Kai visa tai baigsis, daug kas atrodys visiškai kitaip. Mūsų akys atvertos dėl daugelio dalykų. Bus tokių, kurių nenorėsite matyti. Tačiau kai pagaliau visa tai baigsis, kai nutils šūviai, kai „karas baigis“ (nesvarbu, kaip interpretuojate šią frazę), mes turėsime susidurti su visiškai pasikeitusia realybe. Nekalbu apie karines operacijas, mūšius, miestų okupavimą, tiltų sprogdinimus ar karinės technikos naikinimą. Kalbu apie tai, kas nutiks, kai visi šie dalykai baigsis – apie tai, kas prasidės, kai baigsis karas.
Civilius Donbase mes dažniausiai tiesiog ignoruojame, nes kare svarbiausia ginkluoti vyrai. Civiliai netampa didvyriais. Jie dabar visiems maišosi kelyje – ir taip bus ir ateityje. Ir mums reikės kaip nors tai išspręsti.
Akivaizdu, kad mūsų šalis turės kaip nors susitvarkyti su kariais, kurie kovėsi fronte ir naudojo ginklus. Turėsime susitvarkyti su jų tiesa ir jų patyrimais. Turėsime atsižvelgti į tai, ką jie prarado, ir ypač – ką laimėjo.
Taip pat turėsime atsižvelgti į patirtis tų, kurie į rankas neėmė ginklų, tačiau vienaip ar kitaip dalyvavo kare. O ką reiškia „dalyvauti kare“? Dabar jie tarsi užpildo karo erdvę – yra tapę fonu vykstantiems kariniams veiksmams. Jie naudojami kaip pretekstas, kaip priedanga, jie gali būti ir kaltinami, ir jie gali būti užjaučiami. Tačiau dažniausiai mes juos tiesiog ignoruojame, nes kare svarbiausia ginkluoti vyrai. Civiliai netampa didvyriais. Jie dabar visiems maišosi kelyje – ir taip bus ir ateityje. Ir mums reikės kaip nors tai išspręsti.
Tuo pat metu mums reikės susitvarkyti ir su faktu, kad pagaliau mes visi pamatėme mitiškuosius Ukrainos Rytus, Donbasą – ir vidaus ir iš arti. Visi tie miestai, kurių pavadinimus išgirdus į smegenis suplūsta kraujas – Krasnyj Lyman, Luhanskas, Sčastia – nebebus tiesiog niekada nematytų vietų pavadinimai. Jie daugeliui žmonių asocijuosis su tikromis ir kruvinomis (o dėl to – tik dar tikresnėmis) teritorijomis.
Visos šios vietovės taps skausmingos istorijos dalimi. Tikiuosi, kad daug žmonių supras, jog Donbasas nėra pilkoji zona šalies rytuose, tačiau realūs miestai ir kaimai, kuriuose gyvena realūs žmonės. Ir šiandien Donbaso žmonės, pabėgę iš savo namų, patys atradinėja likusią Ukrainą. Mes turėsime kaip nors išspręsti problemą, kad dabar mes susipažįstam su savo šalimi per naujienas iš fronto, per dezinformaciją žiniasklaidoje, per asmeninį skausmą ir tragedijas. Dabar niekas nebemaišys Donecko ir Luhansko sričių. Arba Luhansko ir Charkovo. Visuomet atmintyje liks kelių užkardos, patikros punktai, kurie šiandien sulaukia tiek daug dėmesio.
Aš labai tikiuosi, kad kai visa tai baigsis, mūsų šalyje neprasidės raganų medžioklė – kad išlaisvintų miestų ir gyvenviečių žmonės nebus kaltinami, nebus keršijama tiems, kurie negali apsiginti, o nepatinkantieji nebus persekiojami.
Vietoj to, tikiuosi, turės atsakyti tie, kurie prieš kelis mėnesius, pavasarį, galėjo užkirsti kelią šioms žudynėms. Laukiu, kad visos padugnės – kiekvienas parlamento narys, kiekvienas miesto meras, policijos vadas, net oligarchas ar išverstaskūris kunigas, kiekvienas teisėtai išrinktas atstovas ir moralinis autoritetas, kuris sėdėjo ir nieko nedarė matydamas įvykių eigą, – turės atsakyti už savo šalies išdavimą, už sabotažą, už plėšikavimą ir grobstymą.
Lengva visą kaltę suversti civiliams. Lengva juos kaltinti dėl visų problemų, jais skųstis, ant jų pykti. Tačiau prisiminkite, kaip visa tai prasidėjo, ir įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jeigu visi būtų vykdę savo pareigas. Visi – nuo eilinio policininko mitinge iki pasieniečio sienos perėjimo punktuose. Įsivaizduokite, ko mes galėjome išvengti. Taigi mums reikės įvardinti tikrųjų išdavikų vardus. Tai bus nelengva, tačiau tai – būtina.
