„Man karas prasidėjo prieš 8 metus, o ne vasario 24 d. Dar prieš didelio masto invaziją ilgai galvojau, kad reikia stoti į kariuomenę. Mane sulaikė tik nepilnametis sūnus, kurio neturėjau teisės palikti vieno. Tačiau vasario 25 dieną patraukiau į karinį komisariatą, o 26 dieną buvau įrašyta į skyrių, kuriame prasidėjo mokymai“, – pasakojo Olha.
Ji teigė dėjusi daug pastangų, padariusi viską, kad taptų kariuomenės dalimi.
„Moterims labai sunku patekti į kariuomenę. Kas bandė tai padaryti, mane gerai supras. Daugiausia imdavo tuos, kurie turi tam tikrą kovinę patirtį, turi medicininį išsilavinimą arba tuos, kurie norėjo užsiimti raštvedyba. Medicininio išsilavinimo neturiu, biure taip pat nesiseka, bet šaudžiau gerai“, – tvirtino karė.
Ji lankė snaiperių kursus iki vasario 24 d., laisvalaikį leido šaudykloje.
„Esu atkakli. Jei ko nors noriu, tai pasieksiu. Taigi jie mane paėmė“, – tikino moteris.
Olha pasakoja, jog kariuomenės gretose dirbo lygiai su visais ir dėjo visas pastangas, kad apgintų šalį.
„Atlikau visas užduotis lygiai su kitais kovotojais. Kur eina berniukai, einu ir aš. Niekada neparodžiau, kad esu moteris. Priešingai, visada stengiausi lygiuotis į kitus. Kiekviena moteris gali tai padaryti, jei pasirenka ir kariauja. Ir tada paaiškėjo, kad reikia snaiperių, todėl jie rinkosi ne tik gerai šaudančius, bet ir pagal kitus rodiklius: ištvermę, nusiteikimą, sumanumą, gebėjimą greitai priimti sprendimus ir dirbti poromis“, – teigė Olha.
Pasak jos, treniruotės buvo įdomios ir sunkios, nes, kaip vėliau paaiškėjo, geras snaiperis turi būti sėslus ir gerai išmanyti matematiką.
Kare apie mirtį daug negalvoji, bent jau aš apie tai negalvoju, nes kitaip būčiau apimta įtampos.
„Kadangi esu aktyvus ir judrus žmogus, man sunku sėdėti vienoje vietoje. Su matematika sunku, nuolat reikia skaičiuoti rodiklius. Kalbant apie šautuvą, elkitės su juo kaip su žmogumi. Reikia mylėti ir žinoti nuo A iki Z. Žinoma, yra taisyklės – reikia taip gulėti, taip stovėti ir taip šaudyti, bet visa tai reikėtų pritaikyti konkrečiam žmogui“, – pasakojo Ukrainos gynėja.
Snaiperė ilgą laiką prisiminė savo pirmąją kovinę misiją.
„Buvo pirma diena, tik atvykome į pozicijas ir prasidėjo apšaudymas. Po to išgirdau švilpimą, atsisėdau. Kulkos skriejo virš galvos. Išsigandau, bet stuporo nebuvo. Netikiu tais, kurie sako, kad nebijo karo. Visiems baisu, tiesiog kiekvienas šį jausmą išgyvena skirtingai. Laikui bėgant priprantama prie visko – ir triukšmo, ir sviedinių, bet baimė niekur nedingsta, galima tiesiog išmokti ją valdyti“, – paaiškino Olha.
Ji negali kalbėti apie kovines misijas, tačiau pažymėjo, kad darbo metu niekada nesijaudina dėl savęs, tik dėl tų, kurie kariauja kartu su ja.
„Nerimauju, kad nenuvilčiau jų. Nerimauju, kad man kas nors nepavyks. Yra tik šis jaudulys. Kare apie mirtį daug negalvoji, bent jau aš apie tai negalvoju, nes kitaip būčiau apimta nuolatinės įtampos“, – kalbėjo Olha.
Akimirką, kai prieš ją pasirodo priešas, ji vadina sveiku adrenalinu.
„Viskas aplink pamiršta. Yra tikslas ir reikia nuveikti darbą, išpildyti daugelio ukrainiečių svajonę“, – sakė karė.
