Kai Ukrainos nacionalinės gvardijos leitenantas Andrijus Kulišas suduoda smūgį Rusijos pajėgoms, jis dėkoja Kanados kariuomenei. Kanadiečiai praėjusią vasarą mokė leitenanto A.Kulišo greitojo reagavimo brigadą karo taktikos mieste, taip pat kariauti atviroje erdvėje ir teikti medicinos pagalbą mūšio lauke.
Pratybos Vakarų Ukrainoje buvo vienos iš daugelio pastaraisiais metais, kuriose dalyvavo Kanados, Jungtinės Karalystės, Rumunijos ir Kalifornijos nacionalinės gvardijos kariai.
Tai buvo tik viena mažai viešinama Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos šalių pastangų dalis, kuri pakeitė Ukrainos kariuomenę nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens – nuo pėstininkų iki gynybos ministerijos ir parlamento narių.
Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vikrios Ukrainos kovinės pajėgos nustebino pasaulį atremdamos daug didesnę ir geriau aprūpintą Rusijos kariuomenę, sako ukrainiečiai ir jų patarėjai iš Vakarų.
Per surengtas pratybas, kuriose kasmet dalyvauja mažiausiai 10 tūkst. karių jau daugiau nei aštuonerius metus, NATO ir jos narės padėjo šaliai pereiti nuo griežtų sovietinio tipo vadovavimo struktūrų prie vakarietiškų standartų.
Klaidindamas Rusijos įsibrovėjus šiandien, leitenantas A.Kulišas sako, kad jo kovos draugai „neabejotinai taiko procedūras, kurias išmoko per pratybas su NATO“.
Noriai perėmė patirtį
Vakarų pagalba, nors ir niekada nebuvo slapta, nebuvo plačiai nušviečiama siekiant išvengti Rusijos pykčio. Ukraina jau daugelį metų kariauja su Rusijos remiamais separatistais tam tikrose jos rytinėse dalyse, o tai reiškia, kad Kyjive veikia vieni labiausiai kovose užkietėjusių Europos karių.
Jų patirtis priešakinėje linijoje padarė juos „kempinėmis“ NATO mokymams ir suteikė Aljanso vadams galimybę geriau suprasti, kaip vyksta kova su Rusija, sako programose dalyvaujantys Vakarų karininkai.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą vasario 24 d., šios šalies pajėgos parodė sėkmingai perėmusios NATO teikiamų mokymų žinias.
„Parama ir pagalba daugelį metų turėjo didelį poveikį“, – sako NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
NATO darbas Ukrainoje taip pat buvo sėkmingesnis nei panašios Vakarų pastangos Irake ir Afganistane.
Aljansas už tai dėkoja santykinai darniai Ukrainos visuomenei ir pripažintai centrinei valdžiai, palaikomai biurokratijos, kuri, nors ir dažnai neveiksminga ir kamuojama korupcijos, vis tiek įkūnijo vieningą valstybę.
Bene reikšmingiausia yra tai, kad Ukraina turėjo aiškų užsienio priešą, su kuriuo reikia kovoti po to, kai Rusija 2014 metais užėmė Krymo pusiasalį ir teikė karinę paramą separatistams šalies rytuose.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pradėdamas invaziją į Ukrainą, kaip priežastį puolimui nurodė galimą šalies narystę NATO.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis jau yra pasiūlęs atsisakyti šios ambicijos. Kad ir koks būtų rezultatas, sako ukrainiečiai ir Vakarų patarėjai, Kyjivo pajėgos išmoko kariauti pagal NATO taisykles ir demonstruoja sėkmę mūšio lauke.
Ukrainos priešakinių linijų daliniai yra visiškai atkurtos karinės institucijos ietis. NATO patarėjai Ukrainos sovietinio tipo pajėgoms atnešė naujas koncepcijas, įskaitant civilinę kariuomenės kontrolę, profesionalius inspektorius, išorės auditorius ir logistikos specialistus.
Atsisakę dėmesio karių ir ginklų skaičiui, NATO patarėjai diegė gebėjimų stiprinimo koncepciją, kai vadai nustato tikslus ir užtikrina, kad jiems pasiekti reikia karių ir ginklų.
A.Kulišas: rusai naudoja savo tipišką taktiką, kuri beveik nepasikeitė nuo Stalino laikų.
Siekdama patobulinti šį metodą, NATO pristatė puskarininkių idėją: patyrę kariai pakeliami į valdžios rangus, kurie yra gyvybiškai svarbūs ryšiai tarp aukščiausių vadų ir mūšio lauke esančių karių.
NATO šalys taip pat padėjo Ukrainos kariniams lyderiams pritaikyti metodą, vadinamą misijos vadovavimu, kai aukštesnieji pareigūnai nustato kovinius tikslus ir perduoda sprendimų priėmimą kuo toliau, net pavieniams kariams.
Pagal sovietinį metodą, kurį vis dar plačiai naudoja Rusija, vyresnieji karininkai duoda įsakymus, o pėstininkai turi mažai vietos improvizuoti ar diskutuoti.
„Tai nulėmė didžiulį skirtumą“, – sako buvęs gynybos ministras Andrijus Zahorodniukas.
Pasak jo, puskarininkių reforma ir misijos vadovybė stipriai padidina pajėgų efektyvumą.
Leitenantas A.Kulišas sako, kad mokymai yra dvigubai efektyvūs, nes ukrainiečiai pažįsta sovietinį karinį mąstymą.
„Rusai naudoja savo tipišką taktiką, kuri beveik nepasikeitė nuo Stalino laikų. Pirmiausia ateina artilerijos salvės. Tada jie meta daug pėstininkų, kad užimtų mūsų pozicijas. Ukrainiečiai, priešingai, yra nenuspėjami ir judrūs. Įnešame į jų gretas chaoso“, – sakė jis.
Iš pradžių nebuvo lengva
Procesas reformuoti sovietinę Ukrainos kariuomenę prasidėjo 2008 m., tačiau nesėkmingai. Tuomet Rusija užpuolė Sakartvelą, o Ukrainos perspektyvos tapti NATO nare tapo neaiškios.
Aljansas parengė 70 puslapių veiksmų planą, kuriame buvo išdėstytas „Ukrainos strateginis euroatlantinės integracijos kursas“, iš esmės – gairės, kaip Kyjivui atitikti NATO demokratijos standartus, įskaitant profesionalesnę, civilių kontroliuojamą kariuomenę.
Šios pastangos susilaukė menko susižavėjimo dėl silpnos paramos Vakaruose ir pasipriešinimo Ukrainos vis dar sovietinio stiliaus kariuomenėje.
Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas 2014 metais sukrėtė Kyjivą. Tuometinis prezidentas Petro Porošenka įsakė atlikti karinę pertvarką, kuri paskatino NATO aktyviau įsitraukti. Vakarų karininkai sutelkė dėmesį į didelį karinį mokymo centrą Javorivo mieste, esantį į rytus nuo Ukrainos sienos su Lenkija, kuri pati tapo pokomunistiniu Aljanso lyderiu.
Koks reikšmingas galiausiai tapo Javorivo centras, parodė šis karas, kai Rusija kovo viduryje nutaikė į jį raketas. Tada žuvo 35 žmonės.
Pirmasis prioritetas 2014 m. buvo padėti Ukrainos kariams kovoti su Rusijos pajėgomis ir remiamais separatistais rytuose. NATO pradėjo karo lauko medicinos, civilinių ekstremalių situacijų planavimo ir kovos su Rusijos hibridiniu karu kursus – nuo dronų valdymo iki telefoninių įsilaužimų užkardymo.
Vakarų karininkai pradėjo treniruoti Ukrainos nacionalinės gvardijos karius pagal modernią kovos taktiką, primena aukštas JAV gynybos pareigūnas.
Kyjive vyriausybės pareigūnai kartu su NATO patarėjais ruošė dar didesnius pokyčius. JAV, JK ir kitų NATO šalių patarėjai aiškino, kad norint, jog Ukrainos kariuomenė būtų efektyvesnė, turėjo keistis visa jos vadovybė.
Vakarų patarėjai rado problemų visuose lygiuose, pavyzdžiui, lygiagrečios karinės ir civilinės medicinos sistemos, kurioms reikalingas parlamento aktas, leidžiantis bendradarbiauti, prisimena buvęs JAV armijos specialiųjų pajėgų karininkas, buvęs pulkininkas Liamas Collinsas.
JAV pareigūnai kartojo gynybos departamento mantrą „Tai ne planas, tai planavimas“.
Kai sovietų parengti karininkai ir biurokratai priešinosi pokyčiams, Vakarų patarėjai bandė juos apeiti, sako Kanados armijos pulkininkas Kristopheris Reevesas, 2017–2018 m. vadovavęs mokymų skyriui savo šalyje.
„Mes sutelkėme dėmesį į lyderius, kurie galėtų panaudoti mūsų energiją ir ją perduoti kitiems“, – teigė pulkininkas K.Reevesas.
Jam išvykstant, mokymo sesijos Javorive išaugo nuo 150 kareivių kuopų iki kovinių grupių, kuriose buvo daugiau nei 400 karių. Ukrainiečiai pradėjo keisti Vakarų karius vadovaudami koviniams mokymams.
„Antras geriausias dalykas, be kovos, yra išmokyti tai daryti“, – sakė pulkininkas K.Reevesas.
Kasmetinėse JAV kariuomenės Javorive organizuojamose pratybose, pavadintose „Rapid Trident“ („Greitasis trišakis“), Ukrainos kariai gali treniruotis su pajėgomis iš iki keliolikos šalių.
Leitenantas A.Kulišas, kurio dalinys dabar gina Rubižnės miestą, sako, kad nuo 2016 metų pratybose įgyti įgūdžiai, įskaitant sprogmenų neutralizavimą ir lauko kovos taktiką, pastaraisiais metais padėjo jo greitojo reagavimo brigadai kovoti Donbase.
Kariai, kovojantys Donbase, taip pat galėjo pritaikyti savo patirtį pratybose ir dažnai dalindavosi pamokomis su savo mentoriais. Į pensiją išėjęs JAV armijos generolas majoras Timothy McGuire'as, padėjęs įkurti Javorivo centrą, 2018 metais pakvietė Ukrainos karininkus stebėti didžiąsias NATO pratybas Vokietijoje, kur stebėjo, kaip dalinys rengia gynybinę poziciją.
K.Reevesas: kovinė patirtis tapo svarbesnė už tai, kas turi didžiausią biudžetą.
„Aš taip nedaryčiau“, – generolui T.McGuire'ui komentavo ukrainiečių generolas, pažymėdamas, kad kariuomenė nebuvo tinkamai užmaskuota, gerai išsklaidyta ar įrengusi tinkamus apkasus.
„Buvo smagu matyti jų sąmoningumą“, – sako generolas T.McGuire'as.
Tuomet buvo kalbama tai, ką ukrainiečiai darytų kitaip, o vėliau tai buvo įtraukta į pratybų apžvalgą po jų.
„Tai tikrai buvo abipusis bendradarbiavimas. Be jokios abejonės, mes mokėmės iš jų, tuo pat metu jie mokėsi iš mūsų“, – sakė pulkininkas L.Collinsas.
Toli nuo mūšio laukų patarėjai ilgus metus stengėsi sukurti biurokratines profesionalios kariuomenės sudedamąsias dalis, tokias kaip audito ataskaitos, profesinio tobulėjimo programos ir personalo peržiūros procesai – „šiek tiek nuobodu“, sako pulkininkas K.Reevesas.
Bėgant laikui, anot jo, vadų atranka tapo labiau meritokratiška – vadovų paskyrimai buvo vykdomi remiantis įgūdžiais ir patirtimi.
„Kovinė patirtis tapo svarbesnė už tai, kas turi didžiausią biudžetą“, – teigė pulkininkas K.Reevesas.
Pokyčiai ir visuomenės kontrolė atskleidė korupciją ir švaistymą, dažnai sukeldami pareigūnų ir biurokratų pyktį.
„Tai buvo tam tikras stresas, nes Vakarai nuolat keldavo problemų“, – prisimena buvęs gynybos ministras A.Zahorodniukas.
Tačiau nepaisant to, tuometinis Ukrainos prezidentas P.Porošenka ir dabartinis lyderis V.Zelenskis judėjo į priekį ir vykdė permainas.
„Totalitarinės valstybės neturi institucijų, įgaliotų mesti iššūkį tam, ką sako kariuomenė. Rusijoje su kariuomene niekas nesiginčijo, – pažymėjo A.Zahorodniukas.
Pernai išaugus grėsmėms iš Rusijos, karinių mokymų tempai paspartėjo. Jungtinės Karalystės armijos majoras Billas Rossas, kuris nuo spalio iki šių metų vasario vadovavo britų sausumos mokymams Ukrainoje, siekė, kad ukrainiečių kariai išmoktų naudotis NLAW prieštankinėmis raketomis.
Kai B.Rossas paskutinį kartą vasarį matė Ukrainos kariuomenės planus, kuriuose išdėstytos kovos su Rusija strategijos, raudonos rodyklės buvo nukreiptos į šalį iš visų pusių, išskyrus Vakarus. Tačiau ukrainiečiai turėjo gynybos planą.
„Tai buvo jų planas. Mes padėjome“, – sakė majoras B.Rossas.
