Beprecedentė situacija
– Kokia dabar situacija Lenkijos ir Ukrainos pasienyje?
– Stebime beprecedentę situaciją, kai Ukrainoje jau savaitę vyksta Rusijos kariuomenės puolimas. O dėl to auga pabėgėlių banga ir kyla didžiulė humanitarinė krizė. Turint omeny Ukrainos kaimynes, ta banga plaukia keliomis kryptimis. Žinoma, ne Rusijos ar Baltarusijos.
Pagrindinis kanalas, kuriuo evakuojasi pabėgėliai iš Ukrainos, o tai daugiausia moterys ir vaikai, yra Lenkija. Žinoma, reikia paminėti ir kitas kaimynes – Rumuniją, Moldovą, Vengriją, Slovakiją.
Lenkijoje šie skaičiai yra išties bauginantys. Kovo 2-ają beveik 100 tūkst. žmonių per dieną peržengė Ukrainos ir Lenkijos sieną. Tiek maždaug gyvena Šiauliuose. Tai didžiulis skaičius pabėgėlių, kasdien ateinančių į Lenkiją. Kovo 3 dieną iki 15 val. buvo dar 54 tūkst., tad per dieną tas skaičius vėl turėjo pasiekti 100 tūkst. (Su ambasadorės pavaduotoju kalbėjomės kovo 3-iosios popietę – red.past.).
Tad per kelias dienas nuo kilusio karo pradžios į Lenkiją, Sienos apsaugos tarnybos skaičiavimais, atvyko apie pusė milijono ukrainiečių. O jei pridėsime tuos (tai irgi nėra maži skaičiai), kurie evakuojasi per Vengriją, Rumuniją, Moldovą, turime reikalų su didžiausia pabėgėlių, humanitarine krize Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
– Jungtinės Tautos mini, kad per pirmąją karo savaitę iš Ukrainos išvyko milijonas žmonių.
– Tai labai tikėtina, tik šie duomenys keičiasi kiekvieną valandą ir keisis taip ilgai, kaip ilgai vyks kariniai veiksmai, ši ataka. Susitinkame tokiu momentu, kai Ukrainos ir Rusijos delegacijos kažkur Belovežo girioje sėda prie derybų stalo, antrasis raundas.
Laikome sugniaužę kumščius, kad šių pokalbių rezultatas atneštų karinių veiksmų, kuriuos Ukrainoje vykdo Rusijos kariuomenė, pabaigą. Kad tik taip nutiktų!
V.Putinas ir jo aplinka to nesitikėjo
– Ar tikite sėkminga šių derybų pabaiga?
– Manau, kad tai, ką stebime jau savaitę, turiu omeny pasaulio reakcijas ir kaip sunkiai einasi Rusijos kariams invazija į Ukrainą, rodo, jog yra toks šansas. Neabejotinai Vladimiras Putinas ir jo aplinka nesitikėjo tokios griežtos Vakarų pasaulio reakcijos, to, kas nutiko per pastarąsias dienas, kai karinę ginkluotę pažadėjo tiekti net ir tos valstybės, kurios visada vertino skeptiškai tokius veiksmus, ruošiamasi skirti finansinę paramą pabėgėliams, Ukrainos atstatymui.
Visa tai rodo, kad Vakarai ima suprasti situaciją, kas visada buvo aišku Vilniuje, Baltijos šalyse, Lenkijoje ir dar keliose valstybėse, kurios turi tragiškos istorinės patirties, susijusios su Rusija skirtingais laikais – nuo carinės, bolševikinės Rusijos, Sovietų Sąjungos laikų iki šių dienų Vladimiro Vladimirovičiaus Rusijos.
Tas šito mūsų regiono jautrumas tapo suprantamas ir Vakarų Europoje, ir iš esmės visame pasaulyje, jeigu pažiūrėsime į protesto akcijas, vykstančias beveik visose šalyse, su kuriomis mus jungia vertybės, tai yra ir Australija, ir visa Vakarų Europa, ir tradiciškai neutrali Šveicarija, kuri šįkart prisijungė prie sankcijų, kas yra visiškai išskirtinis atvejis, ir Šiaurės bei Pietų Amerika.
Rusija yra palikta vieniša. Tai parodė ir balsavimas Jungtinių Tautų Organizacijoje, kur absoliuti dauguma valstybių palaikė rezoliuciją, raginančią Rusiją užbaigti agresiją Ukrainoje, tik penkios valstybės – Rusija, Baltarusija, Šiaurės Korėja, Eritrėja ir Sirija, buvo prieš, keliolika susilaikė, keletas nedalyvavo balsavime.
Pasižiūrėkime ir į pasaulinius prekių ženklus, kurie skelbia išeinantys iš Rusijos rinkos arba nutraukiantys ten gamybą. Tai firmos, kurias žinome visi. Štai išgirdau apie „Ikea“. Anksčiau buvo kalba apie tai, kad pardavimus nutraukia „Jaguar“, „Mercedes“, siuntinių nesiųs DHL, „Amazon“, „Apple“ irgi traukiasi.
Tai rodo Rusijos išstūmimą iš to pasaulio, kokį sukūrėme po 1945 metų. Rusija lieka nuošaly.
– Lieka viena?
– Su Lukašenka.
Tai rodo Rusijos išstūmimą iš to pasaulio, kokį sukūrėme po 1945 metų. Rusija lieka nuošaly.
Krizės tikėtasi
– Grįžkime prie situacijos Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Girdime, kad laukti, kol peržengs Lenkijos sieną, ukrainiečiams gali tekti ir iki penkių parų. Tai sunkus išbandymas.
– Tai gal šiek tiek perdėti skaičiavimai, manau. Turint omeny, kiek žmonių yra praleidžiama kasdien. Dar prieš prasidedant kariniams veiksmams Ukrainoje, girdint maždaug nuo gruodžio prezidento Putino retoriką, tiek mes, tiek ir Lietuvos valdžia neatmetėme scenarijaus, kad su tam tikra humanitarine krize turėsime susidurti.
Lenkijos sienos apsaugos tarnyba informavo, kad laikais iki pandemijos sienos su Ukraina perėjimo punktuose per dieną buvo praleidžiama apie 40 tūkst. žmonių. Dabar turime 100 tūkst. kiekvieną dieną su maksimaliai supaprastintomis įvažiavimo procedūromis, be žiūrėjimo į tai, ar kažkas spėjo su savimi pasiimti pasą ar kokį kitą dokumentą.
Žinoma, verifikacija yra, ji turi būti, tai negali būti nekontroliuojama banga, kai įleidžiame visus. Juk matėme, kas neseniai darėsi Lietuvos ir Baltarusijos, Lenkijos ir Baltarusijos, Latvijos ir Baltarusijos pasieniuose. Negalime sau leisti dėl saugumo nekontroliuoti viso to. Tačiau stengiamės tą procesą padaryti kuo paprastesnį.
Pagal tą informaciją, kokią turiu, Sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, visiškai atsidavę ir negailėdami jėgų, dirba po keliolika valandų per parą. Jiems talkina daugybė savanorių, kurie, tiesa, pasienyje netikrina dokumentų, tačiau tai tie žmonės, kurie vos ukrainiečiui peržengus sieną atsiduria šalia.
Skaičiau apie tokią situaciją, kai traukiniu atvažiavo vaikai, evakuoti iš kažkokios Ukrainos vietovės vaikų namų. Jie taip skubiai turėjo bėgti, o tai vaikai, turintys specialių poreikių, negalią, evakuoti be higienos priemonių, be maisto, per keliolika valandų pasiekė Lenkiją ir čia iš karto gavo kas vystyklus, kas persirengti, higienos priemonių ir maisto.
Ši visuomenės susitelkimo pagalbai banga yra didžiulė. Pats pažįstu žmonių, kurie važiuoja į pasienį ir padeda. Dabar jau raginame nebevažiuoti, mėginame kaip valstybė tai koordinuoti per centrus, kuriuos esame įkūrę. Tokių centrų dabar yra 27.
Tai tos vietos, kurios tampa savotiškais HUB'ais, į kuriuos suplaukia tie žmonės, kurių niekas nepasitinka pasienyje. Reikia pasakyti, čia atvyksta daugybė automobilių su registracijos numeriais iš visos Europos – Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir t.t., nes kažkas ten turėjo giminių ar draugų ir jie dabar atvažiuoja jų pasiimti prie Lenkijos sienos.
Pats pažįstu žmonių, kurie važiuoja į pasienį ir padeda. Dabar jau raginame nebevažiuoti, mėginame kaip valstybė tai koordinuoti per centrus, kuriuos esame įkūrę.
Rūpintis ta didžiule minia pabėgėlių mums sekasi labai gerai ir džiaugiamės kiekvienu paramos, solidarumo gestu, kurių sulaukiame iš Vakarų Europos šalių, ar tai medicinos priemonių, ar maisto produktų siuntiniai.
Bet noriu dar kartą akcentuoti tą didžiulį atsaką iš visuomenės, žmonės važiuoja savanoriškai, padeda, perduoda daiktus, teikia pagalbą. Tai tikrai verta didžiulės pagarbos ir matome, kad ukrainiečiai tai vertina.
Reikia visko
– Dauguma toje pabėgėlių minioje yra moterys ir vaikai – tą ir jūs minėjote. Ko jiems visų pirma reikia, kai jie atsiduria Lenkijoje?
– Jiems reikia visko. Mažai kas turėjo laiko susikrauti daiktus ir paimti daugiau jų, pagalvoti pasiimti visus būtinus dokumentus, sertifikatus, patvirtinančius kažkokius gebėjimus, baigtus mokslus. Jeigu jų niekas nepasiima, tai pirmiausia reikia jiems rasti stogą virš galvos ir pamaitinti. Taip pat psichologinė pagalba labai svarbi, nes atvykstantys yra patyrę psichologinių traumų – vieni matę nuotraukas ar filmuotus karo vaizdus, kiti patys patyrė savo kailiu apšaudymą ar pan.
Toliau – medicininė pagalba. Aš irgi gavau tokį klausimą, kad atvažiavo moteris be paso, kuriai gimdyti po dviejų savaičių, ar ji galės gimdyti Lenkijos ligoninėje? Taip, galės. Šiuo metu derinamos procedūros, kad pabėgėliai iš Ukrainos gautų sveikatos apsaugos paslaugas, finansuojamas Lenkijoje vietinių Ligonių kasų.
Jeigu šie žmonės dėl tebesitęsiančių veiksmų liks Lenkijoje ilgesniam laikui, turėsime pasirūpinti vaikų ugdymu ir ten, kur bus tam poreikis ir galimybės, darbu suaugusiems. Viso to nepavyks sugalvoti ir įgyvendinti per 24 valandas, bet tai daroma.
Aš irgi gavau tokį klausimą, kad atvažiavo moteris be paso, kuriai gimdyti po dviejų savaičių, ar ji galės gimdyti Lenkijos ligoninėje? Taip, galės.
– Į kokius miestus Lenkijoje patenka šie žmonės?
– Natūraliai ši banga išsilieja nuo pietryčių, nuo Pakapartės, Liublino vaivadijų, į visą Lenkiją. Turiu draugą iš Gožuvo, kuris važiavo 800 km, kadangi gyvena vienas gana dideliame bute, tai atsivežė visą šeimą pas save. Penktadienį po darbo sėdo į automobilį, sekmadienį grįžo su ta šeima, kurios anksčiau nepažinojo.
O jo kaimynai per tą laiką pripildė šaldytuvą, tad atvažiavę jie rado išvirtus pietus, pilną šaldytuvą maisto, vežimėlį, nes šeima turi mažą vaiką, buvo net žaislų vaikams. Kiekvienas iš šių momentų yra svarbus, kad psichologines traumas patyrusieji pasijustų čia gerai. Pasijustų gerai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, juk girdime ir apie čia atvykstančius pabėgėlius.
Su šia pabėgėlių banga visų pirma susiduria sieną su Ukraina turinčios šalys, vis dėlto dalis šių žmonių norės išvažiuoti ir į kitas šalis.
Kalbant apie Lenkiją, reikšmės turi tiek bendra istorija, kultūrinis ir visų pirma kalbų panašumas. Aš niekada nesimokiau ukrainiečių kalbos, tačiau per bendrą renginį Vilniuje klausydamas Ukrainos ambasadoriaus Petro Beštos, manau, didžiąją dalį jo kalbos supratau arba nuspėjau.
Atvykstančių į Lietuvą irgi daugės
– Lietuva kol kas sulaukia dar nedaug ukrainiečių pabėgėlių. Kaip manote, kodėl jie neplūsta dar pas mus?
– Du dalykus jau paminėjau – neturite bendros sienos, o ir lietuvių bei ukrainiečių kalbos priklauso skirtingoms kalbų grupėms, tad ir tai skiria. Bet matėme, kad baltarusių kalba irgi neturi daug bendro su lietuvių, tačiau po 2020 metų sufalsifikuotų rinkimų Baltarusijoje čia plūstelėjo emigrantų banga ir baltarusių diaspora Vilniuje bei Lietuvoje yra didžiulė.
-
Vyriausybė iš rezervo skirs 3,94 mln. eurų nuo karo bėgantiems ukrainiečiams priimti
-
K.Lančinskas: daugiausia pabėgėlių iš Ukrainos vyksta pas ES gyvenančius artimuosius
-
Užimtumo tarnyba: pasiūlymų ukrainiečiams turi šimtai darbdavių
-
J.Šiugždinienė: kad ukrainiečiai gerai jaustųsi mūsų mokyklose, svarbus ir mokinių vaidmuo
2021 m. visuotinis gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvoje gyvena daugiau negu 14 tūkst. ukrainiečių, todėl galima numanyti, jog jų artimesni ar tolimesni giminės, svarstydami, kur jiems vykti, nes nesijaučia saugiai Ukrainoje, atvažiuos taip pat ir į Vilnių ar kitas Lietuvos vietas. Žinome, mes kalbamės su Vidaus reikalų ministerija, žinome, kad yra ruošiamasi šiam scenarijui, įrengtas centras Alytuje, tad galimybių priimti yra, nors gal ne tokiu mastu kaip Lenkijoje.
Manau, kad į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių skaičius kiekvieną dieną augs tol, kol tęsis kariniai veiksmai.
Bet tai nėra taip, kaip buvo su organizuotu migrantų stūmimu per Baltarusijos ir Lenkijos, kaip ir Baltarusijos ir Lietuvos sieną, ką vertinome kaip hibridinę ataką, norėjome tą bangą sulaikyti. Dabar norime geranoriškai žinoti, kas pas mus atvažiuoja, bet visi asmenys, kurie nekelia pavojaus saugumui ir viešajai tvarkai, yra įleidžiami.
– Kiek pabėgėlių Lenkija pajėgs priimti ir suteikti jiems pagalbą?
– Manyčiau, kad lenkų dosnumas rodo, jog galime priimti labai daug žmonių. Nenorėčiau spėlioti dėl galimų galutinių skaičių ir galimybių, bet pastarosios dienos parodė, kad atvėrus širdis, pasitelkus turimus rezervus – vaistų, pirmosios pagalbos reikmenis, saugotus sandėliuose, taip pat valstybės biudžeto pinigus, kurių reikėjo išties nemažai, norint suvaldyti situaciją, kaip valstybė išlaikėme egzaminą.
Ir turime, o tiksliau – norime toliau tai daryti.
– Ar Lenkija tikisi, laukia kokios nors pagalbos iš Lietuvos, ar galime kaip nors padėti jums šioje situacijoje?
– Mūsų ministerijos, įstaigos nuolat palaiko ryšį, kaip ir buvo krizės Baltarusijos pasienyje metu. Taip ir dabar tiek Vidaus reikalų, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos bendrauja, dalinamasi, kokie yra poreikiai. Žinome, kad Lietuva ir apskritai Baltijos šalys yra labai įsitraukusios.
Apie tai bus kalbama ir Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikimuose Briuselyje, nes turime beprecedentę situaciją, kai ant žmonių, ant gyvenamųjų namų, infrastruktūros krenta bombos ir raketos, tad tie žmonės bėga ir patenka į besiribojančias šalis.
Tačiau nėra jokios abejonės, kad keletas tų valstybių, turinčių sieną su Ukraina nepajėgs priimti ir įkurdinti visų pabėgėlių savo jėgomis. Čia reikalinga pagalba ir tų ES šalių, kurios yra toli nuo krizės. Tai kiekvieną iš mūsų tam tikra prasme liečia.
Mums pavyko po Antrojo pasaulinio karo sugalvoti nuostabų europinį projektą, prasidėjusį nuo Europos anglių ir plieno bendrijos per Europos ekonominę bendriją iki šių dienų Europos Sąjungos, kurios narės nuo 2004 metų yra mūsų regiono valstybės, tad ir Lietuva su Lenkija. Čia tas momentas, kai deklaruojama sąjunginė vienybė turi būti patikrinta.
Keletas tų valstybių, turinčių sieną su Ukraina, nepajėgs priimti ir įkurdinti visų pabėgėlių savo jėgomis. Čia reikalinga pagalba ir tų ES šalių, kurios yra toli nuo krizės.
Kol kas matome mūsų partnerių, politinių lyderių poziciją, kuri aiškiai rodo, kas šiame kare yra aukos, o kas agresorius, kam reikia padėti. Ir deklaruota parama nėra vien žodinė, bet ir virstanti didžiulėmis pinigų sumomis, adekvačiomis pagal esančius poreikius.
Parama tiekiant ginklus ir įrangą taip pat svarbi didvyriškai besiginančiai Ukrainos kariuomenei.
– Nemažai kalbama ir apie humanitarinę krizę pačioje Ukrainoje, skirtingose jos regionuose, ar randama būdų ten siųsti humanitarinę pagalbą?
– Konvojai važiuoja. Lenkija čia tampa irgi svarbiausiu koordinaciniu centru, iš kuriuo humanitarinė pagalba plaukia toliau. Ten, kur galima pasiekti Ukrainoje, nuvežama, o tada jau patys ukrainiečiai perima ir sprendžia, kur ją siųsti ir kokiu būdu.
Manau, kad tie konvojai turi ypatingą reikšmę. Čia irgi jaučiame didžiulę ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vienybę.
Turime būti solidarūs su Ukraina ir dėti visas pastangas, kad karas kuo greičiau pasibaigtų.
