Visureigis pasipurtydamas lekia duobėtu keliu fronto linijos link. Viduje – Miša, Monarchas ir Dinamo, kurie mosikuoja šautuvais ir neslepia savotiško džiugesio. Jie jau pasiilgo jausmo, patiriamo šaudant į priešą.
Mašina priartėja prie Ukrainos kariuomenės patikros punkto. Formaliai kovotojų trijulė toliau vykti negali – plevėsuojanti raudona-juoda vėliava liudija, kad jie priklauso ultranacionalistinei grupuotei „Pravyj sektor“, kurios nariams fronte būti draudžiama.
Tačiau sargybiniai juos praleidžia. Kovotojai nuburzgia tolyn į rytus, kur prisijungs prie kitų Ukrainos slaptosios armijos narių.
Veiksmus derina su kariškiais
„Oficialiai mūsų čia nėra, – sako Monarchas, prisistatantis tik slapyvardžiu. – Politikai sako, kad mes pasitraukėme. Bet čia, rytuose, viskas kitaip. Su kariškiais gerai sutariame. Mūsų bendras priešas.“
„Mes esame Ukrainos partizanai, – priduria Miša. – Politikai bijo, kad karui pasibaigus mes sugrįšime į Kijevą ir atsuksime savo ginklus į juos. Ir mes turėtume tai padaryti.“
Neformalias grupuotes gana sunku suvaldyti, negana to, paaiškėjo, kad kai kurios iš jų fronte vykdė žiaurius nusikaltimus.
Nors Kijevas ne kartą žadėjo suvaldyti padrikų savanorių batalionų kovotojus, jie toliau kaunasi su Maskvos remiamais separatistais Donbase.
Kai 2014 metų pavasarį įsiplieskė karas, Ukrainos kariuomenė buvo labai skurdi ir nustekenta ilgametės korupcijos bei nepakankamo finansavimo. Tad pajėgų vadovybė skubiai priėmė sprendimą suvienyti jėgas su savanorių batalionais.
Vis dėlto ilgainiui pasirodė, kad tokias neformalias grupuotes gana sunku suvaldyti, negana to, paaiškėjo, kad kai kurios iš jų fronte vykdė žiaurius nusikaltimus.
Ilgainiui beveik visi batalionai buvo inkorporuoti į Ukrainos kariuomenę. Bet yra viena išimtis – „Pravyj sektor“, organizacija, susiformavusi 2013-2014 metais iš kraštutinių dešiniųjų pažiūrų protestuotojų.
Analitikų teigimu, „Pravyj sektor“ turi tūkstančius narių, o tarp jų – ir šimtai ginkluotų kovotojų, fronte veikiančių šalia Ukrainos vyriausybės pajėgų.
Nors oficialiai teigiama priešingai, į frontą reguliariai atvyksta vis kiti „Pravyj sektor“ naujokai, kurie netgi kaunasi kartu su Ukrainos kariškiais.
„Čia visuotinai suprantama, kad armija kontroliuoja „Pravyj sektor“ kovotojus, – teigia Ukrainos ultradešiniųjų veiklą analizuojantis Viačeslavas Lichačiovas. – Kiekvienas jų žingsnis derinamas su kariuomenės vadovybe.“
Nereikia mokėti pensijų
Komentarų apie „Pravyj sektor“ kovotojus fronte, kur pastarosiomis savaitėmis didėjo įtampa (vien praėjusią savaitę į Dniepro miestą atvežta apie 100 sužeistų karių, – red.), Ukrainos gynybos ministerija neteikia.
Turbūt todėl, kad kol kas Kijevui naudinga tokia pernelyg neviešinama šių partizaninių dalinių parama. Savanoriai labai motyvuoti, be to, jiems nereikia mokėti atlyginimų, vėliau – pensijų.
Be to, dabar, kai daug ukrainiečių būgštauja dėl naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo noro pagerinti santykius Rusija ir galbūt paaukoti Ukrainą, Kijevas jokių veiksmų dėl „Pravyj sektor“ nesiims.
Dabar, kai daug ukrainiečių būgštauja dėl naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo noro pagerinti santykius Rusija ir galbūt paaukoti Ukrainą, Kijevas jokių veiksmų dėl „Pravyj sektor“ nesiims.
Tačiau žvelgiant į priekį akivaizdu, kad vyriausybė žaidžia su ugnimi. „Pravyj sektor“ gali trukdyti Ukrainos žygiui į Europą, o jei vėl įsibėgės derybos dėl taikos, ši grupuotė greičiausiai atmestų bet kokį kompromisą ir tik pagilintų konfliktą.
Judėjimas išties atsidavęs Ukrainai, bet agresyvi retorika ir grėsmingos demonstracijos sudavė smūgį „Pravyj sektor“ reputacijai. Tuo, žinoma, naudojasi Rusijos valstybinė žiniasklaida, organizaciją tiesiog demonizuojanti ir vadinanti ją „kariniu fašistų chuntos sparnu“.
Maskva jau seniai išnaudoja komplikuotą Ukrainos istoriją. Kai kurie ukrainiečiai nacionalistai per Antrąjį pasaulinį karą kovojo prieš nacius, tačiau kiti kartu su vokiečiais vykdė žudynes.
Anot „The Washington Post“, „Pravyj sektor“ iš tiesų gali priminti neonacių organizaciją. Dalis kovotojų yra radikalūs dešinieji, tiesa, daugelį vienija neapykanta korupcijai valdžios sluoksniuose.
Savanoriai iš užsienio
Šiuo metu savanorių daliniai saugo Marjinkos miestelį ir gyvena vargingose, apleistose trobelėse. Tarp jų yra ir užsieniečių – italas neonacis ir jaunas olandas. Abu vienija nuotykių alkis ir tai, kad jie nemoka nei ukrainiečių, nei rusų kalbos.
Ant Giuseppe Donene marškinėlių šviečia nacių laikų vėliava ir žodis „Neapykanta“. Nors ideologija ekstremistinė, italas stebėtinai meilus. Kodėl jis čia atvyko?
G.Donene: „Šeima manęs nepalaiko, bet bando mane suprasti. Aišku, sunku. Tai amžinas konfliktas.“
„Čia Europa, mano namai. Bet vyriausybės neleidžia mums kautis, – tradicinių neonacių skundų dėl europietiškos tapatybės praradimo musulmonams pažeria G.Donene. – Čia vyksta šis tas didelio. Verta dėl to kovoti.“
47 metų vyras, kuris yra vedęs ir turi du vaikus, anksčiau yra dirbęs kontraktininku Angoloje, Irake, Sudane, Sirijoje. Dabar italas gyvena gimtinėje, bet kas keli mėnesiai išvyksta „atostogų“ į Rytų Ukrainą.
„Šeima manęs nepalaiko, bet bando mane suprasti. Aišku, sunku. Tai amžinas konfliktas“, – sako G.Donene.
Šalia – 22-ejų olandas Sjoerdas Heegeris, kuris pasičiupęs automatą AK-47 stebi vadinamąją niekieno žemę, už kurios – jau prorusiški separatistai. Sjoerdą ukrainiečiai juokdamiesi vadina tipiniu karo turistu.
„Mano mama nežino, kad aš čia. Gal nusiųsiu jai granatos nuotrauką. Bet ji pratusi, kad aš dingstu“, – tvirtina olandas, kuris frontui pasiruošė iššaudydamas keturias apkabas iš automato.
Prastas įvaizdis nerūpi
„Pravyj sektor“ dalinio Marjinkoje vadovas tokiais nuotykių ieškotojais tikrai nesiskundžia. „Kuo daugiau, tuo geriau, – sako 28 metų Vano, kurio tikrasis vardas – Ivanas Borisenka. – Taip, vaikis iš Olandijos nežino, kaip šaudyti. Bet jis greitai išmoks.“
Dalinyje – ir du gruzinai, 47-erių Alkandilas bei 56 metų Viktoras. Jie jau kelis dešimtmečius kovoja su rusais – Abchazijoje, Čečėnijoje, Pietų Osetijoje, dabar Donbase.
„Čia mes turime vieną priešą, – sako Alkandilas. – Tikiuosi, kad vieną dieną šitas karas pasibaigs. Tikiuosi vieną dieną padėti šautuvą šalin ir sugrįžti namo. Tačiau, kol šioms žemėms grasina Rusija, aš ramybės neturėsiu.“
Savanoriai sako nesirūpinantys dėl prasto „Pravyj sektor“ įvaizdžio tiek Kijeve, tiek Ukrainą remiančiuose Vakaruose – tam nėra laiko, juk reikia kariauti. Jiems nesvarbu, kad Kremlius netgi džiaugiasi jų nusistatymu prieš valdžią sostinėje.
„Dešiniųjų radikalai puikiai padeda Rusijai, kuri siekia destabilizuoti Ukrainą. Jų ideologija, aišku, antirusiška, bet jų tikslai tokie patys kaip Maskvos“, – tvirtina V.Lichačiovas.
Bet tokie kovotojai kaip Miša įsitikinę, kad politikai negali užbaigti šio karo: „Mums reikia dar vienos revoliucijos. Politikai tik vagia ir vagia. Negalime jais pasitikėti. Tai mūsų žemė. Kovosime iki pabaigos.“
