„Mačiau, kaip žmonės žūsta nuo krentančių bombų. Daug mūsų draugų ir kaimynų žuvo aplink mus, o mes negalėjome jiems niekuo padėti“, – sako Hiba.
Gražiose žaliose mergaitės akyse atsispindi gilus liūdesys, kai ji prisimena gimtąjį Deros miestą – vieną iš labiausiai per ginkluotą Sirijos konfliktą nukentėjusių miestų.
Laikotarpis iki tol, kai karas atėjo į jos miestą, Hibai atrodo kaip tolima svajonė.
Ji prisimena savo pasirengimą mokyklai, savo spalvotus piešinius ir draugų juoką mokyklos kieme: „Man labai patiko lankyti mokyklą, tačiau prasidėjus karui mokyklos buvo uždarytos. Mes nebegalėjome eiti į lauką žaisti. Paskui pradėjo kristi bombos.“
2014 m. Hibos tėvas Abde, 43 metų vairuotojas, siekdamas apsaugoti savo žmoną, penkis sūnus ir dukterį, nusprendė leistis į ilgą kelionę Europon, kur šeima tikėjosi rasti saugumą ir pradėti normalų gyvenimą. Hiba pasakoja, kad jiems keliaujant Sirijoje žuvo jos vyriausiasis brolis.
„Aš jį mylėjau labiausiai. Ir iki šiol labai jo ilgiuosi“, – atsidūsta mergaitė.
2015 m. vasarį šeima pasiekė šaltos ir audringos Viduržemio jūros krantą Turkijoje.
Likusiems šeimos nariams paskutinė kelionės dalis buvo ypač sunki. Pinigų ir maisto trūko, o jie keliavo su kūdikiu ant rankų – Hibos broliuku Wisamu.
Tuomet kitas jaunesnysis Hibos brolis Hossamas buvo septynerių, o vyresniajam Yusefui buvo 11. „Hiba labai padėjo prižiūrėti savo brolius. Nežinau, ką be jos būčiau dariusi“, – prisimena mergaitės mama Nesrin.
2015 m. vasarį šeima pasiekė šaltos ir audringos Viduržemio jūros krantą Turkijoje.
„Sulipome į guminę valtį su kitais žmonėmis. Pradėjus plaukti, variklis užgeso“, – prisimena Hiba.
Žmonės valtyje plūduriavo keletą valandų. „Daugelis žmonių verkė. Tačiau aš nebijojau. Pamačiau virš mūsų ratus sukantį sraigtasparnį. Parodžiau visiems į jį ir pasakiau, kad nebijotų, nes netrukus sulauksime pagalbos. Būtent taip ir atsitiko – mus išgelbėjo“, – pasakojo Hiba.
2015 m. gegužę, po keleto mėginimų persikelti per upę, Hibai ir jos šeimai pavyko patekti į Makedoniją.
„Mums teko bristi per upę, mama susižeidė koją. Mūsų drabužiai buvo šlapi, drebėjome iš šalčio, – prisimena Hiba. – Tačiau šiandien čia jaučiamės geriau, daug geriau.“
Kaip ir maždaug 200 kitų pabėgėlių ir imigrantų šeimų, Al Nabolsi šeima gyvena nedideliame surenkamame namelyje.
Dabar vidurvasaris, ir šeima prisitaikė prie niūrokos Gevgelijos pabėgėlių ir imigrantų laikino apgyvendinimo centro kasdienybės. Kaip ir maždaug 200 kitų pabėgėlių ir imigrantų šeimų, Al Nabolsi šeima gyvena nedideliame surenkamame namelyje.
Ankštame metaliniame būste sunku kvėpuoti, nes vėdinimas yra prastas, be to, vasarą čia karšta, o žiemą – šalta.
Nors imigrantų pagrindiniai poreikiai yra patenkinami, jie neturi teisės išeiti už centro ribų. Jie nežino, kiek jiems teks laukti, kol bus išspręstas būsto klausimas.
Tačiau centro viduryje tarsi plakanti širdis stovi didelis baltas pastatas, iš kurio sklinda muzika, plojimai ir vaikų juokas. Tai UNICEF remiama vaikų erdvė, kur Hiba praleidžia didžiąją dienos dalį.
Jaunas darbuotojas ką tik paleido atlikėjos Shakiros dainą, ir grupė vaikų ėmė šokti ratu ir žaisti muzikinių kėdžių žaidimą. Erdvė, apstatyta įvairiaspalviais baldais ir apipavidalinta vaikų piešiniais, atrodo jaukiai.
„Jei tik galėtų, Hiba greičiausiai ten ir nakvotų, – sako mergaitės mama kiek sumišusi, tačiau kartu ir besidžiaugianti, kad jos dukra noriai dalyvauja vaikų erdvės organizuojamoje veikloje. – Šiandien ji atrodo daug laimingesnė. Esu tikra, kad gyvenime ji daug pasieks.“
Visą dieną per 20 darbuotojų pasikeisdami įtraukia centro vaikus į įvairią veiklą. „Man čia patinka viskas. Aš piešiu ir žaidžiu. Mes mokomės anglų, vokiečių ir makedonų kalbų“, – džiaugsmingai paaiškina mergaitė.
Nepaisant skaudžių prisiminimų apie karą ir pavojingą kelionę, Hiba vėl švyti ir yra kupina didelių svajonių ir nepalaužiamo optimizmo.
„Žinau, kad mano ateitis yra šviesi. Noriu tapti anglų kalbos mokytoja ir mokyti vaikus, nes visi vaikai nusipelno gyventi gerai“, – teigia mergaitė.
Per 2 milijonus sirų vaikų pabėgo nuo ginkluoto konflikto ir tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse.
Per pirmuosius septynis 2016 m. mėnesius daugiau kaip 82 200 vaikų žaidė, mokėsi ir gavo psichosocialinę pagalbą UNICEF remiamose vaikų erdvėse ir paramos vaikui ir šeimai centruose Kroatijoje, Graikijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje.
***
Ar Jūs pasirengę suteikti VILTĮ ?
Kiekvieną kartą, kai Jūs apsaugote vaiką nuo smurto, skurdo ar ligų, yra viltis. Vaikų, kuriems UNICEF padėjo per pastaruosius 70 metų, liudijimai įkvepia ir yra akivaizdus įrodymas didžiulių pokyčių, kuriuos Jūs galite padaryti. UNICEF reikia Jūsų paramos, kad ir toliau galėtų tą viltį puoselėti.
Tapkite pastoviu UNICEF rėmėju. Siųskite žinutę VAIKAMS numeriu 1469. Auka 3 € kas mėnesį.
Norint paaukoti daugiau – www.unicef.lt
