Moteris šiandien sulaukė daugybės draugų nuotraukų, kaip jie švenčia Nepriklausomybės dieną. Gavo keletą atvaizdų ir iš Donecke likusių draugų. Jų kadruose – tuščias ir nykus kadaise žydėjęs miestas.
Marina visą gyvenimą kalbėjo rusiškai ir jautėsi ukrainiete. Niekada nejuto priešiškumo iš savo tautiečių dėl kalbos. Niekada nejuto Ukrainoje jokių fašizmo apraiškų.
Nėra jų ir dabar. Deja, nebėra ir gimtinės, kurią užgrobė banditai. Nebėra namų – juose gali būti apgyventinti separatistų kovotojai, atsikraustę čia iš Čečėnijos – tiesiog pakariauti, užsidirbti.
„Puikiai pamenu, kas vyko lygiai prieš metus. Liepos pabaigoje buvau priversta išvykti iš Donecko su savo vaiku. Likti buvo nesaugu. Gatvėmis važinėjo tankai, vaikščiojo ginkluoti asmenys. Jie gali kiekvieną sustabdyti ir atimti automobilį“, – prisimena Marina.
Prieš metus visi čia atvykę laukė greitos įvykių atomazgos – pailsės ir grįš į taikų Donecką mokslo metų pradžiai.
Gyveno šeima šalia naktinio klubo. Trečią valandą nakties girti sukilėliai šaudydavo fejerverkus arba tiesiog pliekdavo iš automatų.
Išvyko su vaiku prie Azovo jūros. Taip padarė ne ji viena.
Visi pensionatai ir poilsio namai buvo tiesiog užkimšti. Čia atvykusieji laukė greitos įvykių atomazgos – pailsės ir grįš į taikų Donecką mokslo metų pradžiai.
„Lygiai prieš metus, kai minėjome Nepriklausomybės dieną, nuo Novoazovsko, esančio pasienyje su Rusija, pradėjo plūsti karinė technika ir kariai be skiriamųjų ženklų“, – kaip šiandien pamena moteris.
Sedovo kurortiniame miestelyje visiems pasiūlė per dvi valandas išsinešdinti. Visas poilsiavietes užėmė atvykėliai – vadinamieji „žalieji žmogeliukai“. Žmonės buvo priversti judėti vakarų kryptimi – Urzufą, Berdianską, Zaporožę. Į Donecką daugelis taip ir nebegrįžo.
