Iš oligarchų pančių ir Rusijos įtakos besivaduojančioje Ukrainoje už žiniasklaidos laisvę vis dar reikia pakovoti.
Analitikas Vitalijus Ribakas rašo, kad 75 proc. ukrainiečių reguliariai žiūri televizijos kanalus, priklausančius oligarchams Viktorui Pinčiukui, Igoriui Kolomoiskiui, Dmitrijui Firtašui ir turtingiausiam šalies asmeniui Rinatui Achmetovui.
2017-ųjų pabaigos duomenimis, situacija radijuje dar prastesnė: keturios populiariausios radijo stočių grupės, priklausančios oligarchams, pasiekia 92 proc. rinkos.
Nepriklausomo portalo „Euromaidan Press“, kurį Maidano revoliucijos metu įsteigė neapmokami savanoriai, žurnalistė Olena Makarenko 15min teigė, kad dėl tokios žiniasklaidos priklausomybės eteryje paskelbta informacija, net jei ir nėra melaginga, paprastai tarnauja įtakingųjų interesams.
O.Makarenko: „Pavyzdžiui, vienas portalas pristato antikorupcinį tyrimą, kuris gali būti tiesa, tačiau pagrindinis tyrimo tikslas tikslas – apjuodinti varžovo – kitos politinės partijos ar grupės – įvaizdį.“
„Pavyzdžiui, vienas kanalas pristato antikorupcinį tyrimą, kuris gali būti tiesa, tačiau pagrindinis tyrimo tikslas tikslas – apjuodinti varžovo – kitos politinės partijos ar grupės – įvaizdį.
Kitą dieną (kanalas) tuos pačius aktyvistus gali nušviesti jau priešingai, kadangi jie pasakė kažką neigiamo apie kanalą, jo savininkus ar jiems lojalius parlamentarus. Kontekstas – labai svarbus“, – sakė O.Makarenko.
Savo televizijos kanalą turi ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka – jis taip ir neatsisakė teisių į „Penktąjį kanalą“.
„The Atlantic Council“ rašo, esą sklinda gandai, kad naujas informacijos ir pramogų kanalas „Priamij“ – dar vienas valstybės vadovo projektas, skirtas 2019 m. parlamento ir prezidento rinkimams.
Tiesa, politikams priklausančios žiniasklaidos priemonės Ukrainoje – anokia naujiena. Pavyzdžiui, kanalas Espreso.tv siejamas su buvusiu premjeru Arsenijumi Jaceniuku ir vidaus reikalų ministru Arsenijumi Avakovu.
„NewsOne TV“ kanalas yra susijęs parlamento nariu ir oligarchu Vadimu Rabinovičiumi bei jo verslo partneriu, taip pat Aukščiausiosios Rados deputatu Jevgenijumi Murajevu.
Visiškai nenuostabu, kad organizacija „Reporteriai be sienų“ 2017 metų žiniasklaidos laisvės indekse Ukrainai skyrė 101 vietą iš 180.
Tačiau patys ukrainiečiai nebūtinai nori žinoti, kokie oligarchai valdo jų žiūrimus kanalus: 2017-ųjų rudenį JAV tarptautinio vystymo agentūros atlikto tyrimo duomenimis, tik 36-iems proc. respondentų „svarbu“ arba „labai svarbu“ žinoti, kam priklauso žiniasklaidos priemonės.
O.Makarenko: „Iš savo pusės galiu pasakyti, kad (Ukrainoje – red.) egzistuoja nepriklausoma žiniasklaida. Daugiausia tai – internetiniai portalai. Kanalams būti nepriklausomais tiesiog neįmanoma. Tačiau kiekviename kanale yra keletas nepriklausomų žurnalistų.“
„Iš savo pusės galiu pasakyti, kad (Ukrainoje – red.) egzistuoja nepriklausoma žiniasklaida. Daugiausia tai – internetiniai portalai. (Televizijos) kanalams būti nepriklausomais tiesiog neįmanoma. Tačiau kiekviename kanale yra keletas nepriklausomų žurnalistų“, – situaciją nušvietė O.Makarenko.
Visuomeninis transliuotojas
Po Maidano revoliucijos buvo bandoma „apsišluoti“ visose gyvenimo srityse – nuo korumpuotų pareigūnų iki oligarchams priklausančios žiniasklaidos.
Todėl 2017 m. dienos šviesą išvydo nacionalinio Ukrainos visuomeninio transliuotojo kompanija (UA:PBC), sujungianti 31 buvusią valstybinę žiniasklaidos priemonę.
Nors įstatymu įtvirtinta, kad valstybė UA:PBC turi skirti 0,2 proc. praeitų metų biudžeto, įsipareigojimai nevykdomi: šiemet visuomeniniam transliuotojui buvo atriekta vos 50 proc. reikiamos sumos – 776 mln. grivinų (beveik 25 mln. eurų)
Nors įstatymu įtvirtinta, kad valstybė UA:PBC turi skirti 0,2 proc. praėjusių metų biudžeto, įsipareigojimai nevykdomi: šiemet visuomeniniam transliuotojui buvo atriekta vos 50 proc. reikiamos sumos – 776 mln. grivinų (beveik 25 mln. eurų)
UA:PBC vadovybė skėsčioja rankomis: lėšos tiesiog neskiriamos ir nieko negalima dėl to padaryti. Todėl transliuotojas itin priklausomas nuo donorų iš užsienio – Europos Komisijos, Švedijos tarptautinės plėtros ir bendradarbiavimo agentūros, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir kitų.
Beveik visas gautas lėšas – apie 89 proc. – „suvalgo“ atlyginimai. Tačiau jie tikrai nėra stebuklingi: vidutiniškai žurnalistai uždirba apie 260 eurų per mėnesį.
UA:PBC valdybos pirmininkas, garsus žurnalistas Zurabas Alasania teigia, kad, be organizacinių iššūkių siekiant koordinuoti visų regioninių žiniasklaidos priemonių veiklą, transliuotojui rūpesčių kelia ir visuomenės nepasitikėjimas.
„Negalime priversti mūsų žiūrėti (juokiasi – red.). Bandome daryti ką nors naujo ir kitokio, tačiau apie tai niekas nežino, kadangi mes susikūrėme ant valstybinių kanalų pagrindų.
Z.Alasania: „Anksčiau tai buvo beveik vien politikų apmokėtas turinys. Pašalinome visas toksiškas programas – dabar fiziškai nebeturime turinio. O daryti ką nors naujo ir kitokio neturime pinigų.“
Anksčiau tai buvo beveik vien politikų apmokėtas turinys. Pašalinome visas toksiškas programas – dabar fiziškai nebeturime turinio. O daryti ką nors naujo ir kitokio neturime pinigų“, – apie užburtą ratą pasakojo Z.Alasania.
Anot bendradarbiavimo su partneriais donorais vadovės Olenos Removskos, UA:PBC kol kas gelbėja tik darbuotojų entuziazmas ir išradingumas.
„Didelė dalis projektų įgyvendinami vien entuziazmu: atėję nauji žmonės, jei tik įmanoma, stengiasi neišleisti kompanijos pinigų, kurių ir neturime, o, pavyzdžiui, įtraukia draugus, patys kuria dekoracijas“, – teigė O.Removska.
O.Removska: „Didelė dalis projektų įgyvendinami vien entuziazmu: atėję nauji žmonės, jei tik įmanoma, stengiasi neišleisti kompanijos pinigų, kurių ir neturime, o, pavyzdžiui, įtraukia draugus, patys kuria dekoracijas.“
UA:PBC patalpos, švelniai tariant, slegiančios. Iš pakampių liūdnai žvelgianti aštuntojo dešimtmečio technika čia atlieka ne muziejaus eksponatų, o tikrąją savo funkciją. Bent kiek modernesnei įrangai paprasčiausiai nėra pinigų.
Visuomenės pasitikėjimo nespėjęs užsitarnauti ir nuo lėšų stygiaus kenčiantis transliuotojas kol kas gali džiaugtis tik politine nepriklausomybe.
Vis dėlto vadovybė nėra užtikrinta UA:PBC ateitimi.
Paklaustas, ar po kitąmet vyksiančių rinkimų visuomeninis transliuotojas vis dar gyvuos, Z.Alasania liūdnai nusijuokė. „Tikimės, kad taip. Tačiau jie (politikai – red.) tikisi, kad transliuotojas iki tol numirs.“
Z.Alasania: „Politikai Ukrainoje, kaip ir turbūt daugybėje kitų šalių, galvoja: tu esi arba draugas, arba priešas. Mes nesame nei vienas, nei kitas, todėl jie nežino, ką su mumis daryti.“
„Politikai Ukrainoje, kaip ir, turbūt, daugybėje kitų šalių, galvoja: tu esi arba draugas, arba priešas. Mes nesame nei vienas, nei kitas, todėl jie nežino, ką su mumis daryti“, – teigė Z.Alasania.
Žurnalistės kelionę į Kijevą apmokėjo Europos Komisija. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi.
