Po precedento neturinčio Ukrainos apšaudymo gruodžio 29 d. šalies karinės oro pajėgos nurodė, kad per masinę ataką buvo sunaikinta 114 iš 158 oro taikinių.
Karinių oro pajėgų atstovas Jurijus Ihnatas pareiškė, kad tai buvo rekordinis raketų skaičius ir „masiškiausia raketų ataka per visą karą, neskaitant pirmųjų nuolatinio bombardavimo dienų“.
Pasak Ukrainos vidaus reikalų ministro Ihorio Klymenkos, išpuolio aukų skaičius išaugo iki 30 žmonių, taip pat vienas žmogus nuo sužeidimų mirė ligoninėje.
Kariškis slapyvardžiu Adikas ukrainiečių žurnalistams sakė, kad, jeigu Ukrainos gynėjams būtų pavykę numušti viską, kas skriejo į jų miestus, reikštų, kad Ukraina yra 100 proc. apsirūpinusi, tačiau jiems „trūksta žmonių ir ginklų“.
Jis – jaunesnysis seržantas, kurį karas įtraukė Ivano Frankivsko mieste, kur jis su šeima persikėlė 2014 m., Rusijai okupavus dalį Donecko srities. Vyras pažymėjo, kad visada svajojo apie karinę karjerą, nors jo šeima tam nepritarė.
Jau kitą dieną po plataus masto invazijos pradžios kariškis savanoriškai prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, nors iki tol vienoje įmonėje dirbo pardavimų vadybininku.
Vizualiai pamačiau taikinį, nusitaikiau, užfiksavau, iššoviau... Nuo to momento, kai pamačiau taikinį, iki pataikymo į jį praėjo 8–9 sekundės. Kai taikiau, nebuvau visiškai tikras, kad tai pavyks. Stebėjau, ar mano raketa pataikys į taikinį, ar ne.
Iš pradžių jis buvo vyresnysis karinis medikas, tačiau vėliau, performavus dalinį, Adikas kartu su bendražygiais pateko į priešlėktuvinį dalinį, kuriame tarnauja jau pusantrų metų.
Jis atskleidė, kad tokią profesiją, kaip nešiojamosios oro gynybos sistemos operatorius, visiškai įmanoma įvaldyti per savaitę, jei tik kariai turi galimybę treniruotis ant treniruoklių ir, svarbiausia, noro.
„Pataikyti į raketą – didelė sėkmė. Nes oro sąlygos, taikinio tipas – yra daug niuansų“, – pripažino Adikas.
Pasak „Ukrinform“ kiek anksčiau šis karys numušė rusų raketą, kurios vertė siekė apie 13 mln. dolerių, nors tuo metu jo turėtas ginklas kainavo apie 3 tūkst. dolerių.
Vyras atviravo, kad iš pradžių jo dalinys buvo informuotas apie kilusią raketų grėsmę, nors tądien raketos nebuvo fiksuojamos jokiuose radaruose. Jos skrido nedideliame aukštyje, todėl Adiko daliniui buvo nurodyta kliautis vizualiniu ir akustiniu stebėjimu.
„Vizualiai pamačiau taikinį, nusitaikiau, užfiksavau, iššoviau... Nuo to momento, kai pamačiau taikinį, iki pataikymo į jį praėjo 8-9 sekundės. Kai taikiau, nebuvau visiškai tikras, kad tai pavyks. Stebėjau, ar mano raketa pataikys į taikinį, ar ne. Kai pamačiau sprogimą ant žemės, supratau, kad ją numušiau. Šaukiau daug nešvankybių, bet iš pradžių šūkavau: „Nagi, nagi, nagi!“. O kai pamačiau, kad ją numušiau, ėmiau rėkti iš džiaugsmo“, – pasakojo kovotojas.
Ironiška, kad taikinį sunaikino sovietinio tipo ginklas. Tuomet, kai kariškiai kalbėjosi su „Ukrinform“ žurnalistais, dar nebuvo 100 proc. patvirtinta, tačiau, preliminariais duomenimis, jiems pavyko numušti raketą Kh-101.
Kariškiai tvirtino, kad raketa greičiausiai buvo nukreipta į Dniepro upės pusę.
„Dar dvi raketos skrido kitais maršrutais. Deja, jos nebuvo numuštos ir nukeliavo į Dnieprą“, – pasakojo Adikas.
Vaikinas pabrėžė, kad sėkmingas smūgis suteikė labai daug pasitikėjimo ne tik jam, bet ir kitiems oro gynybos karininkams bei visai brigadai.
„Visa informacija nukeliavo ten, vaikinai pradėjo klausinėti, kas lėmė numušimą... Bet svarbiausia, kad jie suprato, jog galime numušti rusų senas ir naujas raketas. Ir senais, ir naujais ginklais. Svarbiausia yra noras. Problema yra ginklų ir žmonių skaičius. Kuo daugiau žmonių turėsime, tuo daugiau šiukšlių nuleisime ant žemės“, – aiškino jis.
Kovotojas amerikiečių priešlėktuvinę raketų sistemą „Stinger“ vadina labai šauniu ginklu, tačiau jam asmeniškai labiau patiktų dirbti su lenkiška sistema.
Žurnalistai pažymėjo, kad priešlėktuvinės gynybos šauliai yra humoristai, nes Adiko uniformą puošią užrašas: „Mes patys neskraidome ir kitiems neleidžiame skraidyti“.
Raketos numušimas yra komandinis darbas. Akustinį ir vizualinį stebėjimą turi vykdyti keli žmonės, nes kiekvienas turi skirtingą regėjimą ir klausą.
Jo kišenėlėje prie krūtinės – pirmasis valstybinis apdovanojimas – Auksinis kryžius. Jį jis gavo jau kitą dieną po sėkmingos raketų „medžioklės“.
Tačiau jaunasis šaulys pabrėžė, kad, nors įvertinimas ir buvo malonus, jam rūpi ne medaliai, o tai, kad raketa nepasiekė savo tikslo.
„Raketos numušimas yra komandinis darbas. Akustinį ir vizualinį stebėjimą turi vykdyti keli žmonės, nes kiekvienas turi skirtingą regėjimą ir klausą, – aiškino Adikas. – Kažkas gali negirdėti arba nematyti. Kai mūsų daugiau, yra daugiau galimybių. Taip pat turi būti ir numušimo įrodymas – vaizdo įrašas.“
Pokalbio pabaigoje Ukrainos padangės saugotojas pažymėjo nemanantis, kad karas greitai baigsis, ir nurodė, kad viskas priklauso ne tik nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino: „nors jis gali duoti įsakymus, bet ne jis šaudo“.
„Šaudo žmonės, jų žmonės. Jų žmonės taip pat nukreipia raketas. Tai ne tik šalies vadovo problema, tai visos tautos problema. Galbūt juos paveikė propaganda ar dar kažkas. Daugelis rusų mano, kad jie turi sunaikinti Ukrainą arba ją užgrobti. Jų tikslai dabar iš tikrųjų niekam nežinomi. Tad kodėl jie tai daro?“ – svarstė Adikas.
Tą dieną, kai jis numušė Kh-101, kiti brigados daliniai sunaikino dar dvi raketas, skridusias Ivano Frankivsko link. Vieną jų numušė „Stinger“ sistema, kitą – kulkosvaidis, taip pat sovietų gamybos.
