo rastas Katerinos svainis.
Nė vieno žmogaus gyvenimas neliko nepaliestas. Vieni kaimynai įtariami bendradarbiavę su rusais.
Nataša su sūnumi praėjusią savaitę išvyko į Vokietiją po to, kai perkėlė Sašos kūną iš purvino kapo kieme tinkamam palaidojimui. „Ją ištiko isterija, ji vis kartoja, kad jos gyvenimas sugriautas ir ją reikėjo nužudyti, o ne jį“, – pasakojo jos motina Valentina, kuri dabar yra viena.
„Ją ištiko isterija, ji vis kartoja, kad jos gyvenimas sugriautas ir ją reikėjo nužudyti, o ne jį“, – pasakojo jos motina Valentina, kuri dabar yra viena.
Visoje šalyje pasipylė panašios siaubo istorijos, jų tiek daug, kad Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė 61 metų Liudmyla Denisova įsteigė specialią karštąją liniją dėl išprievartavimų. Iki šiol ji priėmė 700 skambučių ir veikia 24 valandas per parą. L.Denisova sako, kad teko padvigubinti psichologų, konsultuojančių skambinančiuosius, skaičių.
Manoma, kad šie skundai yra tik ledkalnio viršūnė, nes daugelis moterų bijo kreiptis, bijodamos kaltinimų ir abejodamos, kad kas nors bus padaryta. Regiono teismo medicinos ekspertai teigia, kad ant daugelio kūnų yra seksualinės prievartos požymių.
L.Denisova atrodo priblokšta, kai pateikia pavyzdžių, dėl kurių, pasak jos, ji negali užmigti naktimis, pavyzdžiui, motina ir dvi 15 ir 17 metų dukterys Irpinėje. „Tris dienas jie prievartavo mamą, paskui penkiolikmetę, o septyniolikmetei pasakė, kad jos nelies, nes ji negraži. Motina ir jaunesnioji dukra galiausiai mirė nuo patirtų sužalojimų, o septyniolikmetė tris dienas buvo uždaryta rūsyje su jų kūnais.“
Tris dienas jie prievartavo mamą, paskui penkiolikmetę, o septyniolikmetei pasakė, kad jos nelies, nes ji negraži.
Ir tai nutiko ne tik moterims. „Viena iš baisiausių istorijų, kurias girdėjau, buvo apie 11 metų berniuką, kurį rusai dešimt valandų prievartavo jo mamos, pririštos prie kėdės, akivaizdoje. Jis nekalbėjo mėnesį“, – sako ombudsmenė.
Daugelis išprievartavimų buvo grupiniai, yra atvejų, kai 14-16 metų mergaitės liko nėščios. Tarp jų buvo keturiolikmetė, kurią motinos akivaizdoje išprievartavo trys rusai. 14-metė, kuriai gydytojas patarė nedaryti aborto, argumentuodamas, kad tai gali turėti įtakos jos galimybei vėliau turėti vaikų.
„Tai – genocidas, – sakė L.Denisova. – Jie naudojo prievartą kaip ginklą – daugiausia tai buvo jauni 20-25 metų amžiaus kariai, jie tai darė viešai, kitų šeimos narių akivaizdoje, ir šaukė: „Mes norime tai padaryti kiekvienai nacių kalei Ukrainoje“.“
Teisininkė Larysa Denysenko, kuri specializuojasi bylose, susijusiose su seksualiniu smurtu, antrina. Į ją kreipėsi nukentėjusiosios ir ji nufilmavo jų parodymus, jei jos nuspręstų kreiptis į teismą.
„Turime veikti, nes kitaip nė viena moteris daugiau niekada nepasitikės sistema“, – sakė ji.
Tarp jų yra 32 metų ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja, kurią karininkas laikė sekso verge Chersone, pirmajame rusų okupuotame mieste.
Vieną naktį į jos namus atėjo kareiviai ir, grasindami ginklu, nusivedė jos motiną, tetą ir pusseserę į kitą kambarį, o ją paliko su savo kapitonu.
„Tu man patinki, todėl duodu tau pasirinkti, – pasakė jis. – Jei nenori, kad tave su visa šeima išvežtų į kalėjimą, gali likti su manimi“.
Ji su siaubu pažvelgė į jį, kai jai dingtelėjo, ką jis turi omenyje. „Ne, taip nebus“, – atsakė ji.
„Iš tikrųjų tai nebuvo klausimas“, – pasakė jis. Tada jis ją išprievartavo vėl ir vėl, jos šeimai tebesant kitame kambaryje.
Jis pastatė ginkluotą namų apsaugą. Kitą kartą jam apsilankius, jo kareiviai išlaužė duris.
„Jūs tiesiog nesuprantate susitarimo, – pasakė kapitonas. – Tu esi mano, kada tik panorėsiu, tada tavo šeima bus palikta ramybėje“.
Jis ją prievartavo ir prievartavo maždaug dešimt dienų, kol ji pabėgo draugo automobilio bagažinėje. Nuo to laiko ji negalėjo susisiekti su savo šeima. „Ji išvyko apimta gyvuliškos panikos ir yra įsitikinusi, kad jie buvo nužudyti iš keršto“, – sakė L.Denysenko.
Iš ukrainiečių perimtų telefoninių pokalbių galima spręsti, kad rusų žmonos net drąsino juos, viena jų vyrui sakė: „Tiesiog naudokis proga“.
Išgyvenusios moterys ir merginos sako, kad daugelis jų mieliau būtų mirusios. Dažnai jos verčiamos manyti, kad padarė kažką blogo, ir bendruomenės jas atstumia.
Žala yra ne tik fizinė. „Jūs turite išprievartautą kūną, išprievartautą sielą, galbūt sugriautus namus ir sugriautą gyvenimą, ir visą likusį gyvenimą nešiositės skausmą savyje“, – sakė L.Denysenko.
Ji įtaria, kad okupantų elgesys susijęs su dideliu smurto prieš moteris lygiu Rusijoje. „Smurtas šeimoje Rusijoje nėra kriminalizuotas, todėl yra visuomenės normų dalis. Jie net turi posakį: mušk artimiausius žmones, kad svetimi tavęs bijotų, todėl vaikai užauga manydami, kad tai normalu, o kariuomenėje tai dar blogiau.“
Nebaudžiamai vykdomi prievartavimai buvo paplitę ir ankstesniuose konfliktuose, kuriuose dalyvavo rusai, įskaitant Rytų Ukrainą nuo 2014 m., Čečėniją ir Antrąjį pasaulinį karą.
„Tai, ką matome Ukrainoje, yra siaubingas 1945 m. Raudonosios armijos vykdytų masinių išprievartavimų aidas“, – sakė Antony Beevoras, karo istorikas, kurio knygoje apie Berlyno žlugimą išsamiai aprašyta, kaip buvo išprievartauta net du milijonai vokiečių moterų. Daugelis jų vėliau nusižudė.
„Nesvarbu, ar atsitiktinis rusų karių žiaurumas prievartaujant ir plėšikaujant siekia XIII a. mongolų įsiveržimus, ar ne, aišku viena. Tai – sąmoningas teroro ginklas, nebūtinai vadovaujamas iš viršaus vyresniųjų karininkų, bet neabejotinai toleruojamas kaip leistinas nedrausmingumas ir išsilaisvinimas nuo visų jų nuoskaudų ir nusivylimų“, – sako karo istorikas.
Tačiau šį kartą atrodo, kad yra tikras pasiryžimas patraukti kaltininkus atsakomybėn.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis apie prievartavimus kalbėjo vienu balsu su aukomis.
Ukrainoje lankėsi Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras Karimas Chanas ir JT specialioji atstovė seksualinio smurto konfliktų metu klausimais Pramila Patten. Praėjusią savaitę Ukrainoje lankėsi Esther Dingemans – Nobelio premijos laureato, Kongo gydytojo Deniso Mukwege, kuris tikriausiai yra gydęs daugiau seksualinės prievartos aukų nei bet kas kitas žemėje, įsteigto Pasaulinio nukentėjusiųjų fondo vadovė, kad patartų, kaip padėti nukentėjusiems asmenims gauti konsultacijas, teisines konsultacijas ir, galbūt, atlyginti žalą.
Daugelis šalių pasiūlė pagalbą renkant įrodymus ir dokumentus, tarp jų – ir Jungtinė Karalystė, kuri šį mėnesį siunčia savo komandą. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija vienintelė pasaulyje turi specialų seksualinio smurto konfliktų metu prevencijos departamentą ir lapkričio mėnesį surengs konferenciją Londone.
„Mane fiziškai pykina, kai girdžiu šias istorijas“, – sakė praėjusią savaitę į Kyjivą grįžusi Didžiosios Britanijos ambasadorė Ukrainoje Melinda Simmons. „Tai mane pažadina naktimis“, – pridūrė ji.
„Visi išprievartavimai yra žiaurūs, bet kai kurios istorijos, kurias girdėjau, grąžina į viduramžių žvėriškumo laikus. Negalima patikėti, kad žmonės mano, jog XXI amžiuje jie gali taip elgtis“, – sakė M.Simmons.
