– Kaip tapote Nemešajevo laidojimo biuro vadovu?
– Laidojimo paslaugas kaime 20 metų teikė mano tėvas. Kai man buvo 14 metų, jis pirmą kartą nuvedė mane į morgą.
Paskui – dėl mano nugaros problemų – nuvykome į Pečersko karo ligoninę, ir staiga jis man sako: „Pažįstu vieną žmogų morge – gal norėtum užeiti?“ Buvau dar vaikas, bet nusprendžiau parodyti jam, kad vis dėlto esu vyras.
Aš įsiminiau kvapą, kuris man buvo neįprastas. Ir kai pamačiau skrodžiant žmogų – perpjautą, su atvira kaukole – apėmė toks nežinomybės jausmas. Buvau įpratęs matyti gyvuosius – kaip galėjo būti, kad čia guli žmogus, o jie išima jo organus ir apžiūri juos, išima širdį? Tada suvokiau mirtį.
Mūsų darbas yra konkretus. Žmonės nenori to daryti, bet kažkas turi tai daryti.
Mano tėvas suprato, kad aš nebijau, ir nuo 16 metų ėmiau kartu su juo važiuoti rinkti mirusių žmonių iš eismo įvykių vietų, iš namų. Kai man buvo 20 metų, mirė mano tėvas. Nuo to laiko užsiimu jo verslu užsiimu pats. Dabar man 24 metai.
– Ar norėjote tęsti šeimos verslą?
– Tai įvyko atsitiktinai. Beje, mano tėvas apskritai nenorėjo, kad eičiau į laidojimo tarnybą. Jis sakė: „Tau to nereikia“. Tai labai nervingas darbas. Kai jį ištiko insultas, jam buvo tik 45 metai. Tuo metu studijavau universitete, gyvenau bendrabutyje.
Mes ne tik laidojome, bet ir gaminome antkapinius paminklus – ir žmonės [po mano tėvo insulto] vis skambindavo: „Kur yra paminklas?“ Maniau, kad pasiimsiu laisvą savaitę ir viską padarysiu.
Bet praėjo savaitė, dvi, tėvas vis buvo komoje. Paskui jo netekome. Universitete mane spaudė grįžti, o iš kaimo tarybos pradėjo skambinti ir primygtinai siūlyti: „Perimk [amatą]! Padėk mums ten, ten ir ten“.
Ritualinių paslaugų yra labai mažai, niekas nenori to daryti. Sėdėjau, galvojau apie tai ir nusprendžiau, kad užsiimsiu šiuo verslu. Bet kokiu atveju jau buvau daugiau ar mažiau su juo susipažinęs.
Mūsų darbas yra konkretus. Žmonės nenori to daryti, bet kažkas turi tai daryti. Štai kodėl prasidėjus karui neišvykau iš Nemešajevo.
– Rusijos kariuomenė į Nemešajevą įžengė pirmosiomis kovo dienomis. Kaip prasidėjo okupacija?
– Pirmosiomis [karo] dienomis laidojome kaip įprasta: buvo kunigas ir procesija. Iki paskutiniųjų tikėjomės, kad jie [Rusijos kariškiai] į Nemešajevą neatvyks. O kai jie tai padarė, iš pradžių net nežinojome, ko iš jų tikėtis. Tačiau netrukus supratome, kas jie yra.
Jei rusai važiuodavo ir jūs išvažiuodavote automobiliu prieš juos, jie šaudė. Į orą arba tiesiai į automobilį. Pas mus per okupaciją jie sąmoningai nužudė 20 civilių gyventojų.
Kaimyniniame kaime Mikulyčiuose, kur turiu parduotuvę [ritualinių prekių], kažkoks [kariškis] buriatas ateidavo į kiemus, beldėsi į vartus. Kai jam atidarė duris, jis tiesiog šovė [namo savininkui] į kaktą iš pistoleto. Įėjo, nužudė ir nuėjo toliau; įėjo, nužudė ir nuėjo toliau. Taip jis nušovė penkis žmones.
Iš pradžių dar buvo ryšys, žmonės man skambindavo: „Mirė žmogus – prašau jį palaidoti“. Kai rusų nebūdavo matyti, mes važiuodavome laidoti. Laimei, visos Nemešajevo gatvės yra labai ilgos: puskilometrinės, kilometrinės. Pasižiūri į gatvę– jų nebėra, pravažiuoji. Pažiūri į kitą – nėra, pravažiuoji. Taip ir judi.
Mikulyčiuose situacija buvo sudėtingesnė: jie ten stovėjo visoje pagrindinėje gatvėje. Negalėjome atvažiuoti ir laidoti, todėl žmonės buvo laidojami savo kiemuose.
– Kaip žmonės vertino jūsų darbą okupacijos metu?
– Net nemanėme, kad kas nors pastebės mūsų darbą. Tai visada buvo šešėlyje... Mes visada buvome laikomi „blogais“: Kyjive laidotuvės kainuoja 25 tūkstančius grivinų, pas mus – aštuonis. Įskaitant karstą, kryžių, kapo iškasimą, katafalką, atvežimą ir palaidojimą. Tačiau mūsų žmonėms tai vis dar labai brangu. Visą laiką girdėjome, kokie mes esame niekam tikę.
O kai karo metu jie pradėjo dėkoti mums už darbą... Galvoji sau: „Oho, ar jie tikrai tave pastebėjo?“
Visi [kaime] žinojo, kur yra mūsų morgas. Na, „morgas“ – tik vaizdingas pasakymas, mes Nemišajeve niekada neturėjome savo morgo. Tiesiog ligoninėje, skubios pagalbos skyriuje, buvo skalbykla. Šalčiausia patalpa. Prasidėjus karui ten dėjome kūnus.
Stengėmės neatidėlioti laidotuvių. Dėl to, kad galėjome patys žūti. Arba, neduok Dieve, vienu metu būtų nužudyta daug žmonių.
Kartais žmonės patys atveždavo mirusiuosius į mūsų morgą. Štai nušovė žmogų, o savanoriai, rusams pasišalinus iš akių, patys paėmė kūną iš gatvės ir atvežė, o mums pasakė: „Palaidokite jį“. Mes įdėjome į karstą ir palaidojome.
Stengėmės neatidėlioti laidotuvių. Dėl to, kad galėjome patys žūti. Arba, neduok Dieve, vienu metu būtų nužudyta daug žmonių.
– Ar prisimenate pirmąjį žmogų, kurį palaidojote per karą?
– Tai buvo mano klasės draugas. Tą dieną vienu metu palaidojome keturis žmones, nes kelių valandų skirtumu sviedinys užmušė mano gerą draugą, savanorį Sergejų Raskevičių, ir žuvo mano bendraklasis. Trečias vyras įvažiavo į blokpostą ir užsimušė. Senelis tiesiog mirė sava mirtimi.
Sako, kad mano bendraklasiui peiliu perpjovė gerklę. Tai vis dėl alkoholio per karą. Jis buvo kilęs iš ne itin pasiturinčios šeimos, po [vasario 24-osios] visi jį perspėjo: „Negerk“. Bet jis pradėjo gerti. Varšuvos greitkelyje buvo rusų blokpostas. Jis nuėjo pas juos – nežinau, kokia ten buvo situacija, bet sako, kad jis buvo tiesiog papjautas.
Tiesa, per šarvojimą man kilo klausimas dėl šios žaizdos. Visi sakė, kad jis buvo papjautas, bet aš mačiau, kad tai buvo ne peilio, o šrapnelio padaryta žaizda.
– Ar sunku organizuoti gerai pažįstamų žmonių laidotuves?
– Tai labai vargina. Man labai gaila Sergejaus [Raskevičiaus] – jis savanoris, daug padėjo, turi dukrą (šiek tiek jaunesnę už mane) ir sūnų (šiek tiek vyresnį). Gaila, kad toks žmogus mirė. Jis buvo puikus žmogus.
Mokykloje turėjome bunkerį, į kurį per karą susirinkdavo iki 700 žmonių – kartais ten sunešdavome visas turimas atsargas. Maistas, vaistai – viską, ką galėjome gauti. Kai atsirado sužeistųjų, turėjome įsilaužti į vaistinę, kad gautume vaistų. Tą dieną [Raskevičiaus mirties dieną] dalį vaistų nuvežėme į kultūros namus – ten buvo įrengta operacinė, o likusią dalį nuvežėme į bunkerį. Pakrvėme du automobilius – mano ir Sergejaus. Atvykome pirmieji, išsikrovėme ir išvykome. Po 15 minučių mums paskambino ir praneša, kad Sergejus, kuris važiavo iš paskos, žuvo. Toje pačioje vietoje, kurioje buvome prieš 15 minučių. Už 10 metrų nuo jo atskriejo sviedinys.
Norėjome jį tuoj pat pasiimti, bet mums atkalbėjo nedaryti: „Nedarykite to, dabar čia rusai“. Pradėjo temti, o jis visą laiką gulėjo lauke. Tada prisijungė kunigas: „Aš apsivilksiu sutaną ir nueisiu jo pasiimti – gal jie neskriaus kunigo?“
Galiausiai giminaičiai jį suvyniojo į antklodę, paguldė į automobilį ir išvežė. Sergejaus žmona pati padėjo iškasti jo kapą.
– Kaip atrodo laidotuvės per karą?
– Per karą viskas vyksta taip greitai... Kol mano vaikinai kasė duobę, aš važiavau namo, paėmiau mirusįjį, paguldžiau jį į karstą, o kai atvežiau į kapines, duobė jau buvo paruošta. Nuleidome, užkasėme, pabėgome. Štai ir visa ceremonija. Per valandą palaidoji žmogų.
Iš pradžių baisu laidoti vykstant apšaudymui: atskrenda, sprogsta, bijai net išeiti į lauką. Tačiau po dviejų ar trijų savaičių pradedi suprasti, iš kur atskrenda, koks sprogimui, ir mokaisi apskaičiuoti, ar dar atskris, ar jau nebe. Duobę iškasti užtrunka dvi valandas, o visą tą laiką būti atvirame lauke po ugnimi... Trumpai tariant, kol ramu – kasi iš visų jėgų.
Kiekvieną bandėme laidoti karste. Mano parduotuvė nuolat veikė gretimame Mikulyčių kaime, o jei negalėdavau ten nuvykti, žmonės ateidavo ir patys pasiimdavo karstus.
Jei jie pasiėmė karstą, jie pasiėmė ir kryžių. Kartais į automobilį įmesdavau porą karstų – tegul jie būna, kad nereikėtų važiuoti tuos penkis kilometrus papildomai. O jei kryžių pritrūkdavo, tiesiog prisimindavau, kur jie palaidoti, tada atnešdavau kryžių ir įstatydavau jį ten.
Kai kryžių ėmė trūkti, ant masinių kapų buvo dedamas vienas kryžius dviems. (...) Kai nežinojome visų duomenų apie asmenį, pavyzdžiui, kai kūnai buvo atvežti iš Bučos, rašydavome ant lentelės, pritvirtintos prie kryžiaus: „Bucha, pavardė, inicialai“. Ir nubrėždavome ant lentelės rodyklę, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Bučos palaidotas dešinėje pusėje.
– Ar Rusijos kariškiai bandė kontroliuoti laidotuves?
– Mes jų nieko neklausėme. Nesikreipėme į juos dėl leidimo eiti ir kasti kapą.
Tačiau kartą iš Mirotskoje kaimo mums paskambino dvi moterys, motina su dukra: „Ar galite palaidoti?“ Aš paklausiau: „Jūs ten turite rusų, kaip man ten patekti?“ Tuomet susitarė su jais, kad mane praleis pro blokpostą.
Kai atvažiavome, mums automobilio užklijavo V raides, priraišiojo baltų kaspinų. Nuėjome į namus ir, kol dėjome senelį į karstą, rusai atėjo mūsų kontroliuoti.
Jie palydėjo mus į kapines: iš pradžių važiavome mes, paskui šarvuota mašina. Kol kasėme kapą, virš mūsų stovėjo trys kareiviai su automatais, neleisdami mums pakelti galvų: „Kasi? Kask“. Taip ir kasėme duobę nežinodami, ar kasame sau, ar vis dėlto ne sau.
– Rusų okupacijos metais nužudytus žmones dažnai laidojo ne profesionalai, o jų pačių giminaičiai – kapai dažnai buvo randami kiemuose ir sklypuose. Ar dabar juos reikia ekshumuoti?
– Taip, dabar iš ten ekshumuojame kūnus, kad juos tinkamai palaidotume. Kai negalėjome patekti į vietą – kai kurios gyvenvietės buvo visiškai užblokuotos [rusų kariuomenės], žmonės patys pasirūpindavo laidotuvėmis.
Kai kurie jų buvo užkasti dideliuose plastikiniuose maišuose. Kiti sukaldavo dėžes. Kai kuriuos palaidojo tiesiog suvyniotus į antklodes, plastikinę plėvelę. Į antklodę suvyniotas kūnas kartais būdavo uždengiamas spintos sienelėmis. Taip darė tie, kurie suprato, kad vėliau kūnai bus atkasami ir kad kūną, uždengtą lenta, bus sunkiau pažeisti kastuvu. Žinoma, apie tai galvojo labai nedaug žmonių, tačiau dabar tai mums labai padeda.
Tie, kurie patys pasigamindavo karstus, dažnai viską dar labiau pablogindavo. Žemė ten šlapia ir sunki, pats karstas sveria apie šešiasdešimt kilogramų, o viduje dar yra mirusysis. Atvykstame dviese – ir mums labai sunku jį pakelti. Kartais tiesiog išardome dangtį ir pro jį išimame kūną.
Be to, žmonės ant tokių kapų statydavo iš lazdelių padarytus kryžius. Pasodindavoo gėlių, įdėdavo saldainių ir žaislų vaikams. Rūpinosi kapeliais kaip kapinėse.
– Išlaisvinus Kyjivo sritį pradėjote dirbti Bučoje: rinkote kūnus, ekshumavote masines kapavietes, perlaidojote mirusiuosius. Ar prisimenate pirmosios dienos įspūdžius?
– Na, iš pradžių šokas. Kadangi sėdėjome be ryšio ir net nežinojome, kas vyksta Borodiankoje, Bučoje. Manėme, kad kaip pas mus – taip ir visur. Pas mus buvo nužudyta iki 20 žmonių. Ir mes galvojome, kad „siaubas, kaip mus šaudo ir žudo“.
Taip dirbome kiekvieną dieną nuo septynių ryto iki vėlyvo vakaro. Atsibundi, išgeri kavos ir grįžti, kai sutemsta. Pirmąsias dvi savaites tik vežėme mirusiuosius.
O tuomet atvyksti į ligoninę ir tau pateikia adresų sąrašą Bučoje. „Nuvažiuosi, paimsi – parašyk, iš kur“. Atsisėdau, atsiverčiau užrašų knygelę, užsirašiau ir sakau jam: „Viskas, aš išeinu“. O jis: „Ne, ne, ne, kur tu eini, palauk!“ Ir duoda man dar 20 adresų. Taip dirbome kiekvieną dieną nuo septynių ryto iki vėlyvo vakaro. Atsibundi, išgeri kavos ir grįžti, kai sutemsta. Pirmąsias dvi savaites tik vežėme mirusiuosius.
Kiekvienu adresu rasdavome nuo vieno iki septynių kūnų. Gauni tik adresą, bet nežinai, kiek rasi kūnų. Ačiū Dievui, vaikų nepasitaikė.
– Ar pamenate, kai pirmą kartą pamatėte Jablunskaja gatvę Bučoje, nusėtą kūnais?
– Galvoje buvo vieni keiksmažodžiai. Taikos metu tokių dalykų niekada nepamatysi. Pro šalį pravažiuoja policija, kariškiai, o kūnai tiesiog guli. Ir [visoje Bučoje] guli ne vienas žmogus – šimtai. Mes pervežėme šimtus jų! Aš per vieną kartą į automobilį pakraudavau po 16 kūnų.
Jie važiuoja su tavimi vienu automobiliu – per pusmetrį nuo tavęs. To kvapo su niekuo nepalyginsi – nei su nužudyto gyvūno, nei su supuvusio, su niekuo. Tai specifinis kvapas.
Taikos metu dažnai atvažiuoji pasiimti močiutės ar senelio tiesiai iš lovos. Bet čia mes iš pradžių rinkome kūnus iš gatvių, paskui kasėme juos kiemuose. Suplėšyti kūnai. Sulaužyti kūnai. Vis dar kraujuoti arba jau suirę. Štai trauki kūną iš masinės kapavietės, o jo rankos jau atskirai, kojos – atskirai.
Kai matai tiek daug lavonų... Štai stovi trys sunkvežimiai, prikrauti kūnų. Tiesiog turi tai pamatyti – žodžiais to neapsakysi. Kai kūnai tiesiog netelpa į morgą, todėl juos veži tiesiai į kapines ir guldai į krūvas: po 100, po 150 vienetų. Tai nėra normalu. Taip negali būti.
Štai ir skaičiuokite, kiek iš viso kūnų iškasėme. Jų buvo nužudyta tiek daug – jie ne mirė, o buvo nužudyti. Šeši morgai. Kiekviename po du šaldytuvus. Kiekviename šaldytuve – apie 100 kūnų. Tai mažiausiai tūkstantis žuvusiųjų.
– Ar ekshumacijos metu pavykdavo ką nors sužinoti apie žuvusiuosius?
– Būdavo, kai sužinodavome tikslų mirusiųjų amžių. Ir tai šokiruodavo. Mano amžiaus, šiek tiek vyresnis už mane. Neįgalieji. Senelės, tiesiog nušautos į galvą.
Bučoje iškasėme du vaikinus, 1993 ir 1995 metų gimimo, bei 1996 m. gimusią merginą. Pažinojau juos, šiuos vaikinus. Jie buvo trys savanoriai, važinėjo „BMW X5“ ir juos tiesiog nušovė netoli jų namų. Jų tėvas paėmė kūnus iš automobilio, parsinešė juos namo, aprengė ir pats palaidojo už kiemo esančiame miškelyje. Mes juos iškasėme [norėdami perlaidoti], tai buvo balandžio antroje pusėje.
O iš masinės kapavietės Bučoje iškasėme senelę su sauskelnėmis. Aš galvoju: tu esi vyras, tu ėjai į karą. Ir tu nužudei moterį, močiutę? Kokią grėsmę ji galėtų kelti? Senelė su sauskelnėmis?
– Viena pirmųjų masinių kapaviečių Bučoje buvo prie Šventojo Andriejaus bažnyčios. Iki šios dienos iš šios kapavietės iškelta 117 žuvusiųjų.
– Jis buvo kasama lėtai – darbas prasidėjo balandžio 1 d. ir po truputį vyko toliau. Mastai pradėjo aiškėti tik laikui bėgant. Tada, kai kūnai buvo pradėti traukti iš gilumos..
Tranšėja buvo maždaug 50 metrų ilgio ir dviejų metrų pločio. Taikos metu tokioje tranšėjoje buvo galima palaidoti ne daugiau kaip 55 žmones: vienam karstui reikia mažiausiai 80 centimetrų.
Tačiau be karstų žmones galima suguldyti daug arčiau, vieną ant kito guldyti. Šioje masinėje kapavietėje buvo daug daugiau žmonių.
– Kaip ieškojote kapų, kuriuos supildavo patys Kyjivo priemiesčių gyventojai? Nepažymėtų kapų?
– Giminaičiai, kurie palaidojo savuosius, išlaisvinus priemiesčius iškviesdavo policiją. Taip pat pradėjo dirbti išminuotojai: ieškodami minų rasdavo ir kapų – supiltus kauburėlius, pastatytus kryželius.
Buvo atsitiktinai rastų palaidojimų. Policinkai papasakojo: „Vietiniai gyventojai iš Bučos papasakojo, kad už Jablunskos kapinių esančiame miškelyje iš žemės kyšo ranka. Atvažiuojam – tikrai kyšo. Žmogų negiliai užkasė. Pradėjome kasti ir radome ne vieną, o šešis užkastus žmones“.
Tuos kūnus vėliau mes paėmėme. Vis dar nežinau, kas jie buvo. Tik vieno vaikino pasą radau. Pakėliau jį už striukės ir kažką apčiuopiau jo kišenėje. Atidarau jo kišenę, o ten – pasas. 1991 m. gimimo.
– Ar kada nors radote Rusijos karių padarytų palaidojimų?
– Aš ten nebuvau – nežinau, ar jie bandė slėpti kūnus žemėje, ar ne. Tačiau manau, kad mes dar ilgai aptiksime naujų masinių kapaviečių. Tai, kad dabar darbo mažiau – tik kol kas.
Kol kas niekas neina ir į miškus: ten yra minų, likę krūvos sviedinių, žmonės bijo. Tokiose vietovėse dažnai randame palaidojimų.
Mano pažįstamas maždaug prieš savaitę miške rado kapą: civilis, kuris buvo nušautas į galvą. Dvi žaizdos: skruoste ir pakaušyje. Vakar iš miško iškasėme vyro kūną. Tačiau nežinau, kas jį palaidojo: rusai ar vietiniai.
– Ką supratote apie rusų kareivius okupacijos metu?
– Supratome, kad ten, iš kur jie atvyko, – skurdas. Jie kalbėjo, kad „Zagalcuose taip gera, visur pilna „plazmos“ (plazminių televizorių) – mes jus užkariausime ir grįšime ten gyventi“. O tai tik kaimas, paprastas kaimas už Borodiankos.
Jų uniformos visos nudėvėtos, senos. Šalmai tarsi iš Sovietų Sąjungos laikų. Atvažiavę į Nemešajevą jie parduotuvėje tuoj pat prisirinko drabužių. Įprastų žvejų drabužių.
Tačiau čia [priemiesčiuose] buvo ne karas, o tikslingas beginklių žmonių žudymas. Irpinės ir Hostomelio miestuose jiems buvo duota gera kova – ir jie tiesiog pradėjo keršyti. Galbūt buvo ir pavydo – kad mes čia gyvename geriau nei jie ten.
Tačiau apskritai neturiu paaiškinimo, kodėl vyras gali taip elgtis su civiliais. Moterimis ir vaikais.
– Kaip jus paveikė mėnuo ekshumuojant mirusiųjų kūnus?
– Esu sutrikęs. Vis galvoju: „Kodėl jie buvo nužudyti? Už ką?“ Ir pyktis, ir neapykanta dėl viso to.
Kūnai sudėti į maišus, bet yra daug blogų maišų: kur galva iškritusi, kai kur vis dar teka kraujas. Žiūri į visa tai ir... Kaip pasakyti? Apima toks siaubo jausmas. Mes nuolat laidojame, bet žiūri į tą kalną lavonų... Tai negali būti normalu žmogui.
Mane sutiko pažįstama – mano bendraklasio mama, tostų meistrė, šventes rengdavo. Ji paklausė, kaip man sekasi. Atsakiau: „Man viskas gerai“. Ji pažvelgė į mane ir sako: „Matau tavo šypseną, matau tavo akis ir suprantu, kad tu šypsaisi jau iš nevilties. Kada jau viskas, amen, bet tu šypsaisi. nes nieko kito nebelieka“.